2017 m. rugsėjo 7 d. Tautinių bendrijų namuose (Raugyklos g. 25, Vilnius) atidaryta kilnojamoji paroda „Pranciškaus Skorinos „Rusėniškajai Biblijai“ – 500“. Paroda veiks iki spalio 6 d.

Prieš 500 metų, 1517-ųjų rugpjūtį, Prahoje išėjo pirma į bažnytinę slavų kalbą išversto Senojo Testamento knyga – Psalmynas. Vėliau, iki 1520-ųjų ar net 1521-ųjų, ten pasirodė likusios ST knygos. Tai atliko iš Polocko kilęs rusėnas Pranciškus Skorina (*prieš 1490–†prieš 1552). Grįžęs iš Prahos į Vilnių Skorina čia 1522 m. išleido „Mažąją kelionių knygelę“, taip pelnydamas ir LDK spaudos pradininko šlovę.

Iki P. Skorinos LDK raštija nuėjo netrumpą kelią, apėmusį maždaug 250 metų. Ji pasižymėjo savais ypatumais, taip pat turėjo bruožų, siejusių ją su Europos rašytinės kultūros raida. Lietuvoje jos pradžią žymi Mindaugo (*apie 1238–†1263) krikštas ir karaliaus karūna. Išlikusios šio valdovo privilegijos ir kiti dokumentai liudija raštijos pradžią valstybėje buvus lotynišką. Spėjama, krikštijant Mindaugą, iš vokiečių kalbos į lietuvių buvo išversta žegnonė ir poteriai „Tėve mūsų“ (Viešpaties malda).

Tuo pat metu Mindaugo sūnaus Vaišelgos (Vaišvilko, *1223–†1269) stačiatikiškoje aplinkoje gimė pirmieji LDK literatūros kūriniai. Manoma, šis kunigaikštis tapo vienuoliu ir turėjo krikšto vardą Laurušas (Laurišas). 1257 m. jis Laurušave prie Nemuno (dab. Naugarduko rajonas, Baltarusija) įkūrė bene seniausią LDK vienuolyną. Čia apie 1262 m. galėjo būti sukurtas vienas literatūros kūrinys –­ nurašytas Bizantijos istoriografo Jono Malalo (*apie 491–†578) pasaulio (Graikijos, Romos ir Bizantijos) kronikos vertimas „Chronografas“. Į šios kronikos santrauką slavų kalba buvo įterptas originalus pasakojimas apie baltų religijos reformatorių žynį Sovijų. „Chronografo“ autoriaus dėmesį gamtameldžiams mokslininkai grindžia tuo pat metu prasidėjusia pagonybės restitucija. Šis kūrinys išliko ir mus pasiekė XVI–XVII a. nuorašais.

Nuo XIV a. vidurio valstybės gyvenime įsitvirtino rašytiniai dokumentai, o praktinę bei liturginę raštiją imta kurti keliomis pagrindinėmis kalbomis: lotynų, senąja graikų, vokiečių, bažnytine slavų ir rusėnų. Išlikusiuose raštijos paminkluose aiškiai pastebima tolerancija kitoms religijoms, stačiatikių ir katalikų pagarba vieni kitų papročiams. Tiek etninėje Lietuvoje, tiek prijungtose rusėnų žemėse buvo steigiami abiejų religijų rašto centrai, funkcionavo katalikų bei stačiatikių liturgijai skirtos knygos, o abiejų Bažnyčių hierarchai, siekdami bažnytinės politikos tikslų, rėmė naujų, šiai veiklai reikalingų kūrinių rašymą, tekstų vertimą ir perrašymą. Šios įvairiakalbės religinės ir pasaulietinės knygos buvo naudojamos Lietuvos valdovų, didikų, bajorų ir miestiečių, dvasininkų, jų gana daug turėta bažnyčiose bei vienuolynuose.

