Vėlų 1833 m. rudenį Adomą Mickevičių aplankė geras jo bičiulis Stanislavas Moravskis, su kuriuo buvo pažįstami dar nuo studijų laikų. Jis atvežė įdomių žinių apie Rusijoje likusius draugus: Francišeką Malevskį, kuris pradėjo gyvenimą su jauna žmona Helena Šimanovska, Anuprą Petraškevičių, išsiųstą į Tobolską, Tomašą Zaną, kuris ir toliau gyveno Orenburge, Janą Čečiotą, kuris buvo Tverėje. S. Moravskis taip pat prabilo apie idėją, tikriausiai kilusią jam kalbantis su F. Malevskio žmona Helena. Sumanymas buvo paprastas: ar nenorėtų jau 34-erių metų Adomas susituokti su Helenos seserimi Celina? Poetas suprato, apie ką eina kalba, bet manė, kad tai yra nelabai rimta, ir, rašydamas Edvardui Odinecui, atsakė keliomis juokingomis užuominomis. Tačiau S. Moravskis visas šias kalbas vertino rimtai: „Kokia būtų laimė‚ –­ rašė jis Helenai, – kad du neperskiriami mokyklos draugai, kuriuos siejo artimi ryšiai, galėtų net ir susigiminiuoti."

1834 m. kovo pabaigoje S. Moravskis grįžęs į Peterburgą susiruošė piršlyboms. Savo dienoraštyje kovo 7 d. H. Šimanovska užrašė, kad Celina sutinka tekėti už Adomo, bet būtų perdėta pasakyti, kad tai daro su „džiaugsmu". Po Helenos ir Celinos motinos Marijos Šimanovskos mirties 1831 m. jos dukroms išnyko artistinės laisvės šviesa, kurioje jos augo. Anksčiau mieste ant Nevos krantų esančiuose šeimos namuose nuolat lankydavosi Peterburge gyvenę žemiečiai. Greitai kartu su pajamomis baigėsi priėmimai, vizitai, salonai ir pasilinksminimai. Prisiminimais virto kasdieniai gerbėjai. Helenai pavyko greitai rasti savo laimę, nes vedybos užpildė jos buitį ir stabilizavo situaciją, bet jaunesnė sesuo nepažino tokios laimės. Netrukus po motinos mirties ir po sesers vestuvių dvidešimtmetei Celinai prasidėjo nelaimės: jaunikis, su kuriuo daugiau nei prieš metus buvo susižiedavusi, nutraukė su ja santykius. Pasirodo, jo buvo tikėtasi stambių, nors ir nereguliarių nuotakos motinos pajamų. Nemylima ir paniekinta Celina liūdėjo.

Ji grįžo į Varšuvą pas tėvą. Juzefas Šimanovskis tuo metu jau buvo vedęs dar kartą. Santykiai tarp pamotės ir Celinos greitai tapo labai įtempti. Visa tai Celina suprato kaip savo padėties „pablogėjimą". „Aš negaliu priprasti prie tiek žmonių, tų linksmybių, – rašė ji seseriai 1832 m. pavasarį, – ir prie to besitęsiančio nuolatinio triukšmo (...). Visi, atrodo, mane myli ir man yra labai malonūs, bet ir tai man labai kenkia, aš manau, kad su manimi juokauja, nes niekuo jau netikiu." Vėliau patikino Heleną: „Viskas man yra tas pats, norėčiau, kad tas letargas truktų kuo ilgiau (...). Esu kaip reguliariai prisukamas laikrodis."

Kai Celina ėmė priprasti prie naujo gyvenimo, mirė jos tėvas. Tapusi visiška našlaite ir jausdama, kad yra našta sau ir kitiems, be pragyvenimo lėšų ir su perspektyva likti senmerge, Celina išvyko pas senelius iš motinos pusės. Čia, Varšuvoje, išlaikoma senelių, ji vegetavo pusantrų metų. Spalio mėnesį rašė seseriai: „Geriau man būtų buvę su Tėvais, kad ir anam pasaulyje." Grįžti į Peterburgą reikštų būti našta giminėms ir džiaugtis svetima laime.

