Tomas Venclova. Nežinomo autoriaus nuotr.

 

Gruodžio 13 d.

Akademijos su Michelangelo skulptūromis jau net nebeaplankau – matau jas vidine rega visiškai aiškiai, taigi tiesiog siunčiu tenai Tanią, o pats atsisėdu ant suoliuko ir mintimis apeinu jas, nesunkiai keisdamas pozicijas ir rakursus.

Labiau iš pagrindų negu bet kada anksčiau apžiūrime Uffizi. Tokia aukščiausio lygmens meno iškrova turėtų nuvarginti ligi sąmonės netekimo, bet ji palieka žmogų lengvą ir neįtikėtinai, siurrealistiškai gied­rą. Nežinau, ar pateksiu į dangaus karalystę, bet jos prieskonį žemėje kelis kartus patyriau – ir, be abejonės, patyriau šiandien.

 

Gruodžio 14 d.

Į Romą atvykstame traukiniu, labai anksti. Paskutinioji diena išnaudojama vėl optimaliai. Koliziejaus apylinkėse stūguriuoja būreliai čigoniukų, vienas toks būrelis netgi kėsinasi mudu apiplėšti, tačiau be pasisekimo. O Kapitolijuje užtinkame rusų ekskursiją ir pasišnekame su ja apie naujausius įvykius. Pietūs Trastevere, jaukioje trattorijoje, už juos tenka pakloti apie penkiasdešimt dolerių. Po to pereiname Tibrą ir gerą valandą klaidžiojame Aventino gatvelėmis; tyliuose didžiuliuose soduose nuo šakų svyra apelsinai, akiratyje plaukia Šv. Petro kupolas, į kurį, žinoma, pasižiūrime ir pro Maltos rūmų rakto skylutę. Kupolai – visų gražiausia, kas yra Romoje, jie tokie vienodai elegantiški, taurūs, neryškūs.

Italija šiemet neįtikėtinai pabrangusi, bet ir pagražėjusi; dar niekad nebuvo apšvarinta ir restauruota tiek bažnyčių. Be viso to, ką jau minėjau, esmingai susitikta su Bronzino. Statiškas tapytojas, – didesnės religinės kompozicijos jam visiškai nepavyksta, – bet koks valdingas!

Nakvynė šaltuose Ivanovo namuose. Pojūtis, kad Italijoje praleistas mažiausiai mėnuo.

 

Gruodžio 15 d.

Per Atlantą. Aštuonios su puse valandos ore gerokai įkyri. New Yorke debesys kybo pačiu pažemiu, lėktuvas iš jų išsineria bene penkiasdešimties metrų aukštyje, visai ties nusileidimo taku.

 

Gruodžio 16 d.

Telefonai Misiūnui ir Štromui. Abu net susiriesdami keikia Lietuvos mėgėjiškus politikus. „Bardakas, kokio svietas nematė.“ „Ekonomikoje jie tebėra šimtaprocentiniai bolševikai“. Štromas: „Из П. такой эко­но­мист, как из твоего... барабанщик.“ Aš: „Ну, из мое­го... барабанщик как раз недурной.“¹

 

Gruodžio 17 d.

CIA vadovybė – per spaudą – tvirtina, jog Baltijos šalyse bus įvesta karinė padėtis. Turbūt neilgam visa tai – bet, Dievulėl, nesinorėtų.

Baigiu skaityti Hugo Friedricho „Moderniosios lyrikos struktūrą“.

 

Gruodžio 18 d.

Permąstęs Ozolo ir kitų raginimus prie ginklo, truputį keičiu apie juos nuomonę: gal ir gera perspėti Gorbačiovą – mielas Michailai Sergejevičiau, neturėkite iliuzijų, jeigu kas, mes atsišaudysim.

 

Gruodžio 19 d.

Įdomus pašnekesys su A. B. apie Deržaviną ir Avakumą. Deržavino „Жизнь Званская“² etc. ji gretina su olandų natiurmortais, kuriuose visuomet esama mirties simbolių („где стол был яств, там гроб стоит“³); o Avakumą – su rusų baroko architektūra, šalinančia skirtumą tarp interjero ir eksterjero (atitinkamai sielos gyvenimo ir aplinkinio pasaulio).

