Seni „Litmenio“ laiškai (III)

Gerbiamas Jonai,

dėkoju už malonią žinią ir prielankumą mano kūrybai. Tiesą sakant, nesiruošiau siūlyti Jums eilių iki kitų metų, t. y. kol nepasirodys mano knyga. Mat Strielkūno laikais tiek ilgai teko laukti anos varganos publikacijos, jog visai nukrito ūpas. Be to, jam netikdavo mano kūrinių formatas, o nedidelės apimties eilėraščių beveik nerašau.

Galbūt iš negausių publikacijų mano poeziją įsivaizdavote kitokią, bet, manau, šių opusų išvaizda Jūsų neturėtų stebinti. „Pajevonio fragmentuose“ matau daug panašių ritminių struktūrų, kažkuo susišaukia ir pats kalbėjimo būdas.

Tikriausiai ir Jums kai kas mėgsta prikišti daugiažodžiavimą ir panašias nuodėmes. Mano nuomone, tokia kritika pagimdyta neišmanymo. Paprasčiausiai yra poezija su mažai žodžių, yra su daug, ir spręsti apie viską vienodai – lygiai kaip šuniui priekaištauti už pelių negaudymą. Poezijos formų negalima priešpastatyti vienų kitoms. Palyginkime Basio su Homeru ir pažiūrėkime, kas išeis. Be to, kuo skiriasi poezija nuo prozos? Ką rašė Prustas? Manau – daugiau poeziją, nors tenai šitiek žodžių! Pats aš taipogi eksperimentuoju mažose erdvėse – tanka ir chaiku – tačiau tų dalykų nelaikau kokybiniu žingsniu.

Labiausiai mane ūdija už „antrinę realybę“. Kiek „auksinių minčių“ neprisiklausiau šiuo klausimu! Tačiau esu įsitikinęs, jog realybė yra viena, ir visos mano pastangos nukreiptos į ją. Koks skirtumas, kaip perduosi patirtį? Svarbu, kad ji būtų autentiška ir perduodama poetiškai. Tiesa, gal per daug suintensyvinu teksto prasminį krūvį, ir žmonės, mėgstantys visišką aiškumą, būna nepatenkinti. Tačiau aiškumas kyla iš sakymo apie daiktą, kuris pakeičia patį daiktą ir esti klaidingas. Tikras yra pats daiktas, niekada iki galo neaiškus. Poezija gali jį perduoti jutimiškai, gali pavaizduoti emocionaliai, ko neįstengia padaryti filosofija ir tuo labiau sakančioji poe­zija. Betgi šis perdavimas vyksta tarsi už teksto.

Šie eilėraščiai parašyti neseniai, tik „Aukso lietus“ atklydęs iš ankstesnio laikotarpio. Jie gana glaudžiai tarpusavyje susiję, ir tai – gal vienas didžiausių trūkumų. Nors – drįstu manyti – jie turi pradžias ir pabaigas.

Man pačiam labiau patinka „Išplaukiantieji“ ir „Sentimentalus vakaras“. Beje, iš pastarojo anglišką citatą galima būtų išimti, jeigu, Jūsų nuomone, ji apsunkina tekstą. Po jos sekantis pasažas glaudžiai susijęs su Simpsono eilėraščiu „Early in the Morning“, tiktai kalbama kitame „rakte“. Too cold a morning to get out of bed, – Antonijaus atsakymas Kleopatrai, kuri žadina jį, pranešdama apie Oktaviano kariuomenės artėjimą. Jums visa tai bus matyti geriau.

Siunčiu didesnį pluoštą, idant galėtumėte pasirinkti. Jeigu šie eilėraščiai Jums netiks, bandysiu paieškoti kitų. Po kurio laiko paskambinsiu Jums, o gal ir pats atvažiuosiu. Mat – dirbu statyboje ir labai nenoriai esu išleidžiamas iš darbo.


                        Su pagarba –

                                                Kornelijus Platelis

Druskininkai, 1979. V. 31.


/ / /

Drg. Jonai,

Korn. Platelio eilėr. „Sentimentalus vakaras“ – gana įdomus, neblogas. Bet su išskirtinumo pretenzijom: aš ir ten kažkur – jūs visi...

Kaip tam tikrą eksperimentą galima dėti, bet šalia turi būti ir kitokio (aiškesnio) braižo autorių eilių.