Kai 1834 m. Helena ir S. Moravskis sukūrė jos ištekinimo planą, ji sutiko iš karto. Nugrimzdusi į apatiją, greičiausiai nelabai galėjo suprasti, ką galėtų reikšti vedybos su poetu, lenkų numylėtiniu, tačiau beturčiu ir tremtiniu. Tikriausiai nesitikėjo šlovės, susiedama savo likimą su tokia įžymybe, tačiau galbūt vylėsi, kad pavyks grįžti į artistų pasaulį, kuriame kadaise gyveno. Galbūt visa tai būtų susiklostę į tuomet normalius lenkiško vedybinio gyvenimo rėmus, jeigu jos išrinktasis būtų paprastas poetas, bet dauguma emigrantų A. Mickevičių vertino kaip garsiausią visų laikų lenkų poetą ir dvasinį tautos lyderį. Žydiška Celinos kilmė patiko ne visiems tėvynainiams. Štai Zigmuntas Krasinskis praėjus mėnesiui po vestuvių rašė: „Tie žydai Lenkijoje visada turi viską užgrobti." Panašiai, bet kita tema tuo pat metu rašo Klementina Hoffmanova, kuri priskiriama prie labiausiai žinomų lenkų emigracijos gyvenimo žinovių: „Tai nėra tinkama žmona Mickevičiui. (...) Joje yra kažkas nenatūralaus (...). Nepranašauju jiems daug laimės (...). Galima tik nerimauti, ar vargšas Mickevičius apart gebenės vainiko ant savo galvos jokio kito negalės nešioti, nes nuo pirmų vedybų mėnesių iš ryto galima buvo namie ją užtikti nevalyvą, netvarkingą, o kai išeidavo pasižmonėti –­ perdėtai pasipuošdavo juostelėmis, blizgučiais, garbanėlėmis. Be to, neaplenks jų ir vargas – ji yra kasininkė, jis apie nieką neklausinėja ir sako, kad vedė tam, kad apie tai negalvotų (...)."

Reikalas buvo aiškus: kuo poetas mažiau rašys, tuo daugiau bus kaltinama žmona.

Celina nebuvo prisirišusi prie A. Mickevičiaus. Kadaise ją ir Adomą, vieną iš artimiausių motinos bičiulių, siejo mergaitės ir suaugusio vyro neįpareigojantis bendravimas. Nerimti, juokingi barniai, pokalbiai, gausūs prisiminimų, kurie susiklostė tarp paauglės, turinčios humoro jausmą, ir du kartus vyresnio vyro truko daugiau nei dvejus metus. A. Mickevičiui Celina buvo ne daugiau kaip vaikas, dėl savo pokštų įdomi keistuolė, užsispyrusi ir turinti polinkį į melancholiją. 1829 m. Celinai į albumą Adomas įrašė sąmojingą eilėraštį. Visus jos albumo autorius palyginęs su kareiviais, užbaigė:

Tai įvyks – tada jau būsiu žilas kavalierius,
Su liūdesiu širdy jaunystę palydėjęs,
Paporinsiu draugams, istorijų mėgėjams,
Koksai šaunus buvau to pulko grenadierius.

Kelionių po Europą metu A. Mickevičius kartkartėmis laiškuose M. Šimanovskai teiraudavosi apie Celiną, džiaugdavosi, kad vis mažiau ji beturinti kaprizų, teiravosi, ar jau ištekėjo. Tačiau šie klausimai buvo tiesiog mandagūs, lyg priedas prie laiško. Poetą domino Celinos motinos gyvenimas ir po ponios mirties jis visai nustojo domėjęsis Celina.

Sudėtinga atsakyti į klausimą, kodėl A. Mickevičius sutiko vesti Celiną Šimanovską. Tai tikrai nebuvo vedybos iš meilės, dėl turto ar dėl įsipareigojimo. Sunku tas vedybas pavadinti ir vedybomis iš gailesčio. „Adomas visiškai nėra įsimylėjęs, – rašė vienas iš jo pažįstamų, – tačiau savo noru leido privesti jį prie altoriaus." Ir pats A. Mickevičius tuo metu matyt sunkiai suprato, kuo jis vadovavosi, vesdamas Celiną. Laiške broliui Pranciškui aiškino: „Celina yra mirusios artistės dukra. Pažinau ją motinos namuose, kai ji buvo dar vaikas. Užaugusi neteko tėvų ir pakviesta pas mane, atvažiavo kartu su manimi gyventi. Praėjusieji metai man buvo nuobodūs; liga, po to kažkoks liūdesys ir ilgesys mane labai erzino. Ieškojau palaimos namų aplinkoje." Po šiuo laišku keistai prirašė: „Kol kas namuose galima gyventi."

