Rugsėjo 1 d.

Ispanų vizą gavau.

 

Rugsėjo 2 d.

Pavyko (per didelį vargą) susiskambinti su saviškiais: jie gyvi ir sveiki. Marytė Šiauliuose.

 

Rugsėjo 3 d.

Jau turiu ir bilietą Barselonon. Vakare – Navickai ir gėrimas.

 

Rugsėjo 4 d.

Rašau apie Petkų į „Christian Science Monitor“.

 

Rugsėjo 5 d.

Kiaurą dieną dėjausi daiktus – vykstu Tabor Farmon, o po to dviem mėnesiams į Ohio.

Perskaičiau „Darkness at Noon“¹; bene geriausios scenos – su Rip van Vinkliu.

 

Rugsėjo 6 d.

Kelionė Chicagon. Iš Liūto Mockūno teko šį tą išgirsti apie Sluckio vizitą. Anot Sluckio, „Tomas Venclova – puikus rašytojas, ir visa bėda tik ta, kad mes, kvailiai, jo nepriėmėm į sąjungą.“

 

Rugsėjo 7 d.

Tabor Farmoje – „visi šventieji“: Kavolis, Drunga, Rastenis, na, ir Štromas. Kiek pavėlavęs atvyko Milašius, su juo iš karto buvo surengtas pasikalbėjimas. Yra net penki svečiai iš Lietuvos, tarp jų aktorė Leonavičiūtė ir kažkoks oficialus antisemitas. Savo pranešimus taikysime ir jiems.

 

Rugsėjo 8 d.

Pašnekesys žydų klausimu (ne ypač nusisekęs).

Nakvoju vienoje palapinėje su Milašiumi, kuris nemažai kalba per sapną (ir atsibudęs tęsia keistą monologą – bent porą minučių, prausdamasis etc.). Daviau jam savąją straipsnio pusę. Rodos, liko patenkintas.

Berkeley vienas iš jo studentų perskaitė Dostojevskio „Kipšus“ – ir rezultatas buvo tas, kad įstojo į kompartiją!

 

Rugsėjo 9 d.

Marytės gimimo diena: kalbėjausi su ja telefonu. Šiaip nemažai darbo. Dviese su Milašium perskaitėm savo dialogą, čia pat versdami iš lenkų kalbos – jis į anglų, aš į lietuvių. Publika priėmė ne per blogiausiai. Paskui dar vieša diskusija su Štromu ir literatūros vakaras. Skaitėme „Mittelbergheim“ (Milašius – originalą, aš – vertimą). Buvo geriama; Milašius net praktikavo „joint“ (šnapsą su marichuana), bet laikėsi idealiai. Protingai, ramiai, tolerantiškai ginčijosi su agresyviais girtais lietuviais, rūpinosi vargšu Sevruku – tasai irgi čia atsibeldė – ir tarėsi dėl internacionalinio simpoziumo, skirto Vilniaus universitetui. Turbūt surengsime tą simpoziumą pavasarį.

Susipažinau su Nagiu – vyru labai lietuvišku, anaiptol ne intelektualistu, kurį puikiai įsivaizduoju ir Vilniaus rašytojų sąjungoje.

Beje, netikėtai gavau Krėvės premiją.

 

Rugsėjo 10 d.

Štromas vis krutina egzilinės vyriausybės klausimą. Kone kiaurą naktį su juo apie tai šnekėjomės, o šiandien turėjome platesnį susirinkimą. Bus įdomu, jei pavyks.

Šilbajoris atvežė mane į Columbus. Turėjau progos su juo ilgiau pabendrauti (...).

Dėl Jurašo pastatytos Glinskio pjesės: praktiškai visi mačiusieji nepatenkinti. Salėje iš šimto vietų būdavę užpildyta tik 40–50. (...).

 

Rugsėjo 11 d.

Man 41 metai. Vėl niekas to nežino, išskyrus maniškes Vilniuje (gavau telegramą). Esu Athens, Ohio. Tai mažytis universitetinis miestukas, gana simpatingas ir patogus gyventi. Dėstysiu semiotiką ir rusų kalbą.

Skaitau Katiliškio „Išėjusiems negrįžti“: įdomus įdomių situacijų dokumentas ir šiaip jau nebloga knyga, tik humoras nuplagijuotas iš Savickio, atseit, ne pačios aukščiausios rūšies.

 

Rugsėjo 12 d.

Bandau gaminti šiokį tokį darbą apie Puškiną.

 

Rugsėjo 13 d.

Susiskambinau su Aleksejeva: penktadienį jie mane nuveš į savąją Bethany. Pasak Liudos [Aleksejevos], Nobelio premija Helsinkio grupėms visai reali. Man atrodo – vis dėlto gaus Sadatas. Pažiūrėsim.

Mane atsikvietęs į Athens Mickūnas, pasirodo, yra tarptautinės Huserlio draugijos pirmininkas (...). (Anot Čertkovo, Huserlį galima skaityti bet kuria pasaulio kalba – rezultatas bus vienodas.)

 

Rugsėjo 14 d.

„Litgazetoje“ perskaičiau bjaurų straipsnį apie Gamsachurdiją. Štai ką reiškia palūžti: būtinai po to dar apspjaudys. Petkų, tiesa, irgi spjaudė, bet žymiai bejėgiškiau. O čia – triumfuoja. Ačiū tau, Viešpatie, kad išvengiau Zviado likimo; juk visko galėjo būti.

 

Rugsėjo 15 d.

Pas Liudą [Aleksejevą], tarp Vakarų Virdžinijos kalvų. Organizuojamas naujas liberalų žurnalas, aš kviečiamas į redkolegiją. Vadinsis, turbūt, „Поверх барьеров“² (pretenzingai). Siūliau pavadinimą „Самосознание“³, pagal jau esančią knygą.

