Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Ar „Atminties stalčiuose“ bus kas apie Franeką, klausia tolimoji skaitytoja, turėdama omenyje mus neseniai palikusį kino scenaristą ir publicistą Praną Morkų – taip darsyk pastūmėdama asmeninės „Mirusiųjų knygos“ link. O juk memuarai ir yra mirusiųjų (iškiliųjų ir ne tik) valdos: vienkartinių nušvitimų ir net nuo savęs paties dažnai nevalingai slepiamų nutikimų, sudužusių širdžių ir indų (į sienas!) atgaminimo ir mėginimo tas duženas iš naujo sulipdyti kronika. Vieniems pavyksta geriau, kitiems blogiau, ir tai visiškai nepriklauso nuo kadaise tarp pasakotojo ir jo objekto tvyrojusio atstumo: mirtis nuleidžia ne uždangą, o stiklinę sieną, pro kurią neprasiskverbia joks laiko triukšmas. O Prano baritonas ir nepakartojamos intonacijos man visada buvo svarbiausios jo paveiksle, iš pirmo žvilgsnio primenančiame „Uliso“ pagrindinį personažą. Taip, vienu metu Vilniuje aš buvau Steponas Dedalas, o jis – Leopoldas Blumas (vertėjo kauniečio Bliumas irgi tinka). „Ulise“ sūnus trumpam atranda tėvą: mūsų su Pranu viena Dublino diena Vilniuje truko bemaž aštuonetą metų – kol vergavau per dvi gatveles nuo jo namų it „Titanikas“ Neryje dunksančiame Operhauze. Taip, beje, kai kurie tą teatrą ir vadino.

 

Alma Pater • CC BY-SA 3.0

 

Pranas be galo mėgo ritualizuoti nykią sovietmečio kasdienybę: kviesdavo drauge klausytis naujos Andrew Lloydo Weberio ir Timo Rice’o operos („Evitos“ libretas jam atrodė tobulas), degustuoti jo sukurtų ir sunkiai nuryjamų patiekalų, Naujųjų naktį kieme, kaimynų išmestoje vonioje, deginti šlamšto, ragauti iš koto verčiančių gėrimų... Jis it apsėstas keisdavo buto interjerą bei ekspozicijas – taip fantastiškos Vytauto Kairiūkščio pastelės iš svečių kambario keliaudavo į darbo ir vėl atgal, erotinės japonų graviūros atsidurdavo valgomajame, kad paskui vėl nusėstų miegamajame etc. Tose „sesijose“ galėjai sutikti per ilgai Lietuvoje užsibuvusį ir užsikabliavusį Maskvos žydų muzikinio teatro solistą Jakovą Javno ar dabar jau vonios vonioje it Venerą putose mirkstančią oro pirato (irgi Prano!) Brazinsko dukrą... Apie knygas net neverta šnekėt – ten būta lobių. Pamenu iš folianto iškritusį Tomo Venclovos (tada dar JAV) draugui atsiųstą vienos frazės atviruką: „To ty teraz jesteś najlep­szy.“¹ Neslėpsime, toje frazėje būta tiesos grūdo! Vėliau poetas paskirs Pranui vieną geriausių savo eilėraščių „In memoriam Herkus Hapenčkus“.

...o mes jau Virgilijaus Noreikos kabinete, kuriame buvojau vos tris kartus gyvenime. Tai antras kartas. Direktorius pagaliau sutiko priimti su kūrybiniu pasiūlymu atsliūkinusius klientus. „Na, vyrai, rodykit savo kortas! – pasakė kaip visada skardžiu, stiklą pjaustančiu balsu. – Baletmeisterio Boriso Eifmano pavardę matau, o koks kūrinys?“ Pranas išlaiko pauzę ir tada: „Su pagrindiniu vaidmeniu maestro žmonai – Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Muziką bus rinktinė.“ – „O velnias! – pratrūksta Virgilijus. – Aš neskaičiau tos knygos!“ Ir tada puenta²: „Ją, maestro, skaitė kiekvienas aštuntokas.“ Direktorius išrausta, bet nesupyksta. Susitariam, kad aš perduosiu tą sovietmečio „bibliją“. Pabūsiu kurjeris. Pakelsiu savo seniai smukusias akcijas.

Loreta Bartusevičiūtė taip ir nesušoko Margaritos. Užtat P. Morkus ištarė neužmirštamą frazę. Prisiminkime jį tokį: įstabių akimirkų gaudytoją. Ir stabdytoją. Iš esmės – vieno žmogaus teatrą, kurio spektaklis kiek­vieno žiūrovo sąmonėje atrodydavo vis kitoks.

1 (Lenk.) Tai tu dabar esi geriausias!

2 (Lenk.) Trumputis apibendrinimas.

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.