Valdant Jogailai (*apie 1351–†1434) ir Vytautui (*apie 1350–†1430) sudėtinga tikybinė padėtis paskatino abu valdovus dalyvauti tarptautiniuose forumuose svarstant graikų ir lotynų apeigų Bažnyčių uniją. Jos idėją Konstanco Susirinkime (1414–1418) iškėlė LDK stačiatikių metropolitas Grigalius Camblakas (*apie 1364–†1419 ar 1420), pasisakė ten dalyvavę Žemaičių bajorai. Tokia bažnytinė unija buvo sudaryta 1439 m. Florencijos bažnytiniame Susirinkime. Kitas LDK metropolitas Izidoras (*tarp 1380 ir 1390–†1463) pasirašė unijos aktą, o jo kalba susirinkime buvo įtraukta į skaitinių rinkinius. Dar po dešimtmečio, 1458 m., valdant metropolitui Grigorijui II (Grigaliui Bulgarui, 1458–1473), LDK buvo sukurta atskira Kijevo metropolija. Hierarchas rezidavo Naugarduke ir Vilniuje, o jo aplinka tapo nauju svarbiu raštijos židiniu.

Bendrystės su stačiatikiais siekė ir katalikai. Todėl Kazimieras Jogailaitis (*1427–†1492) į Lenkijos Karalystę (1453) ir LDK (1468–1469) pakvietė brolius bernardinus. Šios vienuolijos nariai gerai išmanė tiek stačiatikiškąją, tiek lotyniškąją raštiją, tad rūpinosi bažnytinės unijos ir katalikybės idėjų sklaida rusėniškose LDK žemėse. Tuo tikslu vienuolynuose (Vilniuje, Polocke ir kt.) veikė bibliotekos, raštinės, o jų produkcijai priskiriami XV a. grožinės literatūros vertimai į rusėnų kalbą: „Aleksiejaus gyvenimo aprašymas“, „Kristaus kančios“ ir „Apysakos apie tris karalius“, „Pasakojimas apie riterį Triščaną“, „Pasakojimas apie Bavą“. Stačiatikių, besidominčių katalikiškomis apeigomis, užsakymu buvo sudaromi katalikiškų tekstų (maldų, popiežių bulių) rinkiniai rusėnų kalba. Bernardinų vienuolynas Vilniuje tapo ir lotyniškosios raštijos centru. Išliko 1469–1494 m. vienuolio Ambraziejus iš Klodavos (†1494) perrašyti „Antifonalas“ ir „Gradualas“, 1483 m. tėvas Stanislovas (Stanislaus Magister, sive Polonus) pristatė kapitulai savo kūrinį „Švento Stanislovo gyvenimas“, 1511–1515 m. gvardijonas Jonas iš Komarovo praplėtė vienuolyno biblioteką, parašė Lenkijos ir LDK observantų kroniką Memoriale Ordinis Fratrum Minorum. Su bernardinais siejami ir seniausi žinomi lietuviški tekstai – glosos bei aukščiau minėti poteriai (datuojami apie 1520–1530).