O tas įvadinis žodelis dabar beveik juokingai skamba: jis nieko „nepaaiškina“, tik dar labiau suvelia viską. Be to, prasikiša „aristokratizmo“ (išskirtinumo) gaida: aš esu jau tokiame lygyje (pasaulio suvokimo), kurio jūs nesuprasite, – ir štai reikia šio paaiškinimo. (...) Labai neįtikinamai ir įmantriai atrodo šis painus (o kartu naivokas) savo eilėraščių neaiškumo aiškinimas. Blogai, kai pačiam autoriui reikia šitaip savo eilėr. aiškinti. Kas pakeičia daiktą: aiškumas ar daiktas? Kas tai yra sakančioji poezija? O kokia yra Korn. Platelio poezija?

Reikėtų šio įvadėlio – paprastesnio, logiškai rišlesnio – be tų ypatingų išskirtinumo pretenzijų. (...) reikėtų taip pateikti jaunųjų poetų atverstinį, kad jame nebūtų vienos krypties tonacijos. Reikia įvairių balsų, reikia ir pilietinės drąsos balsų (o ne vien pavargimo)!


                                                Eug[enijus]. Matuzevičius


1979. XII. 17.

/ / /

Vilnius, 1978. XII. 8.

Mielas Jonai,

Redkolegijos posėdyje (XI.13, 15 val.) aš negalėsiu dalyvauti. Būsiu išvykęs. Paskui savo pasiūlymus bei „samprotavimus“ pateiksiu raštu.

Beje, man labai rūpi P. Balčiūno eilėraščių likimas. Turbūt, jie jau nusikels į ateinančius metus. Bet „Lit. ir mene“ pluoštelį išspausdinti būtinai reikėtų! (Reikalui esant, Myk. Karčiauskas arba aš galėtumėm jį pristatyti – parašyti trumpą žodelį...)

Vitoldas Mensonas seminare (Panevėžyje) dalyvavo. Jau kažkas yra. Bet kol kas įspūdis gana prieštaringas. Jeigu atrinktumėte kelis jo eilėraščius ir spausdintumėte, galėčiau (jei reikėtų) parašyti apie autorių trumpą žodelį. (Jis buvo mano grupėje.)

O Pablo Nerudos eilėraščių vertimų, kaip žadėjau, duosiu „Lit. ir menui“ (1979 m. sausio mėnesį); galėsite išspausdinti vasario–kovo mėn.

Geros kloties! Laimingų, sveikatingų, kūrybingų 1979-ųjų metų! –

Tvirtai spaudžiu dešinę! –

                                                Eug. Matuzevičius


/ / /

Mielas Jonai,

Būk geras – peržiūrėk Jonuko Strielkūno paliktus „archyvus“... Ten turėtų būti biržiečio Petro Balčiūno, gabaus jauno poeto, pluoštas eilėraščių. Labai prašyčiau konkrečiai atrinkti 3–4 eilėr.

Būk geras – neuždelsdamas parašyk ir pranešk Petrui Balčiūnui, ką atrinkai, ką žadi spausdinti... Autoriui tai labai svarbu, nes jis ruošia savo pirmojo rinkinio rank­raštį. P. Balčiūnas rašo 10–12 metų atitarnavęs kariuomenėje. Dirba Biržų rajono laikraštyje. Neakivaizdiniu būdu studijuoja žurnalistiką. Reika vaikiną paremti, palaikyti. Jeigu tų eilėraščių nerastum, vis tiek jam parašyk, paprašyk, kad atsiųstų.

(...) Į mane kreipėsi Paulius Drevinis (iš Klaipėdos), teiraujasi, ar bus spausdinami jo eilėraščiai, pasiųsti „Lit. ir menui“ beveik prieš metus. Būk geras – pasirūpink P. Drevinio eilėraščių likimu. Apskritai, Brolau, ryžtingiau kovok už poezijos spausdinimą „Lit. ir meno“ puslapiuose.

P. S. Geriausi linkėjimai Skirmai! –

                                                Geros kloties –

                                                Eug. Matuzevičius


Palanga, 1978. XII. 25 (vakare)


/ / /

Vilnius, 1978. XII. 15.

Mielas Bičiuli Jonai,

Siunčiu žadėtą pluoštą P. Nerudos eilėraščių vertimų. (...) Pageidaučiau, kad vertimai eitų ta seka, kaip čia sudėta... Šiuo atveju svarbu ir pilietinis P. Nerudos eilių akcentas, asociacijos su jo tėvyne – Čile... O taip pat – su Ispanija, jos pilietinio karo metais. (...)

Apskritai, Brolau, neužleisk laikraštyje poezijos „ploto limito“. Aš labai nusiminiau, kai 49 nr. neradau eilėraščių (jokių – nei originalių, nei verstinių). Visada turėk gerą rezervą. – Sėkmės –

                        Eug. Matuzevičius


N. B. Paglobok, išspausdink pluoštelį Petro Balčiūno eilių.


/ / /

Mielas Bičiuli Jonai,

Trumpą įžangėlę apie Petrą Balčiūną ir Vladą Vaitkevičių parašiau ir kartu su rankraščiais išsiunčiau Pačiam atskira siunta. Turbūt, jau gavai.