 

Rugsėjo 16 d.

Pasitarimas su Liuda [Aleksejeva] dėl teisinio sąjūdžio šalpos fondo. Su tuo fondu lengva įsivelti į nešvankius reikalus. Čia ir ambicijos (...), ir šiaip jau kvepia pinigais – atseit, kas nors gali pasiduoti aukso pagundai. Teisinis sąjūdis liks toks, koks ir buvo, tuo tarpu atsiras praturtėjusių exdisidentų. Neduok Dieve.

Kita problema: ar spausdinti Helsinkio grupių dokumentus mažyčių, vandenyje tirpstančių konspiratyvinių knygelių pavidalu? [Valerijus] Čalidzė prieš, aš taip pat. Nereikia lįsti į pogrindį, reikia stengtis iš jo išeiti, atsitiesti kiek įmanoma.

 

Rugsėjo 17 d.

Grįžome į Athens palei Ohio upę. Upė it Nemunas prie Vilkijos.

 

Rugsėjo 18 d.

Pirmoji rusų kalbos paskaita. „Christian Science Monitor“ atspaudė mano straipsnelį apie Petkų (prieš keturias dienas). Išsiunčiau [Kronidui] Liubarskiui Petkaus bylos duomenis (jis ieškos gero advokato).

 

Rugsėjo 19 d.

Žinia iš Maskvos – mirė Jura Dunajevas, Marinos [Kedrovos] vyras ir jos sūnaus tėvas. Niekad nesu jo matęs, o jausmų jam turėjau ne per geriausių. Dabar jie išdilę. Amžiną jam atilsį.

Kalbėjausi telefonu su mama, kuri labai nervinosi, vargšė. Nataša [Ogaj] ir Marytė keliasi į Maskvą (Nataša dirbs pas Liubimovą⁴).

 

Rugsėjo 20 d.

Baigiau Etkindo „Записки незаго­вор­щика“. Nestambi knyga, ypač ten, kur detaliai dėstomas bylinėjimasis dėl „Eilėraščio materijos“. (...). Įdomiausia vieta – Brodskio byla; ten mastas iš karto kitas.

 

Rugsėjo 21 d.

Filmas „Psycho“. Žiūrėjau jį čionykštėje memorialinėje auditorijoje, kuri visa nukabinėta lentomis: joje šnekėjo pusė Amerikos prezidentų ir dar kai kas. Studentai cypauja stipresnėse vietose (nors dauguma tikriausiai filmą yra matę). Pats filmas vis dėlto stipriai senstelėjęs, it Šerloko Holmso memuarai.

 

Rugsėjo 22 d.

Semiotikos paskaita: rodos, angliškai susikalbu. Vakare „happening“ už miesto, labai savotiškoje mūrinėje bažnytėlėje (saviveiklinis Ronchamp koplyčios ar kažko panašaus atkartojimas).

 

Rugsėjo 23 d.

Daug darbo. Pradedu jau ir pavargti.

 

Rugsėjo 24 d.

Pietūs pas Algį Mickūną. (...).

 

Rugsėjo 25 d.

Išsiunčiau Vaičiulaičiui atsakymus į jo klausimus apie eilių knygą.

 

Rugsėjo 26 d.

Interview vietos laikraščiui.

 

Rugsėjo 27 d.

Pradėjau straipsnį apie Puškino „Tris Budrius“.

 

Rugsėjo 28 d.

Straipsnis juda sunkiai. Mano darbo įprastinis kiekis – trys dienos, ne daugiau. Įdomu, ar šį sykį pavyks sutilpti į tą normą. Jei nesutelpu, paprastai nervinuosi ir „prarandu siūlą“. Žinoma, medžiagos rinkimas daug ilgiau trunka, bet išbaigtas tekstas turi atsirasti per tris dienas. Nebūtinai straipsnis: gali būti didesnio darbo gabalas (tada po trijų dienų darau pertrauką).

 

Rugsėjo 29 d.

Na, čia tai bent: naujasis popiežius Jonas Paulius pasimirė mėnesį tepavaldęs. Buvo labai simpаtingas. Rodos, simpatingesnis už Montini (Lozoraitis, dažnai lankęs Paulių VI, vadino jį užsispyrusiu ir nelabai gudriu).

Straipsnį baigiau, bet apgraibomis.

 

Rugsėjo 30 d.

Trumpa kelionė į New Yorką: vėl pietauju su senatoriais, jau kaip Nobelio kandidatas. Ant pakvietimo išspausdinta ir Viktoro [Petkaus] fotografija. Susipažinau su Michajlo Michailovu⁵ ir [Valerijum] Čalidze, kurį ligi šiol girdėdavau tiktai per telefoną.

Nakvoju pas Josifą [Brodskį]. Jis ligoninėje – vėl šlubuoja širdis. Dabar jis jau turi darbo Columbia University. Kalbėjausi su juo tik telefonu. Pagyrė mano straipsnį apie Milašių: „блеск, завидую.“⁶ „N. Y. Review of Books“ turįs man netikėtumą – „Lietuvišką divertismentą“ su dedikacija.

 

Bus daugiau

 

¹ „Tamsa vidurdienį“ – Arthuro Koestlerio antikomunistinis romanas.

² Rus, „Viršum barjerų“; taip vadinosi Pasternako eilių rinkinys.

³ Rus. „Savimonė“.

⁴ Jurijus Liubimovas (1917–2014) – rusų teatro režisierius.

⁵ Michajlo Michailovas (1934–2010) – Jugoslavijos disidentas.

⁶ Rus. Puiku, pavydžiu.