Katalikų Bažnyčiai ėmus aktyviau kovoti už vieningos Bažnyčios idėją, unijos klausimo svarstymas persikėlė į stačiatikių didikų Soltanų, Sapiegų, Chodkevičių ir Olelkaičių dvarus. Veikiai, 1498–1501 m., LDK pasienyje, Supraslėje, buvo įkurtas vienuolynas, tapęs vienu stambiausių ir svarbiausių LDK religinio ir kultūrinio gyvenimo centrų bei rankraštinės knygos kultūros židiniu. Jo veiklą aktyviai rėmė didikas Aleksandras Chodkevičius (*1457–†1549), didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis (*1461–†1506), o ypač – met­ropolitas Juozapas II Soltanas (*apie 1450–†1521 ar 1522). Šis išsilavinęs ir daug keliavęs asmuo bandė reglamentuoti bažnytinę tvarką LDK, stengėsi sutvarkyti ir atnaujinti bažnytinę stačiatikių raštiją. Jo iniciatyva buvo sudarytos naujos „Prologo“ (1512), „Smaragdo“ (XVI a. pr.) ir „Nomokanono“ (bažnytinių ir pasaulietinių įstatymų rinkinys, XV a. pab.) redakcijos, perrašyta „Mozės penkiaknygė“ (1514). „Prologo“ redakcijoje įtraukti visiškai nauji hagiografiniai tekstai: LDK stačiatikių šv. Efrosinijos Polockietės (gegužės 23 d.), kankinių šv. Antano, Jono ir Eustachijaus gyvenimo istorijos (sausio 14 d.), visas ciklas Kijevo Olų vienuolių gyvenimo aprašymų, taip pat kiti pamokomieji tekstai, suteikę rinkiniui enciklopedinį pobūdį. Taip buvo kuriamas valstybėje gyvenusių stačiatikių šventųjų gyvenimo istorijų korpusas. „Smaragdo“ naujos redakcijos tekstai buvo ne tik kruopščiai atrinkti ir perrašyti iš skirtingų šaltinių, bet ir sugrupuoti pagal autorius, t. y. sudarant turinį, vidinės struktūros kompoziciją buvo panaudotas rytų stačiatikių raštijoje naujas monografinis principas. Manoma, prie naujosios redakcijos galėjo prisidėti Motiejus X (†1507), labai panašius principus taikęs sudarant „Biblijos knygų sąvadą“ (1503–1507). Taip LDK stačiatikiams buvo stengiamasi sudaryti visą sakraliųjų – Senojo ir Naujojo Testamentų –­ knygų korpusą, panašų į lotyniškąjį, kuriuo valstybėje naudojosi katalikai.

XV a. paskutiniame ketvirtyje pagrindinis knygos gaminimo procesas –­ perrašymas – LDK buvo nusistovėjęs ir suklestėjęs, turėjęs tam tikras darbo tradicijas ir taisykles. Tai liudija gausios rašymo vietos, naudotų medžiagų įvairovė, darbo procesų pasidalijimas, turėti apipavidalinimo šablonai. Vidinė knygos struktūra irgi buvo nusistovėjusi, turėjo apiforminimo tvarką, būdingą abiejų konfesijų knygoms: atsklanda ir inicialas pradėdavo naują kūrinio dalį ar paragrafą, atskirdavo teksto dalis, rubrika arba raudona eilutė žymėdavo kurią nors svarbią teksto vietą, knygą užbaigdavo kolofonas. Nusistovėjo ir atsklandų, rubrikų, inicialų hierarchija, jų išraiška spalvomis, dydžiu bei forma. Visi šie elementai naudoti, siekiant akcentuoti ir išskirti knygos turinio esmę. Kūrinys būdavo pradedamas pratarme arba autoriniu įžangos tekstu, parašytu kito asmens apie autorių, aprašant jo gyvenimo istoriją ir nuopelnus. Paskui trumpesnis ar ilgesnis knygos turinys ir pagrindinis tekstas, kuris dažniausiai buvo baigiamas padėka Viešpačiui už pagalbą rašant kūrinį. Dažna stačiatikiams skirta knyga būdavo baigiama tekstu, nusakančiu knygos perrašymo istoriją. Išlikę egzemplioriai liudija, kad XV–XVI a. sandūroje jau galime kalbėti apie knygos meistrus-amatininkus, kurie tapdavo ir rinkinių sudarytojais, kūrėjais. Tokiu profesionaliu knygos rašovu-kūrėju galime vadinti minėtą Motiejų X, mokėjusį rašyti trimis rašto sistemomis: kirilika, graikų ir heb­rajų. 1502–1507 m. jis sudarė ir meniškai perrašė „Biblijos knygų sąvadą“, o kodekso gale esančiame kolofone surašė bene pirmąją LDK autobiografiją.

Tokie Šventraščio sudėties, jo turinio ir teksto apipavidalinimo bruožai būdingi ir P. Skorinos „Rusėniškajai Biblijai“ – pirmajai LDK piliečio parengtai ir jo užsienyje publikuotai Senojo Testamento laidai. Kaip minėta, jis Prahoje spausdintas nuo 1517-ųjų. Tikslus tuomet išleistų ST knygų skaičius nėra žinomas. Šventraštį P. Skorina galėjo išleisti visą, tačiau mūsų dienas pasiekė tik 23 knygos. Įvertinti, ar leidybinis projektas buvo sėkmingai užbaigtas, sunku, nes P. Skorina spausdindamas nesilaikė nusistovėjusios bib­linių knygų pateikimo tvarkos. Atskiras dalis jis leido pagal kiekvienos parengimo spaudai lygį, priklausiusį nuo dailininkų, medžio raižytojų, teksto rinkėjų ir spaustuvininkų darbo. Manoma, viso ST vertimą P. Skorina buvo užbaigęs iki išvykimo Vilniun.