Vlado Vaitkevičiaus eilėraščiai daro neblogą įspūdį. Jie nuoširdūs, žmogiški, gana įdomūs, saviti. Man atrodo, šiuo laikotarpiu jam reikėtų smarkiau pasispausti ir pagaliau ryžtis parengti ir atiduoti leidyklai savo pirmojo rinkinio rankraštį. Jis tai, man atrodo, galėjo padaryti jau senokai...

Tiesa, noriu, Brolau, priminti, kad būtų jau laikas išspausdinti mano duotus Pablo Nerudos eilėraščių vertimus. Lyg ir tarėmės, kad kovo mėnesį bus išspausdinta.

O P. Balčiūno ir V. Vaitkevičiaus eilėraščius atrink iš tų pluoštelių, į kuriuos aš atkreipiau dėmesį. Jie būdingiau atlieps mano įžangėlės teiginiams...

Linkiu geros kloties, darbingos nuotaikos ir ištvermės!

Geriausi linkėjimai – Skirmai! –

Vilnius, 1979. III. 2


P. S. Paglobok ir išspausdink Leonardo Matėno (mano brolio) jumoristinius-satyrinius eilėraštukus. Gal pasitaikys patogesnė proga balandžio mėnesį. – Rytoj vakare (III. 3 d.) išvažiuoju į kūrybos namus. –

                                                Eug. M.


/ / /

 

Atvirukas, ant kurio parašytas E. Matuzevičiaus laiškas (1979 03 10)
Atvirukas, ant kurio parašytas E. Matuzevičiaus laiškas (1979 03 10)

 

Dubultai, 1979. III. 10

Mielas Bičiuli Jonai,

Nepatingėk, brūkštelėk (neatidėliodamas) man laiškutį, kaip su P. Balčiūno, Vl. Vaitkevičiaus eilėraščiais ir su mano įžangėle, kaip su Pablo Nerudos eilių vertimais... Lauksiu.

Geriausi linkėjimai – Skirmai. –

Puikios kloties, kūrybingos nuotaikos, ištvermės! –

                                                Eug. Matuzevičius


/ / /

Mielas Drg. Jonai,

Siunčiu žadėtą žodelį prie Alio Balbieriaus eilėraščių, kuriuos tvirtai tikiuosi „Lit. ir mene“ išvysti rugsėjo mėn. Būtų labai gražu, jei A. Balbieriui parašytumėte, atsakytumėte, jį painformuotumėte, kas, kaip, kada...

Iš anksto ačiū! –

                                                Eug. Matuzevičius

Vilnius

1979. VIII. 7


(...) Labai norėčiau, kad „Lit. ir mene“ būtų išspausdinti keli gabaus jauno poeto Alio Balbieriaus eilėraščiai. Jo kūryba buvo labai gerai įvertinta 1978 metų pabaigoje Panevėžio zonos jaunųjų literatų seminare. Jis buvo mano vadovaujamoje grupėje.

Alis (Aloyzas) Balbierius (g. 1954) baigė Biržų I vid. mokyklą. Studijavo Vilniaus Ped. Institute. Iš II kurso išvyko į taryb. armiją. Atliko karinę prievolę. Dabar dirba Ventės rage, Ornitologinėje stotyje (Šilutės raj.) moksliniu darbuotoju. Neakivaizdiniu būdu studijuoja biologiją. Yra spausdinęs savo kūrybos periodikoje. Šiuo metu Alis Balbierius neskubėdamas rengia savo pirmąjį rinkinuką, tai jam buvo pasiūlyta seminaro metu.

Mano nuomone, A. Balbierius yra gabus, savitas, subtilus lyrikas. Būtinai reikia vaikinui padėti išeiti „į didžiąją periodiką“... Aš Jums birželio mėnesį nusiunčiau nemažą pluoštą A. Balbieriaus eilėraščių, bet kol kas nei aš, nei autorius negavome jokio atsakymo. (...) Man atrodo, tokiais atvejais reikėtų rūpestingiau ir operatyviau reaguoti bei atsakyti. Todėl dabar prašau rimtai ir tvirtai apsispręsti, ką žadate iš autoriaus kūrybos dėti šių metų rugsėjo mėnesį, jaunųjų numeryje. Taip, Brolau, esam susitarę. Žodžio laužyti nederėtų. O to chaotingumo mūsų redakcijose ir taip užtenka...

