Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Kartą Šiauliuose pasirodymui turėjau nusipirkti naujas kelnes. Ką gi, nuėjau ir nusipirkau – vėliau tas mažai kuo ypatingas žingsnis (na, Svarstyklėms išsirinkti niekad nelengva) „Šiaurės Atėnuose“ buvo aprašytas kaip iššaukiantis. O štai Jokūbo Jacovskio viršelių parodai – ir vėl Šiauliuose! – pamiršau įsiverti diržą į elastingas kelnes, pirktas Meco prekybcentryje (prie pat Centre Pompidou-Metz) vietoj traukiny suplyšusių džinsų. Ką gi, teko aplankyti keletą antrų rankų tvirtovių. Pataikiau neiškart: vieną nusipirkau iš akies, o štai kitą tik pasimatavęs. Namuose pastebėjau, kad iš viso turiu dešimt (!) diržų. Kam gi namisėdai tiek?! Nejau saiko jausmas man svetimas?! Neįgimtas?! O juk maniau priešingai...

 

Meninė akcija. Nežinomo autoriaus nuotrauka iš LM archyvo

 

Tada prisiminiau dar dvi scenas. Kartą, vykstant Bonos bienalei, turėjusiai reanimuoti vis mažiau pastebimą dramaturgų įtaką režisierių užgrobtose valdose, po teatro „Els Joglars“ spektaklio sėdėjom alaus šėt­roje su Tadeuszu Różewiczium ir vis dėbčiojom į reto grožio ispanų šokėjas šalimais. Klasikinės formos lenkų poezijoje žudikas neišturėjo („Galiu juk bet kada numirt, tai geriau su tokiu vaizdu akyse“) ir pakilęs nuslinko pačios pačiausios link. Sugrįžęs tepasakė: „Viena apyranke per daug.“

Identiška scena 2004 metais pasikartojo Europos čempionate Davidui Beckhamui baudinių serijoje neįmušus portugalams likiminio „pendelio“. „Viena tatuiruote per daug“, – teištarė Eimuntas Nekrošius.

Ispanė Bonoje nori sužavėti ir persistengia. Beck­hamas per daug pasitiki savim ir palaidoja rinktinę. Nervai, žinoma, čia irgi lošia – jie visad iškreipia proporcijas. Laimi tie, kas niekad nepraranda šalto proto, paprastai vadinamo galva. Deja, tokių beveik nesutikau.