Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1991 (VII)

Birželio 1 d.

Gripas ir bronchitas nepraeina netgi Amerikoje.

 

Birželio 2 d.

Tas pat. Skaitau Greimą („Iš arti ir iš toli“): jis bandė lošti tautinių komunistų korta – ir, kaip dabar matyti, gerokai apsiskaičiavo. Lietuvos viršūnėlė šiandien ne tautiniai komunistai; tiesa, ir ne disidentai, o burbonai, nieko neišmokę ir nieko neužmiršę.

Tarybų Sąjungoje visiškai atitrūkau nuo pasaulio įvykių. O jų būta: nužudytas Rajivas Gandhi, išvytas Mengistu1, lyg ir susitaikyta Angoloje. Gandhi dinastijos likimas – azijietiškas analogas Kennedy dinastijos likimui.

 

Birželio 4 d.

Laida radijui apie Sacharovo kongresą. Štromo bon mot2: koncertas to kongreso pirmąją dieną buvęs, sakytum, Lully ir Rameau atliekamas nužudytojo dauphine’o3 garbei; salė buvusi pilna rojalistų ir žirondistų, Robespierre’as sėdėjęs ložėje, o Dantonas – tarp publikos.

 

Birželio 5 d.

Brodskis telefonu: „Пишу статeйку об истoрии, ее на­до прочитать в Ферраре. Главная идея: история – это рационализация задним числом, наложение линейности на хаос. К надвигающимся событиям никто не бывает подготовлен, холокост – хороший тому при­мер. То есть, история есть обращенная эсхатоло­гия; поскольку у тебя остается мало времени, ты продле­ва­ешь его в прошлое. История есть теология наизнанку.“

„Евреям было сказано, что они должны быть номадами. Странствие – способ скрыться от физического или метафизического врага. Оседлость и привела к холокосту.“

„Как ты себя чувствовал в Союзе?“ Aš: „Как Кортес у ацтеков.“ Josifas (juokiasi): „Да, антропологический круг завершился. А впрочем, поездки туда – для меня вещь непонятная. Если бы я туда поехал и увидел воочию, что там творится, то наверное там бы и остался.“4

Juntu, kad jam knieti apsilankyti Leningrade, ir ši moralinė kliūtis (jeigu jau važiuoji, tai reikia dalytis nelaime) – desperatiškas metodas save atkalbėti. Į Vilnių vykti Josifas, beje, sutinka.

 

Birželio 7 d.

Dmitrijus Sezemanas (paskambinau jam į Paryžių): „Есть такое, очень точное выражение: если вы про­снулись и у вас ничего не болит, это значит, что вы умерли.“5

 

Birželio 9 d.

Išvyka į Waterbury, peizažas lyg Seredžiaus ir Vilkijos apylinkėse.

 

Birželio 10 d.

Rengiuosi naujai kelionei į Pabaltijį, nors dar nežinau, ar gausiu vizą. АABS siūlomą akademinę reformą knieti lyginti su Ščedrino „въехал в город на белом коне, сжег университет и упразднил науки“6. Mat patariame likviduoti respublikų mokslo akademijas ir pan. Nemaniau, kad ir tokia funkcija man gyvenime teks.

 

Birželio 11 d.

Viza gauta, taigi Pabaltijy būsiu dukart per vieną mėnesį!

Bet jau nustojau stebėtis.

Naktį skambina Milašius, prašydamas konsultacijų apie Liudviką Jucevičių.

 

Birželio 12 d.

New Havene Levas Аnninskis7, praleidžiu su juo porą valandų. Tipiška giesmelė: „Русский народ вялый и рыхлый“; antra vertus, „русский народ скоро проснется, и это будет ужасно – „Память“ есть только начало“8.

Tuo tarpu rusų tauta šiandien pirmąsyk istorijoje laisvai renka prezidentą.

Pas Platelį radau visai pakenčiamų eilėraščių, sakysime, „Jauno vaidilos malda trims dievams“. Lietuviškojо simbolizmo tąsa, bet gana sėkminga.