Jeigu norėsite dar papildomai gauti eilių (atsirinkimui), – parašykit Aliui Balbieriui. Jam bus labai malonu gauti Jūsų laišką. Jis bus dėkingas už kūrybinį dėmesį. Juk tai būtų jam skatinantis akstinas toliau dirbti...

/ / /

 

E. Matuzevičiaus laiško (1981 02 24) pirmas lapas
E. Matuzevičiaus laiško (1981 02 24) pirmas lapas

 

Vilnius, 1981. II. 24

Drg. Jonai,

man atrodo, Pats atidžiai dar peržiūrėk K. Jankausko apsakymą, gal pažymėk paraštėse pieštuku, kur, Paties nuomone, galima būtų patrumpinti, ir pasiųsk rankraštį autoriui. Išsiaiškink redakcijoje, ar bus spausdinama viename numeryje (atverstinis), ar per du numerius. Žodžiu, to rankraščio nemarinuok. Veik savarankiškai, palaikyk glaudžius kontaktus su K. Jankausku, ne aš šiuo metu Pačiam talkininkauti beveik negalėsiu: esu užsiėmęs knygų, daiktų pakavimu, kraustymosi reikalais ir t. t., ir t. t. Skambink, jei kas bus neaišku, dabartiniu mano telefonu (dar kurį laiką būsiu čia). Žodžiu, dėl dievo meilės, nevilkink viso to reikalo, nes autorius – jautrus... Neįžeiskim jo savo nejautrumu, nepareigingumu! – Geros kloties! –

N. B. Tegu autorius patrumpina savo nuožiūra. Apie tai jam parašyk. –

                                                Eug. Matuzevičius


/ / /

Vilnius, 1981.IV.13

Bičiuli Jonai,

Gavau iš Kosto Federavičiaus (Jonava) laišką, kuriame jis prašo Pačiam priminti, kad buvo žadėta 1980 metų rudenį išspausdinti „LM“ pluoštelį jo eilėraščių.

Brolau, žodžio reikia laikytis. Aš labai prašyčiau rasti progą ir kai ką išspausdinti iš K. Fedaravičiaus poezijos. Jis senokai rašo. Kartais neblogai parašo. Būk geras – jam papildomai atsakyk, kažką aiškesnio pažadėk (o paskui įvykdyk). – Geros kloties! –

                                                Eug. Matuzevičius


/ / /

Mielas Drauge Jonai,

laiškutį ir Kazio Jankausko apsakymą gavau. Aš jau perskaičiau tą apsakymą. Man atrodo, bent kiek ištęstas. Apskritai pastaruoju metu Kazys Jankauskas rašydamas daug ką ištęsia, vietomis nedisciplinuoja savęs, savo žodžio, netaupo, pasakyčiau, skaitytojo kantrybės... Gal jis tai laiko savo stiliaus ir braižo ypatybe. Bet vis dėlto jo pasakojimas vyksta per lėtai ir per daug ištęsiamas.

Ką gi, bendromis jėgomis bandysim šiek tiek paredaguoti. Aš dar pakalbėsiu su Osvaldu Aleksa. Atspausdinti labai reikėtų. Jau vien iš tam tikro žmoniškumo, solidarumo. Jei reikės, tą trumpą langelį galėsiu aš parašyti. Būtų dar gražiau, jei tai sutiktų padaryti Albertas Zalatorius, gražiai ir išmintingai paminėjęs Kazio Jankausko kūrybą savo monografijoje „XX amžiaus lietuvių novelė“.

Šiomis dienomis bandysiu su redakcija susisiekti. Artimiausiu laiku taip pat tikiuosi parengti keletą vertimų iš Leningrado poetų kųrybos.

Geriausi linkėjimai – Skirmai. Puikios kloties, žurnalistinės ištvermės, žvalios poetinės nuotaikos! –

                                                Eug. Matuzevičius

Vilnius, 1981. IV. 19


/ / /

Vilnius, 1981. V. 14

Drg. Kalinauskai,

Kai dar sykį gerai ir atidžiai perskaičiau K. Jankausko apsakymą, nutariau, kad tai visai neblogas, „jankauskiškas“ kūrinys. Tokia rašytojo maniera. Čia yra sodroko realizmo ir gana nuotaikingo impresionizmo. Yra čia ir „fantastų“, keistuolių (Pilypavičius). Tokius veikėjus K. Jankauskas mėgsta. Tai jo braižas. Spausdinkim! Juo labiau kad įvadinį žodelį parašė Albertas Zalatorius. –

N. B. Tik Jūs su Skirma dar normaliai paredaguokit! –

                                                Eug. Matuzevičius


Parengė Jonas Kalinauskas