Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Ar sapnai – irgi memuaristikos dalis? Ar po devyniais užraktais slepiamos anapusinio dvynio paslaptys? Visą įprastinio gyvenimo logiką aukštyn kojom apverčiantis nesuskaičiuojamų sezonų serialas?

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

...dažniausiai atsiduriu didmiestyje, kurio gatvės, keisdamos perspektyvas, veriasi nesuvokiamos jėgos varinėjamu žymikliu. Taip vieną naktį it koks Betmenas įplaniravau į skulptoriaus studiją prie geležinkelio bėgių, baugiame Londono priemiestyje. Toji studija buvo prigrūsta paukščius primenančių abstrakčių nerūdijančio plieno skulptūrų, tarp kurių it sulėtintam filme judėjo pagyvenęs pameistrys, vis kartodamas: „Aš buvęs plechavičiukas ir man nėra kelio atgal į Lietuvą!“ Rytą suvokiau sapnavęs lietuvių kilmės anglų skulptoriaus Antano Braždžio, Londone kolegų ir mokinių vadinamo Toniu, dirbtuvę. Su Toniu, kresnu giedraveidžiu, „smetoniško stoto“ žilaplaukiu, slampinėjau po Noting Hilą ir Holand Parką, važiavau pas jo mecenatus (į Harlou?) jau minėtomis paukštėmis ar viena ant kitos į stebuklingas vertikales sujungtomis geometrinėmis figūromis išpuoselėtose vejose grožėtis, delnais liečiau jo tviskančias milžines prekybcentrių fontanuose galvodamas, kad kadaise Vlado Vildžiūno namuose Jeruzalimkoje pamatytos Tonio šedevrų nuotraukos irgi buvo tik sapnas, kuris dabar išsipildo grynu pavidalu.

Apie mūsų susitikimą nežinia kieno dėka išgirdę Dailės akademijos švietalai bemat paprašė tarpininkauti ir bent semestrui atvilioti Tonį į Vilnių. Neslėpsiu, mes vienu reisu parskridom namo, bet dar virš debesų jis man pasakė štai ką: „O, ne, Rolandai, aš nežinau terminų ir kategorijų – nepaeis man...“ Kokios kategorijos, raminau, galėsi šnekėt angliškai, kur problema! Ne ne, prieštaravo jis, staiga pamiršęs sėkmingas paskaitas Londone, dėstyt reikia gimtąja kalba...

Paskui likimas mus išskyrė, girdėjau, bankrutavo vienas prekybcentris su visa jo skulptūra, plechavičiuko irgi seniai nebėra tarp gyvųjų – tai jis it koks magas suvirindavo nerūdijančio plieno paukštes ir abstrakčias kompozicijas. Atmintyje (o gal sapne?) išsaugojau jo figūrą apšnerkštam lažybų punkte tarp neaiškių juodukų, pusiau gulom stebinčią šunų lenktynes televizoriuj palubėje. „Bybį ten laimėsi“, – liūdnai atsiduso blokšdamas suglamžytą bilietą ant grindų. Vilties virsmą šiukšle irgi derėtų vadinti gyvenimu.

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.