Po keleto dienų, rugsėjį, savo pažįstamam Heronimui Kajsevičiui rašė kiek kitaip ir plačiau: „Celina Šimanovska yra žinomos artistės dukra, kažkada mylėjau kaip gerą vaiką, gyva ir linksma. Išsiskyrėm su ja nė nemanydami ir nesitikėdami, kad kada susitiksime. Celina neteko tėvų, mano vedybos su kita asmenybe Henrieta Ankvičaite (Henrieta Ankwiczówna) nesusiklostė. Prisiminėm seną ilgą pažintį – atvyko pas mane ir iš karto nuėjome prie altoriaus."

Šie laiškai buvo parašyti iš karto po sutuoktuvių. Likus dviem savaitėms iki vedybų, rašydamas draugui, su kuriuo galėjo atvirai kalbėti, A. Mickevičius nekėlė sau klausimo, kokioje padėtyje jis atsidūrė. Liepos 2 d. informavo savo draugą E. Odynecą: „(...) vedu Celiną, tu būsi nustebintas tuo, kad jos atvykimą pavadinau lengvabūdišku." Toliau rašė: „Norėjau pasiųsti atgal be jokių kalbų, bet Celina mane sutrikdė labai geru savo elgesiu, pareiškusi, kad gali savo mantą pasiimti ir grįžti atgal, nieko prieš mane širdy neturėdama. Pagailo, negi pridarysiu jai tiek vargo. Beje, man ji patinka. Daug dar ką galėčiau rašyti, kaip man tuo metu buvo liūdna ir kaip mane smaugė sunkus gyvenimas. Pažiūrėsim, bus lengviau ar dar sunkiau."

1834 m. rugpjūtį A. Mickevičius E. Odinecui rašė: „Skelbti apie dabartinę laimę yra dar anksti – galiu tik tiek tau pasakyti, kad tris savaites nė karto nebuvau surūgusios nuotaikos ir dažnai jaučiausi linksmas bei lengvabūdis, koks jau seniai nesu buvęs. Celina irgi sako, kad yra visiškai laiminga ir džiūgauja kaip vaikas. Trys laimingos savaitės – gerai ir tai šiame pasaulyje ir tokiais laikais. Tu taip pat turi žinoti ir apie mūsų namų ūkį. Gyvename toli nuo miesto centro, ramiame kampelyje kaip kaime. Turime tik tris kambarius, nuosavus baldus, netrukus turėsim fortepijoną. Iš ryto Celina verda kavą, paskui neva šeimininkauja, sukasi, čiauška ir juokiasi lig vakaro..."

„Celina – žmona, kurios ieškojau, kilus įvairiems nepatogumams, drąsiai pakelia visas negandas, moka mažu pasitenkinti, visada linksma", – rašo laiške broliui Pranciškui. Šis A. Mickevičiaus pastovus ir pabrėžiamas rašymas apie Celinos linksmumą yra labai charakteringas ir tęsiasi gal iki pirmojo vaiko gimimo, kai jų pusiau kaimiškame de la Pepinjer gatvės bute atsiranda dar vienas žmogutis, kuris Marilės Vereščekaitės atminimui gauna Marijos vardą. Laiške E. Odinecui, rašytame 1836 m. gruodžio mėnesį, A. Mickevičius pranešė: „Marysė jau eina šešioliktą mėnesį, sveika, linksma, stipri, žvali. (...) Man daug iš jos džiaugsmo – turiu teatrą namuose, visada naują ir įdomų." Tame pačiame laiške apie Celiną jau sakoma tik – „sveika".

Bendras gyvenimas su Celina klostosi nors ir ramiai, bet, matyt, ne taip, kad ji nejaustų tam tikro vyro prisivertimo, kad nereikėtų dažnai apsimesti linksma, nors linksmumą išlaikyti esant jos padėties ir stingant pinigų buvo nelengva. Ji globojo vyrą su dideliu atsidavimu. Pirmus metus jie gyveno labai kukliai, kiek įmanoma taupydami, į teatrą eidavo tik tuomet, jeigu pažįstami pakviesdavo. Nedidelius pinigus gavo, kai buvo parduoti Peterburgo bute Celinai priklausę daiktai, taip pat Varšuvoje mirus Celinos senelei. 1835 m. pavasarį šeima turėjo atleisti tarnaitę, todėl Celina pati pradėjo tvarkyti namus ir gaminti maistą.

