Sigitas Parulskis. Apie išvarymą iš Rojaus

Kai guliu susirietęs embriono poza, nesvarbu, padauginęs vaistų, narkotikų, alkoholio ar šiaip persivalgęs tvankios depresyvios prieblandos, guliu ir prisimenu: vaikystėje mėgdavau slėptis spintoje, ten, po senais šalikais, batų dėžėje, kurioje gulėjo sudėtos pirštinės ir apsitrynusios nebereikalingos sagos, radau apšiurusį akušerijos vadovėlį pageltusiais lapais, žiūrėdavau į tuos pilvotų moterų piešinius, į vaisių pilve ir jausdavausi toks pat mažas, susirietęs tamsiose, naftalinu trenkiančiose drabužių spintos įsčiose. Ir dabar, kai depresijos surakintas guliu susirietęs juodžiausiuose pabaisos viduriuose, pačiame lapkričio dugne, esu kažkur čia pat ir labai toli, pirmapradės šviesos pelenai byra man į akis, ir toks jausmas, tarsi mano kūnas ir sąmonė, ir pasąmonė kartotų Biblijos istoriją apie pažinimo medį ir apie išvarymą iš rojaus, tarsi prisimintų pasakojimą apie žmogaus gimimo traumą, apie saugaus prieglobsčio praradimą, kiekvieno mūsų tėvai yra Adomas ir Ieva, paragavę draudžiamo vaisiaus, t. y. pasibarškinę, jie ne patys už tai nubaudžiami, jie nubaudžia mus, savo vaikus, jie išstumia mus iš saugios ir amžinos nebūties į šį laikiną, trapų, žeidžiantį pasaulį, ir pavadina tai pažinimo kaina.

Kai guliu štai taip, susirietęs embriono poza, jaučiu, kad esu visai šalia prarasto rojaus vartų, bet pro juos manęs niekad nebeįleis, net kai įsigysiu mirtį išsimokėtinai su didele nuolaida ledinio lietaus įka­pėms lapkričio dugne, pabaisos viduriuose, kur šviesa pavirto į pelenus.

 

Sigito Parulskio nuotrauka
Sigito Parulskio nuotrauka

Draugai