Pastaruoju metu vis prisimenu vaikystės namą. Prisimenu arba sapnuoju, kartais jis panašus į banginio pimpalą, kartais skęsta kaip laivas, kaip didžiulis vandenyno laineris, o aš kažką turiu išgelbėti. Ar gali taip būti, kad mūsų praeityje kažkas vis dar vyksta ir per sapnus šaukiasi mūsų pagalbos? Kad nėra jokių paralelinių tikrovių, o jeigu yra, tai jos tik pasąmonėje. Joje, savo pasąmonėje, mes gyvename ne tik čia, bet ir dar kažkur, gal net kitoje šalyje ir kitais laikais. Pasąmonėje. Kažkokia prakeikta „Matrica“. Holivudo pramonė atsirado iš sapnų, o paskui sapnai – iš Holivudo.

 

Sigito Parulskio nuotrauka

 

Namas buvo su didele palėpe, ilgai maniau, kad jame gyveno dvylika šeimų, kad šis skaičius susijęs su dvylika apaštalų ir kad buvo dar vienas, labai ypatingas, nematomas, bet realesnis už gyvuosius. Mano spėlionės nepasitvirtino, bet buvo verta spėlioti.

Su tais žmonėmis beveik nebendravau, nes buvau mažas vaikas, kai sukako dvylika metų (ir vėl tas skaičius dvylika!), su mama išsikraustėme į kitus namus, bet dabar prisimenu to namo gyventojus geriau nei savo artimuosius: jų išvaizdą, kalbos manierą, eiseną, drabužius, žinoma, keistenybes ir ydas.Gyventojų nebuvo dvylika, be to, jie keitėsi, namas pamažu tuštėjo, nuo vieno galo ėmė griūti, – gal dėl to dabar, visai išnykęs nuo žemės paviršiaus, jis braunasi į mano sapnus, galbūt jau anuomet, kai jame gyvenau, jaučiau baimę ir grėsmę – namas, kuriame gyvenu, griūna! Namai, valstybė, pasaulis – viename gale statome, kitame viskas griūva – gali būti ir tokia mūsų gyvenimo metafora.

Skęsta vaikystės namas, grimzta į banginio pimpalą panašus „Titanikas“, kurio nebeieškos joks Jamesas Cameronas iš Holivudo, neatkapstys ir girtuoklis diletantas Heinrichas Schliemannas, nes tas namas niekuo neypatingas, nieko nereiškia pasaulio istorijoje, daugybė tokių vaikystės namų primena katastrofos ištiktus laivus ir juose pasmerktų nuskęsti daugiau, nei galinčių išsigelbėti.