Liepos 1 d.

Fellini „Satyricon“: makabriško, bet drauge gana komiško karnavalo dvasia. Iš kokių penkių tūkstančių žmonių, pasirodančių filme, tik du ar trys normalūs (...), likusieji – monstrai tikriausia to žodžio prasme. Monstrų paradas, it Malapartės „Kaput“ paskutiniajame skyriuje. Daug pasikartojančių asmeniškų Felinni motyvų (pvz., seksualinė „iniciacija“ su patologiška storule). Bene stipriausią įspūdį palieka (irgi buvęs kažkuriame kitame filme) hermafroditas: visa sekvencija, jį liečianti, verčia vemti –­ ir drauge itin vykusi.

Idėja, filmo peršama, maždaug tokia: štai šitaip atrodė (atrodys) pasaulis be krikščionybės. Tos pačios bjaurastys, kurias smerkė dar bibliniai pranašai.

 

Liepos 2 d.

Laikraščiai rašo apie Brežnevo sveikatą. Šalį valdo sklerotikas ir marazmatikas, kuriam iš visų žmogiškų bruožų beliko didybės manija. Įdomiausia, kad tikrai, kiek atrodo, valdo jis, o ne kas kitas už jo nugaros. Situacija – kaip su Mao. Na, bet Mao vis dėlto buvo figūra.

 

Liepos 3 d.

Santa Cruze susipažinau su Viktoru Sokolovu1. Jo manymu, pilietybė man tikriausiai jau atimta.
Dar dėl Fellini. Patologiškos storulės ir milžinės jo filmuose – žinoma, freudistinė motinos transpozicija. Tatai man ne iš karto šovė į galvą.

 

Liepos 4 d.

Dievulėli, Nabokovas pasimirė!

 

Liepos 5 d.

Benediktas Mačiuika, kurį ką tik sutikau, pagyrė mano straipsnį žydų klausimu. Jis trečias (po Greimo ir Kavolio), kuris sakosi, kad jį pasirašytų. (...)

Maskvoje kelia triukšmą Glazunovas2. Anot G[rigorijaus]. F[reidino]., kiekvienas niekšelis nori būti disidentu. Uždraudė rodyti jo paveikslą su Kristum, Stalinu, Solženicynu, Nikolajum II ir, rodos, Fideliu

Castro. Įsivaizduoju, kas tai per vinegretas. Rodyti, žinoma, reikėtų daugmaž viską, bet nemanau, kad žmonija dėl to draudimo daug nustojo.

 

Liepos 6 d.

(...)

 

Liepos 7 d.

Kada ne kada imu gerokai bijoti KGB: pasibels į duris, išves, įsodinę lėktuvan grąžins... Bet tai tikriausiai yra psichinė projekcija: tiesiog tam tik­ra mano asmens dalis „prašosi atgal“, ir kova su ja įgyja tokių košmarų formą.

 

Liepos 8 d.

Sudarinėju eilių knygą. Bandau išgelbėti daugelį ankstyvųjų. Sekasi, bet ne visada.

 

Liepos 9 d.

Pas Milašių: įrašinėjame juoston tokį abipusį interview. Šešiasdešimt šešerių metų Milašius – visai jaunuolis veidu ir judesiais. Dabar jis prirakintas prie namų: žmonos liga vis stiprėja, praktiškai ji suparalyžiuota. Bet kalboje Milašiui vis dar nestinga nei humoro, nei ypatingo – gal bajoriško – lengvumo.

 

Liepos 10 d.

Ramios, darbingos dienos. Skaitau Bibliją, kurią pradėjau pernai Palangoje, nusprendęs įveikti visą. Dabar priėjau prie Danieliaus knygos.

 

Liepos 11 d.

Levino ir kitų studija apie Mandelštamą: sugalvotas terminas „semantinė poetika“, atitinkąs maždaug tai, kas paprastai vadinama eilių tamsumu ar neaiškumu. Bet analogija su mitais (pagal Lévi-Straussą) išvesta grakščiai – ir turbūt prasmingai.

 

Liepos 12 d.