Po pirmojo vaiko gimimo materialinė padėtis Mickevičių šeimoje dar pablogėjo. Iš Celinos laiškų seseriai matyti, kad sekasi sunkiai, kad buvo priversta parduoti kai kuriuos savo daiktus ir papuošalus. Adomas mėgino atgauti skolininkų užlaikytas skolas, bet ne visada pavykdavo. Nors brolis Aleksandras, Kijeve dirbantis profesoriumi, atsiuntė tą žiemą tūkstantį zlotų, tačiau butas de la Pepinjer gatvėje jiems tapo per brangus. Kunigaikštis J. Čartoriskis daugiau kaip metus prašė dviejų vidaus reikalų ministrų, kad A. Mickevičiui būtų suteikta parama, kol pagaliau 1837 m. vasarą poetui buvo pradėta mokėti 80 frankų per mėnesį ir buvo suteikta 1000 frankų vienkartinė pašalpa. Tai nebuvo daug, bet vis dėlto – pastovus šeimos biudžeto papildymas. A. Mickevičius, sužinojęs, kad Lozanos universitete yra tuščia lotynų literatūros profesoriaus vieta, 1838 m. spalio 10 d. išvažiavo į Šveicariją imtis dėl jos žygių. Spalio 21 d. jis oficialiai pasiūlė savo kandidatūrą, bet lapkričio 18 d. A. Mickevičius iš Lozanos turėjo grįžti į Paryžių, nes sužinojo, kad jo žmona susirgo nervų liga.

Sugrįžus vyrui, Celinai kokioms trims valandoms praėjo nerimas, bet vėliau vėl viskas atsinaujino. Paaštrėjus ligai, sunkaus susirgimo paveikta, įžeidinėdavo artimuosius. Leidėjas Eustachijus Januškevičius, A. Mickevičiaus bičiulis, mini, kad Adomas šešias savaites buvo „tiesiog kuoktelėjęs". Jam net kilo noras žmonai „uždrožti", bet apsigalvojo ir pasislėpė virėjos kambarėlyje, kad truputį pailsėtų. Celina ir ten jį surado, tada jis norėjo iššokti pro trečio aukšto langą, kad užbaigtų savo kančias.

Pagaliau poetas suprato, kad žmoną reikia guldyti į ligoninę. Likus kelioms dienos iki Kalėdų, ji atsidūrė Vanvo sveikatos namuose, jungiančiuose gydymą ir religines pas­laugas. Ligonei buvo leista užsiimti rankdarbiais, siuvinėti, skambinti pianinu, bet buvo uždrausta lankytis vyrui ir vaikams, dėl to ji labai jaudinosi. Tačiau buvo leista susirašinėti su vyru. Deja, tų laiškų neišliko. Adomas jai rašė vieną ar du kartus per savaitę. Tai rodo didelę A. Mickevičiaus ištvermę ir pakantumą sergančiajai.

Dauguma spėliojo, kodėl pakriko Celinos psichika. Pirmiausia, mergaitė nuo pat vaikystės nepasižymėjo gera sveikata, be to, dabar ištekėjus ją lydėjo skurdas šeimoje, nuolatinis nerimas dėl augančių vaikų likimo, nepalankus emigrantų požiūris ir, be abejonės, pogimdyminė depresija. Ir būtent tuo kritišku momentu, kai Celiną užpuolė liga, greta nebuvo Adomo. Galbūt tam tikrų pasekmių turėjo ir tai, kad poetas labai ilgėjosi tėvynės ir, prigesus poetiniam įkvėpimui, išeitį surasdavo ne šeimos gyvenime, o vis labiau jį pagaunančioje religinėje sferoje. 1834 m. gruodžio 19 d. A. Mickevičius kartu su Stefanu Vitvickiu, Juzefu Zaleckiu, Janu Janskiu, Antonijumi Goreckiu įsteigė Suvienytųjų brolių sąjungą. Kai kurie broliai ėmė gyventi kartu ir vėliau sukūrė rezurekcininkų (zamartywychwstańcce) kongregaciją. A. Mickevičius įniko skaityti mistikus. Tikriausiai ir Celina žinojo apie šią savo vyro veiklą ir taip pat domėjosi ja. Eustachijus Januškevičius daro prielaidą, kad Celina, perdėtai emocionaliai reaguojanti į religines doktrinas, ėmė domėtis dar ir mistine filosofija. E. Januškevičius laiške Leonardui Nedzviadskiui rašė, kad, užėjus persekiojimo manijai, Celina kalbėjo „išgelbėsianti Lenkiją ir visus netikinčius atvesianti į tikėjimą. Kartais jai vaidenos, kad ji yra Dievo motina iš Čenstakavos ir bus karūnuota Lenkijoje, o jos Adomas taps lenkų karaliumi".

