Tomas Venclova. Emigracijos dienoraščiai, 1977

 Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys

Birželio 1 d.

Rengiu paskaitą ir vartau Medvedevo knygą apie Lysenką. Prisimenu, kaip mokykloje kalėme „darvinizmą“ – tą patį Lysenką, Lepešinskają, Viljamsą... Dievuli mano! Viskas man mokykloje buvo įdomu, išskyrus du dalykus – tą „darvinizmą“ ir TSRS istoriją; normalus reagavimas, žinoma.

 

Birželio 2 d.

Maskvos helsinkiečiai vėl kalba. Viešpatie, padėk Toliai Ščaranskiui! Dar taip neseniai su juo žingsniavau Lenino prospektu (...), nešiau jam dokumentą iš Liudos Aleksejevos... Beje, lietuviškoje spaudos konferencijoje jis buvo vertėjas.

 

Birželio 3 d.

Su Milašium buvom pas G[rigorijų]. F[reidiną]. Vartėm Čalidzės knygą „Kriminalinė Rusija“ ir kvatojom, radę tokius, pavyzdžiui, posakius: „Cannibalism, as such, is not forbidden by Soviet law.“ Aplamai knygos tonas labai vykęs –­ ironija, kaip sako kauniečiai, šaltu veidu.
Skambino Liuda Aleksejeva iš Washingtono. Kalbėjomės bent pusvalandį.

 

Birželio 4 d.

Atsiliepė tarybinis konsulatas – prašo atvykti. Išgrauš!

 

Birželio 5 d.

Naujoji konstitucija. Respublikų atsiskyrimo teisė palikta! Šiaip, atrodo, nėra jokių esminių pakitimų – tas pats konservatizmas ir impotencija; vienintelis daiktas, kurį Brežnevas dar drįsta daryti ir kuris jam nuoširdžiai rūpi, – naujų titulų teikimas sau pačiam. Kelios dienos laukiant konstitucijos nebuvo linksmos: kamavo bejėgiškumo pojūtis. Atrodė, kad bukapročiai vadai gali padaryti bet ką, ir niekas neturės jiems mažiausio poveikio. Ir vėl paaiškėjo: nė velnio jie negali.

 

Birželio 6 d.

Nuovargis, bloga savijauta. Sacharovas praneša apie areštus Pabaltijo kraštuose. Iš TSRS išvyksta Volodia Solovjovas, sužaidęs panašų pokerį kaip ir aš.

 

Birželio 7 d.

Artėja į galą mano kursas. Nelabai žinau, ką toliau darysiu. Beje, esu gana išsekęs fiziškai.

 

Birželio 8 d.

Cocktail-party, kurį suruošė [profesorė] Irene Masing-Delic. Šiandien ji skaitė įdomų pranešimą – bergsoniškai interpretavo „Daktarą Živago“. Vila, kurioje buvome, prilipusi prie staigios pakriaušės; dauba – tarsi Fredoje, tik žaluma ne tokia sodri. Nostalgijos dūris. Milašius pasakė, jog šiąnakt sapnavęs Šetenių parką („tikriausiai tavo įtakoje, nes ir tu buvai“). Sapnas buvęs spalvotas, kas jam retai pasitaiką.

 

Birželio 9 d.

Sunkiai girgžda baigiamoji paskaita.

 

Birželio 10 d.

Baigiau savo kursą; visi patenkinti. Ir, ačiū Dievui, šiandien gavau darbo pasiūlymą iš UCLA [Kalifornijos universiteto Los Angeles mieste].

 

Birželio 11 d.

Su Asia [Pekurovskaja] ir jos dukra nuvykom į Yosemite. Nakvynė Tuolumne Meadows – visiškai panašu į Kaukazą (Dombajų ar Cėjų). Tas pats oras, tos pačios palapinės, tas pats įgimtas kalnams moralinio ir fizinio švarumo pojūtis.

 

Birželio 12 d.

Neišpasakytas slėnis, beprotiška, persistengusi gamta. Reginys nuo Glacier Point, tarsi sapne skrendant. Po to sunku grįžti į civilizaciją niūriais ir varginančiais San Francisco priemiesčiais.

 

Birželio 13 d

Tik apie pietus grįžau iš Palo Alto į Berkeley. Skaitau Medvedevus.

 

Birželio 14 d.

Vis dėlto politika mane labai įtraukė. Beveik niekas kita nebedomina.

Maskvoje suimtas Tothas iš „Los Angeles Times“. Ir su juo esu ne taip seniai matęsis.

Kuo baigsis „nervų karas“? Gal netgi amnestija?

 

Birželio 15 d.

(...)

 

Birželio 16 d.

Perrašinėju ir redaguoju chicagiškę paskaitą, skirtą „Draugo“ kultūriniam priedui.

 

Birželio 17 d.

Čiukovskajos „Going Under“ . Vis dėlto šito pobūdžio knygas reikia skaityti originalo kalba. Atsimenu, savo metu jos „Tušti namai“ man padarė tiesiog patologiškai stiprų įspūdį (ne literatūra, o smūgis į paširdžius). Čia – vis dėlto literatūra.

 

Birželio 18 d.

Berkeley studenčiokas prašo dėstyti jam lietuvių kalbą. Gal ir pabandysiu.

 

Birželio 19 d.