 

Tomas Venclova. Laisvejimo dienorašciai, 1991 (VII)
Kornelijus Platelis ir Jurgis Kunčinas („Poetinis Druskininkų ruduo“). Džojos Barysaitės nuotrauka iš LM archyvo

 

Birželio 13 d.

New Yorke, Chelsea einame į Nekrošiaus „Dėdę Vanią“. Joyce Theatre salė (daugiau kaip 500 vietų) pilna, tačiau po pertraukos gerokai ištuštėja; be kitų, yra ir Susan Sontag, kuri sako: „Man visa tai patinka, bet drauge gaila ir Čechovo.“ Kas gi padaryta iš Antono Pavlovičiaus? Fantasmagorija, veikiau priartėjanti prie Fiodoro Michailovičiaus [Dostojevskio]. Įtampą nuolat sklaido begėdiško farso elementai: iš pradžių manai, kad jie vyraus, bet pamažu atsiranda žanrų pusiausvyra, nelyginant japonų teatre (noh ir kyogen). Atradimų daug, gal kiek per daug, tačiau įspūdis gyvas ir netgi puikus – didžiuojiesi esąs lietuvis. Įdomu, beje, kad jokiu „tautiškumu“ Nekrošius nė iš tolo nekvepia: jo stilius ir lygmuo transnacionaliniai, kaip ir turi būti – juntama rusų mokykla ir visai nesibijoma „rusų dvasios“, bet ne mažiau sveria ir vakarietiški, ir net hebrajiški dalykai. Vyras! Aktoriai šio tipo teatre – gana antraeilis reikalas, Juozas Pocius, kurio profesionalu tikrai nepavadinsi, vaidina Teleginą nė kiek ne blogiau, negu, sakysime, Storyk vaidina Jeleną.

 

 

Birželio 14 d.

Brodskis telefonu, džiūgaujančiu balsu: „Слышал но­вость? Пятьдесят пять процентов голосовало за Санкт-Петербург.“9 Užsukame pas jį tos naujienos atšvęsti – gaila, nei Achmatova, nei Nadežda Jakovlevna [Mandelštam] jos nesulaukė.

Prancūzų ambasada atsiuntė Josifui laišką – jam duodamas Legion d’Honneur10, ir tai pašėlusiai glosto jo savimeilę. „Сейчас буду требовать, чтобы меня называли только шевалье.“11 Yra ir bėdų – per kelerius metus jis įsiskolino mokesčių inspekcijai ar ne 89 000 dolerių, kurių nesą iš kur paimti. Kaip Josifas tvarko savo finansus, ne visai suprantu. Gal išlaiko daug dykaduonių (prie kurių, tiesą sakant, turėčiau priskirti ir save – esu jam skolingas ir vis dar nepajėgiu atiduoti didžiosios dalies skolos). Nuosavybės jis ligi šiol neturi.

Pietaujame „Manhattan Chili“ sodelyje. Netvarkingas pokalbis prie margaritos stiklo, temos šokinėja nuo kunigaikščio Kurbskio („Литва для русского – э??то всегда шаг в правильном направлении“) ligi Thomaso Hardy („поэт, гораздо лучший, чем мы оба вместе взятые“), nuo Pabaltijo akademinės reformos („только не уничтожайте существующие структуры, это легче всего“) iki mano straipsnio apie Jevtušenką („надо было только добавить, что ежели он звонил Андропову, то, следовательно, знал его телефонный номер, а это о многом говорит“)12. Josifo komplimentai man įprasti – ir jie, nota bene, yra arogancijos rūšis. Bet atleidžiu jam ir tai.

 

Birželio 15 d.

Per Frankfurtą ir Alpes pasiekiame Milaną. Tania nesveikuoja, kosti, bet vis dėlto aplankome Duomo. Liftu pakylame ant stogo, to dar niekada nesu daręs. Groteskinė stalagmitų pyniava: po jos darosi aišku, iš kur sėmėsi įkvėpimo Giacometti (ir taipogi darosi aišku, kad jo skulptūros ne tiek jau daug vertos).