Kita vertus, kai ji buvo ligoninėje, viename jai rašytame laiške poetas užsimins ir apie savo gaižią nuotaiką, kuri neveiktų žmonos teigiamai, jeigu ji namie gyventų. Gaiži, sugižusi – tie epitetai dažnai kartojasi A. Mickevičiaus korespondencijoje. Šie žodžiai sergančiai poeto žmonai bent tuo metu, matyt, kėlė dar daugiau nerimo. Ir tada nori nenori imi galvoti, kad poetas buvo dvilypis: tas taurus, kurį mylėjo visa Lenkija ir Lietuva, kuris poemoje „Ponas Tadas" atskleidė didžiausias meilės tėvynei ir žmogui gilumas, ir kitas, atsiskleidžiantis santykiuose su paskubomis vesta moterimi. Žinoma, galima suprasti ir pateisinti A. Mickevičių. Ne kiekvienas galėtų ištverti tai, ką matė ir patytė jis, gyvendamas su psichine liga sergančia žmona. Štai ką rašo Mečislovas Jastrunas knygoje „Adomas Mickevičius": „Pamišimo priepuoliai poniai Celinai kartojosi po grįžimo iš Lozanos. Buvo dar nestiprūs, praeidavo gana greitai, tačiau po kiekvieno ligos priepuolio užeidavo ne mažiau klaikių reiškinių ir gal dar sunkesnių tiems, kas ją slaugė. Kai jos riksmas, baisus ir – sakytumei paskutinis, nelyginant Aldonos riksmas, perskrosdavo orą, kai reikėdavo saugoti, kad ji nepersidurtų peiliu, kova su pamišimu pasidarydavo aiški ir brutuali kaip kautynės. Tačiau kai visų tamsiausiame kambario kampe sėdėdavo tyli, nejudanti, kai nenorėdavo nei valgyti, nei gerti, kai su skausmingiausios motinos mina tylėdavo dienų dienomis, tai nuo tokio reginio pats galėjai išeiti iš proto."

Po daugelio metų A. Mickevičius pasakojo: „Apsivedė su Celina, nes jam buvo pasakyta, jog pamesta Erazmo Puchalskio (buvusio sužadėtinio) buvo nelaiminga našlaitė, o prie motinos matė ją laimingą."

1839 m. birželio 4 d. Michailas Pagodinas ir Stepanas Ševirovas, seni poeto pažįstami iš Maskvos, netikėtai aplankė A. Mickevičių Paryžiuje. Dar Romoje iš Nikolajaus Gogolio ir kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos jiedu sužinojo, kad jam blogai sekasi emigracijoje, jį labai slegia gimtosios žemės netektis. Ir iš tikro maskviečiai pamatė žmogų, kuris buvo „suliesėjęs, pražilęs ir pasenęs". Po savaitės A. Mickevičius su visa šeima išvyko į Šveicariją. Ten šeima tikriausiai pirmą ir paskutinįjį kartą nejautė materialinio nepritekliaus, galėjo išlaikyti dvi tarnaites. Bet negali teigti, kad Adomas ir Celina buvo laimingi. A. Mickevičius tikėjosi, kad Lozanoje, mažame mieste, kur palyginus su Paryžiumi, tvyrojo ramybė, Celinai bus lengviau bendrauti su žmonėmis. Tačiau Celina sirgo ir čia. Taip pat labai neatsparus ligoms buvo sūnelis Vladislavas. Kovo mėnesį parašytame laiške giminėms ir pažįstamiems skundėsi: „Čia jos nuotaika yra blogesnė negu Paryžiuje. (...) Atrodo, kad dabar ji būtų laimingesnė sugrįžusi į Paryžių." Galbūt A. Mickevičius taip ir nesuprato, kad žmonos nuotaika priklausė ir nuo jos ligos paūmėjimų.

Kaip tik tuo metu Paryžiuje, prestižiniame Colegge de France, buvo nuspręsta įsteigti Slavų literatūrų katedrą. Nutarta patikėti ją A. Mickevičiui. 1840 m. spalio 4 d. A. Mickevičius oficialiai atsisakė katedros Lozanoje ir spalio 13-ąją išvažiavo į Paryžių. Tačiau ir persikėlus į Prancūzijos sostinę, į naująjį butą Amsterdamo gatvėje, padėtis šeimoje nepagerėjo. Spaliui baigiantis Celina vėl susirgo, paskui kiek pasitaisė, bet lapkričio pabaigoje liga vėl paaštrėjo...