Remiantis kolofonuose pateiktais duo­menimis, nurodoma tokia atskirų knygų pasirodymo eilė: 1517.VIII.6 pasirodė Psalmynas, IX.10 – Jobo, X.6 – Patarlių, XII.5 – Siracido, 1518.I.2 – Koheleto, I.9 –­ Giesmių giesmės, I.19 – Išminties, VIII.10 – keturios Karalių, XII.20 – Jozuės, 1519.II.9 – Juditos, XII.15 – Teisėjų knygos. Sprendžiant iš kolofonų, 1519 m. neaiškia chronologine seka pasirodė dar šios ST dalys: Rutos, Esteros, Raudų, Danieliaus, Pradžios ir Pakartoto Įstatymo knygos. Kitos Penkiaknygės dalys – Išėjimo, Kunigų ir Skaičių – išvis nedatuotos; kaip Pradžios knygos tąsa jos tikriausiai pasirodė 1519 m. arba net 1520-aisiais.

Kataliko P. Skorinos knygos buvo skirtos LDK stačiatikiams. Tai puikiai atskleidžia Psalmynas, kuriame, kaip įprasta Rytų Bažnyčiai, 150 psalmių suskirstytos į 20 dalių, be to, pridėta papildoma 151 psalmė. Prahoje išleisto ST pagrindą sudaro tradicinis Biblijos tekstas bažnytine slavų kalba. Jame jaučiama rusėnų kalbos įtaka. Originaliose P. Skorinos pratarmėse ir baigiamuosiuose žodžiuose rusėniškų elementų pasitaiko kiek daugiau.

Krokuvoje laisvuosius menus studijavęs, medicinos daktaro laipsnį Paduvoje gavęs P. Skorina buvo puikiai susipažinęs su savo epochos knygos kultūra. Itališką ankstyvojo Renesanso knygos kanoną jis skiepijo ant jau minėtų LDK raštijų liemens. Tai darė sėkmingai ir labai profesionaliai. P. Skorina buvo visos didingos – tekstinės bei metatekstinės, tipografinės ir meninės – rusėnų Šventraščio konstrukcijos autorius.

Jo ST knygose nėra smulkmenų, kurios nebūtų nuodugniai apgalvotos. Pavyzdžiui, dailus ir lengvai perskaitomas skoriniškas šriftas. Priklausomai nuo funkcinės teksto paskirties, jo dydis itin patogiai varijuoja. Juo išspausdintą knygą labai patogu skaityti: pagrindinis tekstas skiriasi nuo pastabų, pavadinimų, turinį atskleidžiančių nuorodų ir pan. Tuomet tai nebuvo savaime suprantamas dalykas. Dar skaitytojo patogumui P. Skorina sunumeravo lapus –­ prieš jį kirilinėse knygose to niekas nedarė. Svarbi „teksto ornamentika“ – ją sudaro net 108 inicialai. Inicialus sukūrė du menininkai, o jų rankas irgi „vedžiojo“ P. Skorina. Renesansinės knygos sampratą puikiai atliepia knygos dekoravimas: skoningos ir žaismingos užsklandos, vinjetės ir rėmeliai. Išvardijimas nebūtų visas be naratyvinio pobūdžio iliustracijų ciklo ir paties leidėjo portreto. Čia irgi visur akivaizdžiai pasireiškia P. Skorinos mintis ir jo įgyvendinta knygos koncepcija.

