Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Sutiktas kino ir teatro žvaigždes (tėvynės skliauto čia neturiu omeny) galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Vienai – Vladimirui Vysockiui – po „Hamleto“ Maskvos Tagankos teatre esu net padovanojęs riebią Vilniaus verbą, kurią vazoje ant palangės jo virtuvėje, Mažojoje gruzinų gatvėje, galima išvysti kai kuriuose dokumentiniuose filmuose. Išsaugojo, neišmetė. Kontaktinis asmuo, lenkų aktorius Danielis Olbrychskis, buvo užrašęs ir jo telefoną. (Taip po Niujorką vaikščiojau ir su Brodskio telefonu užrašų knygutėje vis neapsispręsdamas: „Skambinti ar neskambinti – štai klausimas koksai!“) Minėtasai Danielis rudenėjančioje 1979-ųjų Varšuvoje kartą nusivežė mane į Žydų teatrą. Szymono An-skio¹ „Dibukas“ buvo tik pretekstas – tą vakarą teat­re turėjo apsireikšti Liv Ullmann, bičiuliai! Jos veidą ir kūną nešiojau atmintyje nuo tų laikų, kai su Mindaugu Urbaičiu traukiniu dundėdavom pas Giedrių Kuprevičių į Kauną žiūrėti lenkų televizijos transliuojamos Ingmaro Bergmano filmų retrospektyvos. Mažame ekrane vyko didelės erotinės dramos, kurioms netrukdė nei užkadrinis diktoriaus balsas, nei tarpais užslenkantis „sniegelis“ – mes, išsižiojėliai, buvome tikri, jog dalyvaujame mistiniame seanse. Lenkų televizija soviet­mečio Kaune buvo langas į Europą. Na, maždaug toks pat, kaip ir knygyno „Draugystė“ vitrina Vilniuje.

 

„Riksmai ir kuždesiai“ (rež. Ingmaras Bergmanas)

 

Bet grįžkime trumpam į Žydų teatrą, į kurį sugužėjo visa Varšuvos grietinėlė. „Dibukas“, žydiškoji „Romeo ir Džuljeta“ su piktųjų dvasių² persikraustymais, publikos per daug nejaudino: visi laukė pertraukos, tuo metu I. Bergmano žvaigždė, skleisdama privalomą erotinę aurą, tuoj sušvis teatro fojė. Taip ir nutiko: pirma įsižiebė kameros, tada prišoko grimuotoja ir ėmė šukuoti kibirkščiuojančių Liv plaukų kupetą. Mes su Danieliu stovėjome per porą žingsnių ir netekę žado grožėjomės šiapusiniu deivės apsireiškimu. Kino dievas mato: gyvenime ji atrodė lygiai tokia pat kaip ekrane – it iš pieno plaukusi undinė. Jau sušukuota ir papudruota ėmė byloti kamerai (regis, kažką apie Varšuvos getą), fotografuojančių telefonų dar nebuvo išpranašavęs net Stanisławas Lemas, tad asmenukių vietoje liko tik asmenybė, kurią greit išsivedė asistentai. Apsukresni spėjo gauti autografą. Bet įdomiausia kitkas – žiūrėti spektaklio sugrįžo vos pusė salės. Mes, be abejo, sugrįžome. Ir nuščiuvę grožėjomės puikiais žydų aktoriais. Jų pavardes menu ligi šiol: Gołda Tencer, Janas Szurmiejas, Hermanas Lercheris...

1 1919 m. S. An-skis Vilniuje įkūrė žydų Istorijos ir etnografijos draugiją, o jo garsiausią veikalą tais pačiais autoriaus mirties metais Varšuvoje suvaidino „Wilner Trupe“.

2 Dibukas – hebrajų „dib-buk me-ru ‘ah ra` ah“ sutrumpinimas, reiškiantis piktosios dvasios, kurią išvaryti tegali patyręs egzorcistas, prigludimą.

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.