 

Gruodžio 20 d.

Rami, darbinga diena. Tačiau – rūpestis dėl TSRS (Ševardnadzės atsistatydinimas galbūt pranašauja karinės padėties įvedimą).

Marina Kostalevskaja, ką tik grįžusi iš Mask­vos: „Большинство воспринимает свободу как пере­дыш­ку перед гибелью – почти как тысячелетнее царство Божие перед Страшным судом, спрессованное в несколько месяцев, и спешат насытиться им.“⁴

 

Gruodžio 21 d.

Liuda Aleksejeva apie Ševardnadzės atsistatydinimą: „Labai blogas ženklas. Jis, matyt, supranta, kad diktatūra įsivyraus greitai ir rimtai. Kadangi tada jį tikrai pašalins – nusprendė nelaukti.“ Aš turiu kitą teoriją: nutarta smaugti Gruziją, o smaugiant Ševardnadzė dalyvauti nenori.

Šiaip ar taip – Dieve, saugok Lietuvą, Landsbergį, Tumelį, Čepaitį. Ir net Zviadą Gamsachurdiją.

 

Gruodžio 23 d.

Nauji perkūnijos murmesiai iš TSRS (Kriučkovo kalba). Štromas rengiasi važiuoti į Lietuvą – ar tik nepataikys pavojingiausiu metu?

Bet ar iš viso įmanoma šiandien Sąjungoje „įvesti tvarką“? Genocidiniais metodais – įmanoma visuomet: tik ar atsiras, kas juos vykdo?

Štromas: „Manau, kad sąjunginė sutartis nuo pat pradžių buvo provokacija. Juk buvo absoliučiai aišku, kad niekas – ar beveik niekas – jos nepasirašys.“

 

Gruodžio 28 d.

Darbinga diena. Vakare skambinu Milašiui, kuris jaudinasi dėl Lietuvos.

 

Gruodžio 29 d.

Almenas, ką tik grįžęs iš Vilniaus (ir atvežęs mano eilių korektūrą): „Yra dalykų, nuo mūsų nepriklausančių – postūmiai Maskvoje ir taip toliau. Bet ir tuose dalykuose, kurie nuo mūsų priklauso, daroma galybė klaidų. Parlamentas taip ir nesuprato, kad ekonomikoje reikia ne tik drausti – reikia kai ką ir leisti. Tiesa, spaudos laisvės jau nebevaržo: vietoje „20 kapeikų“ eina „20 centų“ su tokiomis pačiomis nuogomis merginomis – ir ačiū Dievui.“

„Lietuvoje visiškai ramu – eglutės, Kalėdų seneliai, berniukų chorai... Apie neramumus šneka tik Maskvos programa „Vremia“.“

 

Gruodžio 30 d.

Darbo ritmas nusistovėjo.

 

Gruodžio 31 d.

Švęsti Naujųjų metų pas mus ateina tik Šenkeris. Prieš pat dvyliktą skambina ir Milašius iš Kalifornijos. Be ko kito, sakosi ką tik parašęs straipsnį apie Rodzewiczów­ną⁵ „Kulturai“.

 

¹ Rus. „Iš P. toks ekonomistas, kaip iš tavo... būgnininkas.“ „Na, iš mano... būgnininkas kaip tik neblogas.“

² Rus. „Gyvenimas Zvankoje“.

³ Rus. „Kur buvo prabangių valgių stalas, ten grabas stovi“ (Gavrilos Deržavino eilutė).

⁴ Rus. „Dauguma suvokia laisvę kaip atokvėpį prieš galą – beveik kaip tūkstantmetę Dievo karalystę prieš Paskutinįjį teismą, sutalpintą į kelis mėnesius, ir skuba ja pasisotinti.“

⁵ Maria Rodziewiczówna (1864–1944) – su Lietuva susijusi lenkų rašytoja.