Nakvojame Vicenzoje.

 

Birželio 16 d.

Rytas Vicenzos gatvėse – miestas kompaktiškas ir harmoningas, baltas, grynai renesansiškas. Visur krinta Palladio šešėlis – tai tikrai tokio masto architektas, kaip, pavyzdžiui, Leonardo tapytojas. Įdomiausias jo darbas – žinoma, Teatro Olimpico, kuriame labai norėtųsi pamatyti spektaklį.

Venecijoje atsirandame vidurdienį. Ji – pagal kontrasto dėsnį – šį sykį pasirodo labai orientališka, tuščiai dekoratyvi.

Palladio, laimė, mūsų nepalieka. Anapus žalsvo ir neramaus vandens šviečia mano mylimas San Giorgio Mag­giore. Giudeccoje esu pirmąkart gyvenime. Čia mus priima Vittorio Strada13 – jo buto langai žiūri skersai kanalą, ir reginys iš jų turbūt visoje Venecijoje (taigi ir pasaulyje) geriausias. Pats butas neįtikėtinai prabangus, su Altdorferio ir kitų paveikslais ant sienų. Klara Strada14 – tipiška tarybinė moterėlė, ją šioje aplinkoje keistoka matyti. Tai kažkoks ypatingas, įtartinas milieu, kuriam priklauso Nikita Michalkovas, Voznesenskis, Šemiakinas ir panašūs totalitarinio bei buržujiško pasaulio mediatoriai. A. S. Mask­voje sakė: „Aš nebend­rauju su komunistais iš viso, o su turtingais komunistais, kaip Strada – juo labiau.“ Josifas New Yorke pareiškė visišką solidarumą tiems žodžiams. Na, aš nesolidarus – man tokie fenomenai įdomūs.

 

Birželio 17 d.

Šiandien pora valandų San Marco bazilikoje, kuri po Monreale ar Cefаlù atrodo jauki, šilta, netvarkinga. Paskui vaporetto plaukiame į San Michele kapines; vietinės moterėlės ir seno vienuolio padedami randame Diagilevo, Stravinskio ir Poundo poilsio vietą. Poundo antkapis visų geriausias: tai tiesiog krūmynas po kiparisais, nuošaliame ir tykiame evangelikų skyriuje.

Iš San Michele Venecija pasteliška ir šiaurietiška tarytum Peterburgas.

Turistinis sezonas dar ne pačiame įkarštyje, dauguma rūmų tamsūs.

 

Birželio 18 d.

Du pažįstami muziejai – Akademijos galerija iš ryto, Scuola di San Giorgio degli Schiavoni vakare. Viskas sukasi aplink Carpaccio, tapytoją, kurį tik Venecijoje galima iš esmės pajusti. Kito tokio dorai rimtos naracijos meistro nebuvo Žemės rutulyje.

Akademijoje tobuliausias kambarys, žinoma, tas, kur vienas į kitą žvelgia dygus Mantegna ir niūrokas Giorgione, o netoliese dar Piero della Francesca, aiškus nelyginant pienas ir šaltinio vanduo.

Valandas sėdime ant laiptų ties kanalais, stebime gondolas ir motorlaivius, praktikuojame dolce far niente15 meną. Kažkas parišo kaklajuostę kreivakojo Goldonio paminklui; ties juo išgeriame tirštos it degutas kavos. Atsitiktinai susipažįstame su gražute mask­viete Nataša Budilina, ištekėjusia už čionykščio ir labai nuobodžiaujančia Italijoje. Ji palydi mudu ir į stotį.

 

Birželio 19 d.

Neapolyje kitados gyvenau trečiaeiliame viešbutėlyje ties Margellina. Dabar mudviem parūpintas būstas prašmatniame Britannique su privačiu sodu ir terasomis, nuo kurių atsiveria visa įlanka – Capri, Sorrento krantas. Diena, žinoma, saulėta ir mėlyna. Įlanką neskubėdami kerta laiveliai. Pilkai žalsva kalnų linija kairėje išsprogsta dvilypiu Vezuvijaus kūgiu.

