Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Su prancūzų autorinio kino didmeistre Claire Denis kėliausi, o po geros valandos jau ir leidausi Minsko viešbučio „Minsk“ liftu 2013-ųjų lapkritį. Jos pavardę perskaičiau „birkutėse“ ant metalinių lagaminų su ratukais. Tada buvau matęs vos vieną meistrės filmą – kareivišką baletą „Beau Travail“ su baugiuoju Denis Lavant. Antrąsyk žvilgsniai veidrodyje susidūrė kiek ilgėliau, kvepalai irgi buvo aštresni, tad į savaime suprantamą „Mesjė su filmu?“ atsakiau „Žvaigždės apsauga“. Veiksmas vyko tarptautinio kino festivalio „Listapad“ atidarymo dieną, ir toji žvaigždė, be abejo, buvo į vaidybinių filmų vertinimo komisiją pakviestas Juozas Budraitis – beveik nacionalinis gudų turtas.

Atvykau įkandin jo fotografijų parodos, kurią netrukus turėjau pristatyti urbi et orbi. Juozas gyveno „Minsko“ apartamente, kur suderinom porą vernisažo detalių (tas žodis dar nebuvo įgijęs religinių obertonų), apkalbėjom viešbučio gyventojus, – be žiuri ir tokio masto kviestinių kaip lengvakaulė Paryžiaus garbanė, čia per dvi dienas Juozas sakėsi sutikęs tik kažkokią Kubos storulių delegaciją, užgriozdinusią vestibiulį dėžėmis, suveržtomis virvėmis. Vėliau paaiškėjo, kad tai Batkos svitos palinksminti atskridęs Havanos šokių muzikos orkestras – ar tik ne jį turėjau laimės išgirsti Žemaitkiemio-Babtyno dvaro jaujoje per metinį „Omnitel“ balių riebiausiems klientams? Pamenu it apokalipsę, kaip kitą rytą personalas vertė į šiukšlių maišus didingus, net neprapjautus farširuotus eršketus...

 

Filmo „Gražus darbas“ (rež. Claire Denis) kadras

 

Buvau apsistojęs ambasadoriaus – poeto ir išmanaus tango šokėjo – Evaldo Ignatavičiaus svečių kambariuose, įrengtuose turbūt nesaugiausioje Gintaro krašto ambasadoje pasaulyje: iš visų pusių kiaurai perkošiamas stiklainis stovėjo Minsko daugiaaukščių apsuptyje patirdamas visų gamtos ir slaptųjų tarnybų gaivalų malonumus. Nakvoti sugrįždavau po vidurnakčio kraupiai ištuštėjusiu miestu, kurį dieną kiek pagyvindavo tik transporto srautas. Ypač keistai mane veikdavo stebėjimo kameromis apjuosta baltasienių mūrinių vilų teritorija su antenų šeriais ant stogų. Tai, be abejo, buvo Batkos svečių namai – deja, nepasiekiami skurdžiam Havanos šokių orkest­rui.

Tas tuščias ties sapno riba Minskas man, neslėpsiu, patiko. Patiko puikūs kino teatrai, išsičiustijusi publika, akinamai gražios ilgakojės. Viena jų dirbo vaistinėje, visai šalia mano stiklinių namų. Reikėjo, žinoma, pasipiršti, bet kažkodėl sudvejojau. Visai kaip Juozas, jaunystės legendoje sulaukęs Michelangelo Antonioni’o skambučio. Ilgainiui apokrifo perpasakotojai vis keitė pavardes: taip jaunam, egzotiškos išvaizdos lietuvių kino aktoriui naktimis skambino ir Bergmanas, ir pats Fellini su Kurosawa. Toji legenda mus, arogantiškus šunsnukius, veikė it narkotikas. Papasakojau apie tai vernisažo publikai – kostiumuotai Minsko nomenklatūrai. Žodis „narkotikas“ juos privertė ištempti kaklus, bet tada, 2013-aisiais, mes dar buvome drauginga Europa, o Batka – neginčijamas jų neprigulmybės garantas. „Jūs žinote, kam dėkoti, kad jis dabar čia, Minske, o ne kur nors Romos priemiestyje su tarakonais!“ – po dvigubo armėniško įsidrąsinęs protinau nomenklatūrą. „Naš Jozas!“ – atsakydavo jie. Tokie mieli žmonės! Kaimynėliai!