Struvė atsiuntė Veidlės straipsnelį apie Karsaviną. Smagu vis dėlto tame Berkeley: kažkur čia vaikšto ne tik Struvė, bet ir Tarskis (rodos, taip pat kiek suvaikėjęs), ir Dundes, ir šiaip girdėti žmonės...

 

Liepos 13 d.

Išsiunčiau dalį eilėraščių Vepštams.

 

Liepos 14 d.

Su Adomu Mickevičium praktikavausi vairuoti mašiną – greit laikysiu egzaminus.

 

Liepos 15 d.

Labai atidžiai, neskubėdamas skaitau Nabokovo „Дар“3. Daug snobizmo, yra ir neskoningumų. Bet genialiai padarytas, sakysim, Zinos Merc „pristatymas“. Tarsi figūra būtų paslėpta „mįslingame paveikslėlyje“ ir lėtai, o po to staigiai ir nebeatšaukiamai išryškėtų tarp šakų. Arba: kaip sugebėta herojaus eilėse duoti jo talentą – per gana parodijinę stilizaciją!

 

Liepos 16 d.

Vėl pas Milašių. Buvo amerikietė [Lillian Vallee], prieš dvi savaites apsilankiusi Vilniuje. Jos įspūdžiai kuo blogiausi. Beje, ji matė 92 metų kunigą Chomskį, kuriam skirtas senas Milašiaus eilėraštis (gyvena kunigas Vokėje).

Priėjom su Milašium išvados, kad Pasternako eilėraštis apie Šopeną („всем девятнадцатым столетьeм“4) turi ryšio su Norvido „Fortepijonu“.

 

Liepos 17 d.

Perskaičiau Jurašo liudijimą „Sacharovo tribunole“. (...)

 

Liepos 18 d.

Neblogas, gal kiek goddardiškas Tannerio filmas „Salamandra“.

 

Liepos 19 d.

Apie Černyševskį Nabokovas vis dėlto rašo šilčiau negu bet kas kitas. Ir, matyt, junta „sūnaus kompleksą“. Ta proga pasiskaičiau Černyševskio dienoraščius – Jėzau, kas per veikalas! Kiek dar iš jo buvo galima panaudoti!

 

Liepos 20 d.

Skubu baigti rinkinį, kuris gal vadinsis „98 eilėraščiai“. Dėl to pavadinimo šnekėjau telefonu su Brodskiu – jam patiko.

Vakarą praleidau pas Struvę – išklausiau ilgos paskaitos apie jo genealogiją.

 

Liepos 21 d.

Visas rinkinys pasiųstas Vepštams. Staigiai išjudėjo Londono reikalas – skrendu rytoj. Nesuprantu nė pats savo statuso, bet vizą man davė.

Laikiau vairavimo egzaminą, bet „pravirtau“...

 

Liepos 22 d.

(...) Penktą vakaro pakylu iš Oakland aerodromo. Laiko skirtumas – dešimt valandų. Skrendu virš Kanados, bene virš Hudsono įlankos, nesibaigiančių pelkynų ir ežerynų. Netoliese smarkiai žaibuoja – amalą krečia. Grenlandijos nematyti pro debesis.

 

Liepos 23 d.

Gana greitai ir sėkmingai pereinu į naują paros ritmą. Londonas, palyginus su Paryžiumi, – niūrokas, provinciališkas, vietomis it Klaipėda (tiksliau, Karaliaučius). Labai nekoks pietinis Temzos krantas. Purvas, laužynai, kaip reta neįdomūs naujieji „buildingai“. Pasibjaurėtinos juodos „imperijos šulų“ statulos. Tiktai Picadilly kiek pataisė nuotaiką.
Gyvenu pas lietuvius Bendorius (Bex­leyheath).

 

Liepos 24 d.

Miegojau ligi pirmos. Po to – labai maloni išvyka į Greenwich observatoriją. Pasibasčiau po City ligi pat Šv. Povilo katedros. Pradedu miestui daug ką atleisti. Bet, žinoma, ne tik Paryžius, o ir Leningradas jį pranoksta.

Bene labiausiai gyvenime tai mėgstu: klaidžioti po miestus, pažįstamus tik iš planų, žemėlapių, versti tuos planus tikrove.

 

Liepos 25 d.