Su Danute Janutiene buvome Sunnyvale, Jazbučių (Baltakienės giminaičių) šeimoje. Ilgas pasakojimas apie vargingą kūrimąsi Amerikoje po karo. „Jei būtume galėję, būtume pėsti grįžę per Atlantą.“ Dabar tokių norų nebėra.

Vakare kalbėjaus telefonu su [dukra] Maryte. Rytoj ji bus tokio pat amžiaus, kaip aš pirmąją karo dieną (nuo to laiko iš esmės prasideda mano atsiminimai). Deja, istorija kartojasi –­ tėvas vėl anapus fronto linijos. Visas skirtumas, kad galiu pasikalbėti, nusiųsti knygą, žaislą.

 

Birželio 20 d.

Televizijos programoje – žurnalistas Borovikas (prieš šešiolika metų važiavau su juo automašina iš Pachros į Maskvą). Padarė karjerą ir meluoja net susiriesdamas: įrodinėja amerikiečiams, jog tarybinėse bibliotekose kiekvienas gali gauti „New York Times“ ir pan. Amerikiečiai, ko gero, tiki. Beje, čia maždaug toks apskaičiavimas: jei bent vienas trečdalis patikės – jau labai gerai.

 

Birželio 21 d.

Atvyko Algis Avižienis, jo žmona Jūratė ir – Vladas Vildžiūnas. Jo pasirodymas šičia – daugiau ar mažiau stebuklas. (...) Apvažiavome su juo beveik visą San Francisco – Chinatown, Coit Tower, vingiuočiausią pasaulio gatvę, Fishermanʼs Wharf, buvome modernistinėje katalikų katedroje, akvariume ir de Young muziejuje. Pastarąjį pagaliau apėjau visą: mačiau Rembrandto „Seną rabiną“ ir El Greco „Šv. Pranciškų“, kinų bronzą, khmerų skulptūrą. Darausi beveik toks pat gidas po San Francisco, kaip kadaise po Vilnių. Puikus miestas, tiek persisunkęs okeanu, jog atrodo pastatytas pačiam jo vidury.

Vladas Amerikos gerokai pritrenktas. Stipriai mikčioja (Lietuvoje tai nebuvo taip juntama). Organizuoja savo parodėlę New Yorke ir skubiai skaito čionykštę lietuvišką literatūrą. „Man daugiau rūpi, kam galėčiau ką prikišti. Aušrai [Jurašienei] ir tau neprikišu nieko, bet Žilius labai persūdo.“
Vietos lietuviai nori dovanoti jo skulptūras Hiršhorno muziejui ir UCLA. Įdomu, kas iš to išeis.

 

Birželio 22 d.

Ryte aprodėme Vladui Berkeley; paskui jis išvažiavo –­ skuba į New Yorką. Pasirodo, Zenkevičius Lietuvoje jį instruktavęs: girdi, su Jurašu ir Žiliumi nėra ko kalbėti, „o Tomui pasakyk, kad viskas priklauso nuo jo paties“. Nieko nebus, dvasiškas tėveli.

 

Birželio 23 d.

(...)

 

Birželio 24 d.

Su Avižieniu buvome britų konsulate – gal pavyks nuvažiuoti į Londoną. Antroje dienos pusėje patekau į Santa Cruz (...).

 

Birželio 25 d.

Santa Cruz – neabejotinas rojaus kampelis. Pliažas it Palangoje; jaukus neamerikoniškas centrinis bulvaras; aukštos vilnys ir šimtai spalvotų burių vandenyne. O jachtų prieplauka – gryniausias Marquet.

 

Birželio 26 d.

(...)

 

Birželio 27 d.

Grįžau į Berkeley. Vakare skambino Josifas [Brodskis]: šiek tiek prasitariau jam apie savo reikalus.

 

Birželio 28 d.

Prasta diena. Daug išgėriau.

 

Birželio 29 d.

Glebas Struvė atsiuntė straipsnelį apie Balmontą. Žinoma, tik labai persenę profesoriai gali tokius straipsnelius rašinėti. Vis dėlto „pagavau temą“ ir sukombinavau atsakymą –­ straipsnį apie Baltrušaitį (specialiai senuko malonumui). Įdomu šnekučiuotis su Struve, susitikus jį campuse: tarsi kalbėtum su kokiu Kerenskiu ar iš viso Dantės limbo gyventoju.

 

Birželio 30 d.

Skaičiau savo eiles Berkeley kalbos laboratorijoje (jas užrašė į magnetinę juostą).

Sąjungoje yra naujienų: išleido Azbelį, mano pažįstamus Mniuchą ir Fainą. Gal ir Eitaną [Finkelšteiną] išleis? Padėk Dieve. O dėl Ščaranskio vienas vaikinas šičia, San Franciske, jau kelinta diena badauja prie tarybinio konsulato.

 

1 Liudmila Aleksejeva (g. 1927) – rusų disidentė, Maskvos Helsinkio grupės vadovė.

2 Rus. Kanibalizmas, kaipo toks, SSRS įstatymų nedraudžiamas.

3 Vladimiras Solovjovas (g. 1942) – rusų literatas.

4 Žoresas ir Rojus Medvedevai (abu gimę 1925 m.) – rusų disidentai.

5 Lidijos Čiukovskajos (1907–1996) savilaidinis, Vakaruose išleistas romanas „Nusileidimas po vandeniu“.

6 Vytautas Zenkevičius – tuometinis LSSR užsienio reikalų ministras.

 

B. d.