Iliustracinis „Rusėniškosios Biblijos“ ciklas garsėja 1517 m. išspausdintu P. Skorinos portretu. Šia ksilografija „Rusėniškoji Biblija“ gavo savo kūrėjo, privataus asmens, portretinę iliustraciją. Tai buvo neturintis analogijos – ypač apipavidalinat Biblijas – žingsnis. Jis išreiškia P. Skorinos kaip išskirtinės Renesanso asmenybės savigarbą. Beje, garsiojo polockiečio figūra įžiūrima ir kitoje iliustracijoje, 1518 m. publikuotoje „Išminties knygoje“. Ikonografinėje Visagalio Kristaus (Christus Pantocrator) scenoje pavaizduotas ant kelių klūpantis jaunuolis – apaštalas Jonas. Jis dėvi mokslininko mantiją, o jo veidas primena P. Skoriną.

„Rusėniškoje Biblijoje“ yra daugiau atpažįstamų veidų. Tai pirmiausia pasakytina apie Europos valdovus. Visų pirma, galima paminėti 1519 m. iliust­raciją „Mozė prieš liaudį“. Išrinktosios tautos priekyje išrikiuoti, paisant chronologinės tvarkos, čekų karaliai (iš dešinės): Jurgis Podebradietis (Jiří z Poděbrad, *1420.IV.23–†1471.III.23), Vladislovas II Jogailaitis (Vladislav II Jagellonský, *1456.III.1–†1516.III.13) ir Liudvikas II Jogailaitis (Ludvík II Jagellonský, *1506.VII.1–†1526.VIII.29). Vla­dislovas II taip pat lengvai atpažįstamas iliustracijoje „Saliamonas kalba su Sabos karaliene“ (1518.VIII.10). Tarp Saliamono, t. y. Vladislovo II, ir Sabos karalienės buvo pavaizduotas aukščiausiasis Čekijos Karalystės kancleris Ladislavas iš Šternberko (Ladislav ze Šternberka na Bechyni, *1480–†1521). Tas pats Vladislovas su sūnumi Liudviku pavaizduotas scenoje „Saliamono teismas“ (1517.X.6): tėvas stovi raižinio centre (už jo nugaros matyti minėtasis Čekijos kancleris), o sūnus kaip išmintingasis Saliamonas sėdi soste. „Dovydo patepimo“ scenoje (1518.VIII.10) ant kelių klūpo Liudvikas; jį laimina Samuelis. Individualizuotas pastarojo personažo veidas primena popiežių Julijų II (*1443.XII.5–†1513.II.21).

„Rusėniškosios Biblijos“ puslapiuose tebėra daug paslaptingų, intriguojančių dalykų. Jie šiandien tebelaukia atidžių tyrėjų ir atradėjų, gebančių ne tik atskleisti visas „Rusėniškosios Bib­lijos“ paslaptis, bet ir suaktualinti šį mums dar pernelyg menkai pažįstamą LDK ir Čekijos sakraliosios literatūros paminklą.

1517–1519 ar 1520 m. Prahoje spausdinta „Rusėniškoji Biblija“ Švent­raščio vertimų bei jų leidimų istorijoje užima labai garbingą vietą. Ji pirmoji, ankstyviausia ST bažnytine slavų kalba publikacija, tam panaudojus spausdinimo stakles. Iki jos Biblija buvo išspausdinta vos keliomis nekanoninėmis Švent­raščio kalbomis: italų, vokiečių ir čekų. Taigi į šią garbingą eilę ketvirtuoju numeriu galime įrašyti ir P. Skorinos „Rusėniškąją Bibliją“. Tai sudaro istorinę šiemet minimų P. Skorinos darbų vertę.

„Rusėniškoji Biblija“ yra vertinga ne tik Šventraščio leidimų istorijos požiūriu. Jos tekstai iki šiol žavi humanistinėmis, etinėmis ir edukacinėmis leidėjo aspiracijomis. „Rusėniškoji Biblija“ taip pat yra reikšmingas Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir Čekijos knygos meno paminklas. Juo P. Skorina neabejotinai pelnė nemarią pirmojo rytų slavų leidėjo, vertėjo, švietėjo ir humanisto šlovę. Tai mums svarbu, nes kilme, gyvenimu ir darbais šis vyras yra tvirtai susijęs su istorine Lietuva.