Pompėja gerokai apleista ir apgriuvusi po svilinančiu abejingu dangumi. Dažna gatvė užbarikaduota – į ją pavojinga įeiti, nes sienos pakrypusios. Visa miesto stiprybė – smulkmenos lygiai kaip Carpaccio atveju: čia rinkiminis įrašas ant mūro, čia mozaikinis šuo ir žodžiai „Cave canem“16... Sutiktas amerikietis fizikas iš Kalifornijos sakosi pažįstąs tą šunį: jis puošęs jo lotynų kalbos vadovėlio viršelį.

 

Birželio 20 d.

Vykstame į Paestum. Ne per blogiausia proga patirti Pietų Italijos gyvenimo stilių: žmonės, reikia pripažinti, geraširdžiai ir paslaugūs, tik nei vienas nemoka nei žodžio jokia kalba, išskyrus gimtąją. Laimė, aš pats itališkai truputį susikalbu. Persėsdami iš traukinio į autobusą, pasiekiame erdvią lygumą, kurioje tarp tamsžalių pinijų stūkso trys šventyklos – šiurkščios, kiek nejaukios, iš geltonai juosvo akmens. Jos archajiškesnės už Akropolį: nedžiugina, tik stulbina galia ir patvarumu. Sakytum, ne Graikija, o Egiptas. Laikas jas apkandžiojo ir aptirpdė, bet toli gražu neįveikė.

Vietos muziejuje bene vienintelis pasaulyje graikiškų freskų rinkinys. Šios – kontrasto dėlei – grakščios ir secesiškos. Ypač „Naras“, kur keliais brūkšniais, grafiškai perteiktas karštis, vandens dvelkimas, nuovargis.

Grįžę į Salerno, pasukame Amalfi link. Iš Amalfi pakylame į Ravello. Katedroje dvi spindėte spindinčios sakyklos su spalvoto marmuro inkrustacijomis. Senesniojoje sakykloje banginis – ar krokodilas – ryja Joną: dešinėje pusėje iš dantytų nasrų kyšo pranašo kojos, kairėje iš bedančių – galva ir krūtinė.

 

Birželio 21 d.

Laivu, gerokai banguojančia jūra atplaukiame į Capri.

Dairausi po salą – tai yra po nematytas jos vietas. Ieškodamas Gorkio vilos (vis dėlto įdomu aplankyti namus, kur buvo planuojamos mūsų bėdos), einu link Marina Piccola. Vila pasirodo esanti vos puskilometris nuo mūsų viešbučio. Ji dviaukštė, balta ir banali.

Nauja savotiška pažintis: kvailutė rusė iš Novosibirsko Fenia Smirnova. Jos vyras – naujausios formacijos biznierius, spekuliuojąs kompiuteriais, kone kas savaitę lankąsis Singapūre ir gerbiąs baudžiamąjį kodeksą it Ostapas Benderis. Abu keliauja po Italiją baltu „Mercedesu“. Ką gi, jeigu atgimsta pirklių ir pirk­lienių klasė – tai visiškai neblõga.

Poezijos vakare skaitau eiles su keliolika kitų. Jų tarpe mažutis Bertolucci – režisieriaus tėvas ir bene geriausias šiandien Italijos poetas, taigi Tarkovskio analogas. Yra Rafaelis Alberti, žilas, kilniai atrodantis, vos bepastovįs ant kojų. Milašius apie jį sako: „Wygląda jakoś zbyt nobliwie, jak podejrzany starzec, lubiący małe dziewczynki.“17 Vakaro vos nepertraukia perkūnija. Turi įvykti ir koncertas, bet neįvyksta, nes laivo įgula sustreikavo ir neatgabeno iš Neapolio pianino.

 

Birželio 22 d.

