Tomas Venclova. Emigracijos dienoraščiai, 1979

Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys

Birželio 1 d.
Na, rodos, dokumento reikalas pajudėjo.

Birželio 2 d.
Imu rengti straipsnį apie Vilniaus universitetą.

Birželio 3 d.
Tas pat.

Birželio 4 d.
Gavau dokumentą. Vakare – įdomus susitikimas su kun. Račiūnu iš Lietuvos. Račiūnas išsėdėjo 16 metų ir bendradarbiauja „LKB Kronikoje“; be to, yra, jo paties žodžiais, Lietuvos marijonų viceprovincijolas. Tai, kad jį išleido, – keistoka, jeigu ne įtartina. Pašnekesys apie naująjį „religinį“ įstatymą. Įstatymu bandoma pavesti bažnyčias „dvidešimtukams“ kaip Rusijoje; antra, kunigams draudžiama dirbti ne savo parapijoje; trečia, religinei bendruomenei žmogus priskiriamas tik nuo 18 metų (suprantant įstatymą paraidžiui, negalima krikštyti kūdikių!). Mes tą dalyką lietėme Helsinkio grupės dokumente. O kunigai nusprendė įstatymą sabotuoti – ir sėkmingai sabotuoja. Tarsi jo nė nebūtų.
Susidaro įspūdis: religinis pogrindis Lietuvoje nepaprastai stiprus. Ypač pasižiūrėjus Račiūno skaidrių (jis turi nufotografavęs praktiškai visas Lietuvos bažnyčias). Kiek tų bažnyčių, kokios visos švarios ir tvarkingos, kokie savim pasitikį kunigai! Didžiulis tinklas, nepriklausomas nuo tarybų valdžios ir tikrai už ją įtakingesnis.

Birželio 5 d.
Mokslo metai jau visai prie galo.
Nataša [Ogaj] atsiuntė puikių Marytės fotografijų.

Birželio 6 d.
Paskutinė pamoka.

Birželio 7 d.
Gavau vizą į Beneluxą.

Birželio 8 d.
Pas studentą Selimą Karady (jis Irako žydas, gana neeilinis žmogus). Buvo Mekleris. Pasirodė, jis su kun. Račiūnu drauge sėdėjęs. Parūpinau telefoną.
Šnekėjomės pilietybės reikalu. Mek­leris: „Вам могут заменить – в порядке человеколюбия – лишение гражданства на более мягкое наказание, а именно расстрел.“1

Birželio 9 d.
Baisus karštis. Pas Avižienį, baseine.

Birželio 10 d.
Dar baisesnis karštis. Bandau skaityti Avyžiaus „Chameleono spalvas“. Antitarybiškas veikalas, kas teisybė, tas teisybė; bet kaip slegiančiai blogai parašytas! Kokie nenatūralus dialogai, „intelektualinės“ diskusijos, pretenzingas stilius! Pagautas kažkoks Vilniaus „menininkų“ pasauliuko nykumas, bet, taip sakant, ne ten, kur autorius planavo: ne tuo, kas aprašyta, o kaip aprašyta. Nors ir aprašyti tokie „konfliktai“ ir „pergyvenimai“, kad neduok Dieve. Ironijos nėra, arba ji visai bejėgė. Ir, žinoma, 85 % gyvenimėlio vis dėlto nutylėta.

Birželio 11 d.
Egzaminas.

Birželio 12 d.
Buvau pakviestas į FBI. Nesupratau, ar jie mane tikrina, ar bando verbuoti. Jei bando – išgrauš. Mandagūs, bet vis dėlto nepataisomai panašūs į mūsų saugumiečius.

Birželio 13 d.
Žinia iš Milašiaus: Rotterdame, poetų suvažiavime, turėtų būti Gena Aigi2. Prašiau perduoti jam linkėjimus.
(...)

Birželio 14 d.
Įkalbėjau radijo valandėlę apie popiežiaus vizitą į Lenkiją ir kitą valandėlę tema „Ar važiuoti į Lietuvą, o jei važiuoti, tai ką ten daryti?“

Birželio 15 d.
Labai bloga savijauta.

Birželio 16 d.
Savijauta dar blogesnė, dirbti visiškai negaliu.

Birželio 17 d.
Kviklio3 atvežta parodėlė apie Vilniaus universitetą. Ta proga mačiau daktarą Brinkį, kuris man įtarė skrandžio opą.

Birželio 18 d.
Dieta ir gydymasis.

Birželio 19 d.
Tas pat.

Birželio 20 d.
Lyg ir pradedu sveikti. Rašau straipsnį apie Vilniaus universitetą.

Birželio 21 d.
Straipsnis pakenčiamai juda į priekį.

Birželio 22 d.
Susitikimas su Egle Borutaite (Kazio [Borutos] dukra), kuri mane kadaise išmokė skaityti (man buvo treji, jai septyneri ar aštuoneri). Pilnoka, pražilusi moteris, gana panaši į tėvą, Lietuvon grįžta po trijų savaičių. „Sunku paaiškinti žmonėms, kodėl aš nepasilieku.“

Birželio 23 d.
Railos intriga: padaryti mane Rašytojų draugijos pirmininku. Nemanau, kad kas išeitų.

 

Bus daugiau

 

1 Rus. „Jums gali pakeisti – remiantis humaniškumo principais – pilietybės atėmimą švelnesne bausme, būtent sušaudymu.“
2 Genadijus Aigi (1934–2006) – čiuvašų poetas, neoficialiosios literatūros atstovas.
3 Bronius Kviklys (1913–1990) – emigrantų veikėjas, kraštotyrininkas.