Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Filmo „Gyveno strazdas giesmininkas“ (1970) kadras

 

Pernai pasimirusio įstabaus gruzinų kino režisieriaus Otaro Joselianio ankstyvajame filme „Gyveno strazdas giesmininkas“ nėra nereikšmingų detalių: taip filmo pradžioje Operhauzo timpanisto* Gijos – jis čia tas pusę miesto kasdien aplekiantis ir visus paguodžiantis „strazdas“ – pažįstamo laikrodininko dirbtuvėje prie sienos prikalta rankų darbo pakaba kepurei (gruzinų kepės buvo vadinamos aerodromais) finale suvaidins pagrindinį vaidmenį. Protagonistą, užsižiūrėjusį į šaligatvio gražuoles, filmo pabaigoje partrenks tikrasis gruzinų pasididžiavimas – balta „Volga“, visų ten vadinta „baltąja naktimi“, ir geležėlė ant sienos Giją pažinojusiųjų atmintyse stos obelisko vieton. Tad ne radikalūs gestai ar pareiškimai, o kilnūs kasdieniai judesiai vadinamajam paprastam žmogui suteikia kad ir mažyčio nemirtingumo iliuziją.

Dar taip neseniai žinomas Vilniaus paveikslų pirk­lys ir galerininkas Edvidas Ž. padovanojo man pusę kibirėlio ispaniškų dažų naujo buto sienoms sostinėje „surimuoti“ su mūsų šeimos namo sienomis Palangoje: ta absoliučiai deficitinė raudona ochra architekto Petro Lapės dėka didvyriškai laikėsi daugiau nei pusę amžiaus ir buvo įgijusi vos ne gydomosios galios. Kitą dieną Edvidas jau skriejo Europos greitkeliais Paryžiaus link Vytauto Kasiulio darbų atsivežti, nesunkiai įsivaizdavau jį Monmartro, kurį mokėjo atmintinai, kavinėse... Ir... Niekada daugiau nebesusitikom – po savaitės tik pargrįžęs krito infarkto pakirstas galbūt gražiausiame Vilniaus bute stalinistiniame mokslininkų name** prie Neries. Po hiperaktyviai gyvenusio ir į kalendorių niekada nesižvalgiusio charizmatiko liko tokiais atvejais įprastas – tai joks paradoksas – chaosas. Tveriančioji ir sykiu viską ardanti brydė. Ir, žinoma, plytų burgundinė kelių Naujamiesčio sienų spalva – draugo spalva, kuri mane tikrai pergyvens.

Geležėlė, dažų kibirėlis...

* Paprastai jis pasirodydavo orkestrinėje operos pradžioje, sugrodavo savo partiją ir nurišęs griežiančio kolegos kaklaryšį (gruzinai į gatvę išeidavo tik su kostiumais) dingdavo kelioms valandoms nesibaigiančių reikalų tvarkyti, kad, dirigento siaubui, vis dėlto suspėtų atlikti finalinius dviejų klevo plaktukėlių smūgius!
** www.vilniusgo.lt/2018/08/17/mokslo-darbuotoju-namai