Iš ciklo „Atminties stalčiai“

Du siužetai nelyg dvi sraigės apskritu aplinkkeliu artės vienas prie kito. Pirmas tebus sovietinės Palangos raudonplytis vasaros tarpmiestinių pasikalbėjimų punktas per gatvę nuo naktinio baro „Birutė“, kur mes, trumpam sugrįžę vietiniai ir amžinai įstrigę čiabuviai, ateidavom kabinti Maskvos ir Leningrado laibakojų. Jos nuobodžiaudamos stovėdavo eilėje prie telefonų automatų stiklinėse būdelėse, gniauždamos prakaituotam delniuke saują baltų 15 kapeikų monetų. Lengvasvoris pokalbis dažnai pasibaigdavo sunkiasvore sueitimi sandėliuke (kur nuomos biznį varantys palangiškiai vasarą ir įsikurdavo) ar ant suoliuko Tiškevičiaus parke. Tai ten susipažinau su Tamara ir jos ginklaneše Tatjana. Gražuolė tais laikais būtinai turėdavo palydovę. Tamara jau dėstė anglų kalbą Maskvos universiteto Istorijos fakultete, o Tania dirbo „Alfa Naval“ atstovybėje. Jos abi buvo „firminės“ – lengvai įeidavo į brangiausius Maskvos viešbučius pagurkšnoti kampario, tad nenuostabu, kad savo trisdešimtmečiui Tamara pasirinko „Inturisto“ pokylių salę. Aš jau dirbau Operos ir baleto teatre, direktoriaus pavaduotojo žmona sėdėjo priešais, jos brolis buvo turbūt garsiausios tų laikų sovietų estrados žvaigždės žentas, tad viešbutį, kad ir Maskvos pakrašty, pavyko gauti – anais laikais tai buvo beveik neįmanoma misija.

 

 

Tada išmušė aksesuaro valanda – Maskvai, mintijau, reikėjo niujorkietiško akcento. Juo tapo apvalūs žurnalistikos studentės Sigitos U. paskolinti „smetoniniai“ akiniai patamsintais stiklais be dioptrijų. Sigutė spėjo, kad akinukus jai padovanojo senelio pusseserė, kurios brolis, matematikas ir Marijampolės mergaičių gimnazijos direktorius, su Baliu Sruoga kalėjo Štuthofe ir tokius nešiojo. Būta ir svaigios priešistorės: kartą Sigita susapnavo žvelgianti į veidrodį ir savo nuostabą per miegus suvokus, kad Ji... Johnas Lennonas. Netrukus atsirado ir akiniai, virsmą netruko pastebėti draugai, pradėję ją vos ne vienbalsiai vadinti Lennonu, – ji išties buvo nepaprastai panaši į svarbiausiąjį bitlą (beje, jau mirusį)! Tad nors ir nedidelė, bet reinkarnacija.

Dabar kamera nuplaniruos virš ikrais ir armėnišku konjaku „inkrustuotų“ vienos svarbiausių Maskvos pobūvių salės stalų. Tą vakarą ten ūžavo kelios užstalės, romų ansamblį keitė ruso ausiai ir akiai tokie mieli gruzinai, tada vėl romai ir taip ad infinitum. „Šoka visi!“ – vis sustaugdavo konferansjė su baltomis pirštinaitėmis. Tarp Tamaros svečių buvo keletas britų – vizituojančių dėstytuvų ir ambasados šnipelių. Šalia manęs sėdėjo trijų dalių eilutę vilkintis personažas su dideliu žiedu ant dešinės mažojo, panašus, ne, šįkart visai ne į Lennoną, o į garsųjį laisvojo pasaulio ekranų liūtą Dirką Bogarde’ą, kurį, jau nepamenu – kaip ir kur, buvau matęs neužmirštamam Lilianos Cavani erotiniame jaudintuve „Naktinis portjė“. Tad po kelių taurelių ėmiau jį vadinti tai Dirku, tai Maksu – filmo herojaus SS karininko Maksimiliano Teo Aldorferio vardu. Aristokratiškam britui toks pirmą ir paskutinį kartą gyvenime sutinkamo lietuvio familiarumas nepatiko. Netgi, oi, kaip nepatiko – Tamara, nutaikiusi momentą, išsivedė mane į vestibiulį ir paprašė liautis. Aš tik apsisukau ir pro rūsčius durininkus neatsigręždamas žengiau į naktinę Maskvą. Daugiau niekad nebesusitikome. Ant stalo liko šviežiai prapjauti mano atgabenti varškės sūriai.

Kitus kadrus rodo jau kameros Maskvos metro milicijos nuovadoje. Aš savo ruožtu rodau sulankstomą vyšninę knygutę – Vilniaus operos ir baleto teatro vyr. redaktoriaus pažymėjimą. Knygutės dizainas milicininkams pasirodė skaudžiai pažįstamas. Atskaitę pamokslą apie šachton vis įkrentančius neblaivius ir bud­rumą praradusius sostinės svečius, jie paleido mane laukti paskutinio Botanikos sodo kryptimi dardančio metro. Ir tik tada suvokiau, ką belaikąs rankoje – prie kairiojo delno it koks laumžirgis ar drieželis prilipę stirksojo... Sigutės Lennono išrasoję akiniai. Tai jie, įtariu, mane ir išgelbėjo nuo 15 parų daboklės bei griežto teatro direktoriaus papeikimo. Ak, taip, tokį jau turėjau, tad būčiau tiesiog išlėkęs iš darbo.