Depresija tapo Celinos gyvenimo nuolatine palydove, tačiau moteris kiek begalėdama priešinosi šiai ligai. Neretai tiesiog pasiaukojančiai gynė savo šeimą. Norėjo vykti kartu su vyru, kai šis kūrė Romoje legioną. Rūpinosi vaikų sveikata, auklėjimu. Atremdavo likimo smūgius, kurių nestigo, ypač periodiškai Mickevičių bute pasirodant Ksaverai Deybel.

Celina mirė 1855 m. kovo 5 d. nuo kitos taip pat nepagydomos ligos – vėžio.

* * *

Ką iš moterų poetas labiausiai mylėjo? Manau, savo motiną Barbarą Majevską. Be abejonės, jei kalbėtume apie vyro ir moters santykius ir juos sąlyginai pavadintume meile, galima išvardyti nemažai moterų, kurios nusipelnė ypatingo poeto palankumo. Prie jų galima priskirti Karoliną Kovalską, kuri neturėjo didesnės laimės tapti literatūros legenda. A. Mickevičiaus biografai (pradedant poeto sūnumi Vladi­slavu) apsiribodavo trumpomis žiniomis apie šią moterį, jie manė, kad nelabai tinka sieti dainiaus atminimą su šia dama. Įvairių autorių dėmesį traukė Marilė Vereščekaitė. Bet išlikusi filomatų korespondencija ir kiti dokumentai leidžia mums į įvykius, aprašytus tik po A. Mickevičiaus mirties ir vėliau, žiūrėti šiek tiek kitu kampu, daryti gilesnes išvadas. Pernelyg didelis Marilės išaukštinimas prisidėjo prie beveik visiško Karolinos ignoravimo. Tremtyje Rusijoje A. Mickevičius buvo patekęs ir Odesos–Krymo „demono" gražuolės Karolinos Sobanskos meilės spąstus. Paskui neįvykusios vedybos su H. Ankvičaite, dar keletas nereikšmingų romanų. 1831 m. Adomui nepavykus pereiti Rusijos okupuoto krašto sienos, prasidėjo audringas ir keistai pasibaigęs romanas su Konstancija Liubenska. Stefanas Garčinskis įkalbėjo Konstanciją (to nesugebėjo jai išaiškinti pats Adomas), kad ji sugrįžtų į savo šeimą, nes po pralaimėto sukilimo poeto laukia tautinės reikšmės uždaviniai ir jiems reikia išsaugoti tik draugiškus santykius. Konstancija ir Adomas draugystę išsaugojo: visą likusį gyvenimą poetas su ja susirašinėjo, tardavosi dėl daugelio dalykų. Adomui sukūrus šeimą, Konstancija keletą kartų viešėjo pas Mickevičius Prancūzijoje. Didėjančią šeimą ji ne kartą rėmė net finansiškai. Norėdama padėti, Konstancija ilgiau nei metus auklėjo vyriausiąją Adomo dukrą Mariją. Pikti liežuviai plakė, kad lankantis Paryžiuje Adomo žmona, vargšė Celina, klojo bendrą lovą Konstancijai ir Adomui. Į savo kūrinius Konstancijos A. Mickevičius neįtraukė.

Mickevičių šeimoje daugėjo vaikų. Du nesantuokinius vaikus pagimdė ir šios šeimos guvernantė Ksavera Deybel. Kai kurie istorikai bent jau vieno vaiko tėvystę priskiria A. Mickevičiui. Kiti mano, kad tai mistikas Anžėjus Tovianskis įvedė Ksaverą į Mickevičiaus namus, kad dar tvirčiau įpainiotų poetą į savo pinkles. 1841 m. gruodžio mėnesį, kai K. Deybel peržengė Mickevičių buto slenkstį, čia lankėsi ir A. Tovianskis. Celina pastebi ir užsimena, kad dėl Ksaveros netenka Adomo, kad nenori šitaip gyventi. O Ksavera gyvena tai pas A. Mickevičius, tai kažkur kitur.

A. Mickevičiaus moterų pasaulis paslaptingas ir neišaiškintas. Daug galima būtų vardyti moterų, turėjusių kažką bendra su didžiuoju poetu. Skaitytojas gali ir savarankiškai ieškoti kelio į poeto pasaulį. Ir galbūt jam pavyks supras­ti – laimingos ar nuolankiai kenčiančios moters vaidmuo buvo skirtas A. Mickevičiaus žmonai Celinai.