Pas Mašą Slonim (Pavlo Litvinovo pusseserę) Hampsteade. Keatso muziejėlyje (itin skoningame) susitikau ne ką kitą, kaip Natašą Gorbanevskają. Išsibučiavome. Gėrėme kavą toje kavinėje ir už to staliuko, kur Orwellas rašė „1984“. Po pietų užėjau į Westminsterio abatiją. Panteonas toks, kad vaikštai ir aikčioji – pusė pasaulio istorijos ir kultūros; net nejauku, kada turistai mindžioja Dickensą, Darwiną arba ir kokį Sydney Webb (o turistų ten – kaip šunų). Tiesa, architektūra kieta ir nemaloni.
Nakvojau pas Nikitą Krivošejiną.

 

Liepos 26 d.

Šiandien išnaršiau Hyde Parką, kuris, tiesą sakant, primena Kauno Ąžuolyną (ir gal prastesnis). Kalbėtojų kažkodėl nemačiau. Visur reklamuojama latvių (išeivių) dainų šventė.

Lenkijoje paleido Michniką su kolegomis. Tai didelis pasisekimas ir gal aplamai lūžio simptomas. Nors, žinoma, įsitraukdamas į politiką, pradedi it sporto mėgėjas pervertinti net neesminius laimėjimus.

 

Liepos 27 d.

Pašnekesys Lietuvių sodyboje su skautukais (lietuviškai paprastai nebemokančiais). Vakare traukiniu pas Štromą į Huddersfield. Radau ten anglistę Laimą Žiburkienę iš Lietuvos (Cilės Žiburkienės giminaitę). Štromas neturi darbo, tačiau atrodo visiškai patenkintas. Tvirtina, kad „Lietuvos pulsą“ iš čia puikiausiai galima justi.

 

Liepos 28 d.

Štromas nuvežė mane į York. Buvau gana pritrenktas Minsterio, jo „tašistinių“ vitražų, Konstantiną Didįjį atsimenančių akmenų. Paskui buvome Leeds – sakyčiau, angliškame Minske. Visą kelią ir dar didelę dalį nakties šnekučiavomės apie šį bei tą. Štromas bando sudaryti Lietuvos nepriklausomybės programą: gal tas darbas ir turi prasmės.

 

Liepos 29 d.

Per Wakefield, kurį pažįstu iš Goldsmitho, grįžau į Londoną. Lietuvių namuose turėjau pašnekesį su kitataučiais egzilais. Nebuvo kas darą – teko kalbėti angliškai; kad ir keista, neblogai pavyko. Į pabaigą atėjo Maša Slonim, Volodia Telnikovas, Nikita [Krivošejinas]. Mašai [Slonim] daviau interview (rytoj jį panaudos BBC). (...)

 

Liepos 30 d.

Apėjau kokias aštuonias Nacionalinės galerijos sales, gal valandą stovėjau prie Uccello ir pusvalandį prie „Veneros su veidrodžiu“. Jau nebemoku lankyti muziejų kaip kadaise – lankau paveikslus. Paskui klaidžiojau po City, leidausi į St. Paul kriptą, stebėjau gan bjaurų Donne’o paminklą. Vakare buvo užsukęs Dolbergas – senas, beveik legendinis pabėgėlis, gyvenąs čia ar ne dvidešimt metų ir skaitąs tik tarybinę (užtat visą) spaudą.

 

Liepos 31 d.

Su Maša [Slonim] Hyde Parke pagaliau mačiau oratorius: pasirodo, jie renkasi tik sekmadieniais. Paskui valgėme restoranėlyje Sherlock Holmeso namuose. Vienas užsukau dar pas Tussaud: eilė kaip į Lenino mauzoliejų, o ją išstovėjęs irgi regi Leniną, tik stovintį ir su kepure. Tikėjausi Stalino, Berijos, Chruščiovo, Brežnevo, bet kažkaip nesuradau. Žodžiu, šimtaprocentinis turizmas. (...).

 

Bus daugiau

 

¹ Rusų disidentas.
² Ilja Glazunovas (g. 1930) – rusų dailininkas.
³ Rus. „Dovana“.
⁴ Rus. Lyg devynioliktasis amžius.