Drauge su Milašiumi ir jo Carol keturias valandas praleidžiame laive – ties Faraglioni, laukiniu Sorrento iškyšuliu, orientališku Positano. Maudausi jūroje, tiesiai nuo laivo.

Milašius akivaizdžiai pasenęs. Išgeriame nemažai vyno („rano zawsze pracuję, a ponieważ dziś nie pracuję, muszę się napić“18). Šnekučiuojamės apie Kėkštą ir jo nelaimes, paskui apie Landsbergį. Vakare, per premijos įteikimą, Milašius atgimsta, perskaito, kaip paprastai, pirmarūšį eilėraštį („Economia divina“) ir vykusiai pakalba apie Pabaltijo bylą.

 

Birželio 23 d.

Tanią palieku Mergellina stotyje – ji apie pietus išvažiuos Šveicarijon. Pats skubu į aerodromą. Lėktuvas skrenda virš paties Vezuvijaus kraterio; neišvaizdu – įdubimas, jame juosvo smėlio sluoksnelis, ir tiek.

Sodri, žalia, idealiai švari Švedija.

Josifas New Yorke skundėsi, kad jam tenka aiškintis santykius su buvusiomis pasijomis, niekaip nenorinčiomis suvokti, jog jis vedęs – ir ištikimas – vyras. Man, be abejo, lengviau, nors viename Stokholme pasijų turiu net dvi. Abi draugiškos ir abi man niekad nejuto ypatingų jausmų.

 

Birželio 24 d.

Iš ryto užeina Andersas Kreugeris – jaunutis (26 metų) Skandinavijos šalių informacinio biuro Vilniuje vedėjas, neblogai kalbąs lietuviškai.

Televizijos laida apie Marcinkevičių sukėlusi Lietuvoje negirdėtą skandalą.

Pavakary per Kuršą atskrendu Rygon. Po Švedijos Latvija atrodo sulaukėjęs, brūzgynais užžėlęs, aprūdijęs kraštas. Į viešbutį Lielupėje mane veža filosofas pavarde Vėjš: jis puikiai kalba angliškai – mat, 1959 metais buvęs išsiųstas į Oksfordą studijuoti anglikonų religijos ir su ja kovoti mokslinio ateizmo fronte!

 

Birželio 25 d.

Baltistų grupė susitinka su ministro pirmininko pavaduotoju Bišersu, mokslų akademijos prezidentu Lielpēteriu ir panašiais šulais: turiu pasakyti kalbą ir, rodos, su tuo susidoroju. Jėzau, kaip nemėgstu ir nemoku būti oficialiu asmeniu! Kompensacija – bastymasis po Rygą, kurios nemačiau mažiausia penkiolika metų. Dabar, kai yra su kuo ją palyginti, akivaizdu, jog tai normalus vokiškas miestas: gal antraeilis, gal apšepęs, bet apypadoris. Tokia Bremeno ar net Hamburgo imitacija.

Ką gi, Europa atsikariauja ir šią savo dalį. Tačiau gyvenimo būdas tebėra tarybiškas: pauperizmas toks, kad norisi kalbėti ne apie trečiąjį, o apie ketvirtąjį pasaulį. Pie­tūs kainuoja penkis rublius – pagal dabartinį kursą 16 centų; bet, anot vieno mano bendrakeleivio, jie šešiolikos centų ir teverti. Kavinės beviltiškai tamsios ir nykios, be to, beveik visos neribotam laikui uždarytos. Gatvių grindinys neremontuotas turbūt nuo Ulmanio epochos.

Šiapus pilies teberiogso pasibaisėtinas Stučkos19 paminklas. Gatvių vardai pakeisti – vietoje Suvorovo dabar jau Marija, vietoje Kirovo Elžbieta (nežinia, carienė ar šventoji); bet Komunarų gatvė dar likusi. Gastroliuoja šveicarų teatras ir skelbiasi kažkokia klajojanti dailės ekspozicija iš Vakarų Berlyno. Taipogi gastroliuoja latvių trupės iš Stockholmo, Sydney ir netgi Adelaidės: įdomu būtų žinoti, ką jos vaidina (kaip vaidina, nuspėti daugmaž įmanoma).

Mieste kalbama beveik ištisai rusiškai. Latviai tos kalbos jau nebevengia – paklausus mielai atsiliepia: atsikratė kompleksų ar susitaikė su likimu? Russische Wirtschaft20, atseit chaosas ir nesiskaitymas su klientu, įsišakniję pakankamai giliai. Tik po Vakarų pradėjau tuos dalykus aiškiai matyti.

Barikadų senamiestyje mažiau negu apie Vilniaus parlamento rūmus, bet jos puikiai pastebimos. Ant vienos randu įrašą latvių ir rusų kalbomis: „Berlyno siena skyrė. Rygos siena jungia; atleiskime priešams ir melskimės už draugus.“

 

1 Mengistu Haile Mariam (1937) – Etiopijos komunistinis diktatorius.

2 Pranc. Sąmojis.

3 Pranc. Sosto įpėdinis.

4 Rus. „Rašau straipsnelį apie istoriją, jį reikia perskaityti Feraroje. Svarbiausia idėja: istorija – tai racionalizacija po fakto, tiesiškumo užklojimas ant chaoso. Artėjantiems įvykiams niekas nebūna pasirengęs, holokaustas čia geras pavyzdys. Kitaip sakant, istorija yra atbulinė eschatologija; kadangi tau lieka maža laiko, tu jį pratęsi į praeitį. Istorija yra išvirkščia teologija.“ „Žydams buvo pasakyta, kad jie turi būti nomadai. Klajojimas – būdas pasislėpti nuo fizinio ar metafizinio priešo. Sėslumo pasekmė ir buvo holokaustas.“ „Kaip tu jauteisi Sąjungoje?“ „Kaip Kortesas pas actekus.“ „Taip, antropologinis ratas užsidarė. O, beje, kelionės į ten – nesuprantamas man daiktas. Jei aš ten nuvykčiau ir akivaizdžiai pamatyčiau, kas ten darosi, turbūt ir pasilikčiau.“

5 Rus. „Yra toks labai tikslus posakis: jeigu atsibudote ir jums nieko neskauda, vadinasi, esate miręs.“

6 Rus. Įjojo į miestą ant balto žirgo, supleškino universitetą ir panaikino mokslus (Saltykovo-Ščedrino citata).

7 Levas Anninskis (1934–2019) – rusų kritikas.

8 Rus. „Rusų tauta vangi ir palaida.“ „Rusų tauta netrukus atsibus, ir tai bus baisu – „Pamiat’“ yra tik pradžia.“

9 Rus. „Girdėjai naujieną? 55 procentai nubalsavo už Sankt Peterburgą.“

10 Pranc. Garbės legiono ordinas.

11 Rus. „Dabar reikalausiu, kad mane vadintų tiktai chevalier [riteriu].“

12 Rus. „Lietuva rusui – visada žingsnis teisinga kryptimi.“ „Poetas, daug geresnis, negu mudu abu kartu paimti.“ „Tik nenaikinkite egzistuojančių struktūrų, tai lengviausia.“ „Tik reikėjo pridurti, kad jeigu jis skambino Andropovui, vadinasi, žinojo jo telefono numerį, o tai daug pasako.“

13 Vittorio Strada (1929–2018) – italų slavistas.

14 Strados žmona, rusė iš SSRS.

15 It. Malonaus nieko neveikimo.

16 Lot. Saugokis šuns.

17 Lenk. „Atrodo kažkaip pernelyg tauriai, kaip įtartinas senis, mėgstąs mažas mergaites.“

18 Lenk. „Rytais visada dirbu, o kadangi šiandien nedirbu, turiu išgerti.“

19 Pēteris Stučka (1865–1932) – latvių komunistas.

20 Vok. Rusiška tvarka.

Draugai