Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1991 (XI)

Rugsėjo 1 d.

Nuostabi Josifo poemėlė apie Vertumną. Visos įprastinės jo pastarojo laikotarpio temos, bet grynai ir aiškiai pateiktos, be tuščiažodžiavimo, kaip amerikietis pasakytų – crisply1. Ir stačiai užburianti melancholiška intonacija.

Svečiuose maskvietis Maksimas, ką tik grįžęs iš tenai: jam teko pabūti ir prie parlamento – pačiu ašt­riausiu momentu. „Viskas keitėsi tokiu tempu, kad nebuvo įmanoma susiorientuoti, kas iš tikrųjų vyksta. Jūs Vakaruose informacijos turėjote šimtą kartų daugiau.“

Skambina Čalidzė2; sveikina su nepriklausomybe, tačiau mano, kad kaip tik dabar ritamasi į visišką chaosą. Lietuva, girdi, gal dar išsigelbėsianti – bet ne Rusija ir ne Kaukazas. Beje, Gamsachurdija spėjo paskelbti jį gruzinų tautos priešu. „Я его знавал: исключительно прoвинциальный и ограниченный господин.“3

 

Rugsėjo 2 d.

Lietuva pagaliau pripažinta Amerikos.

 

Rugsėjo 3 d.

Kaip katorgininkas dirbu prie Wato.

 

Rugsėjo 5 d.

Didžiulis skandalas: Lietuva urmu reabilituoja žydšaudžius. Galima buvo kažko panašaus tikėtis, nors dešiniųjų cinizmas labai pykina: įtikinėjo visus, kad kariniams nusikaltėliams nebus atleista, o kai tik gavo nepriklausomybę – pašvilpk. Nė pats Andropovas nebūtų tokio ėjimo sugalvojęs. Viešpatie, nejaugi jie to nesupranta ir nejaugi kvailos tautinės (ar net šeimyninės) ambicijos jiems svarbesnės už sąžinę ir protą?

 

Rugsėjo 6 d.

Na, Gruzija jau bruzda prieš Gamsachurdiją. Jis įsakė šaudyti į minią, ir penki asmenys sužeisti.

 

Rugsėjo 7 d.

Galimas daiktas, įvyko tam tikras persilaužimas darbe: šiandien savo normą angliškai (reikia pripažinti, ne per didžiausią) parašiau ne per penkias valandas, o tik per tris. O laikraščiuose „jau baigta žymėt paskutiniai taškai“: Maskva paleido Lietuvą, Latviją ir Estiją, į akis krinta stambios raidės „Baltic nations free at last“4.

Kad ir kiek bėdų dar lauktų, kad ir kiek kvailysčių bepridarytų mūsiškiai vadai ir vadukai – svarbiausia, penkiasdešimt vienerius metus užtrukusi bėda jau anapus.

 

Rugsėjo 8 d.

Lietuva bando taisyti savo reputaciją, nors, kaip visuomet, vėlokai.

Verčiu Josifo „Vertumną“ (laisvosios eilės visada sunkesnės negu rimuotosios). Savijauta nebloga.

 

Rugsėjo 9 d.

Tbilisyje bėda ir farsas. Gamsachurdijai nežadu ilgo gyvenimo.

 

Rugsėjo 10 d.

Sunkus darbas. Gatvėje susitinku Misiūną, ką tik grįžusį iš Vilniaus: „Deja, šansas, kad Lietuva tebus „potato republic“5, nėra mažas.“

 

Rugsėjo 11 d.

Pirmoji paskaita apie rusų simbolizmą praėjo pakenčiamai. Šiandien mano gimimo diena (svečiuose tik Robertas Jacksonas su žmona).

 

Rugsėjo 12 d.

Marcinkevičiaus istorija pasiekė jau ir „Litgazetą“. Tas Justino gynimas primena pasakėlę apie „tar baby“6: juo karščiau grumiesi, juo labiau klimpsti. Visi šaukia, kad pjudomas poetas, nors iš dešimties straipsnių devyniuose pjudomi mudu su Štromu.

 

Rugsėjo 14 d.

Baigiu „Vertumną“ ir dirbu prie Wato.

 

Rugsėjo 17 d.

Lietuva priimta į JTO, nepaisant jos „poor human rights record“7 .

 

Rugsėjo 18 d.

Milašius: „Jeżeli dalej tak pójdzie, nie będę mógł pojechać do Polski.“ Aš: „A ja do Litwy.“8 Vakar ar šiandien jis davė interview „Laisvajai Europai“ peikdamas Lenkijos poziciją Lietuvos klausimu. „Laisvoji Europa“ ieškojo ir manęs, bet laiku nesurado (aš, priešingai, būčiau peikęs Lietuvos akciją Vilnijoje). Beje, Radžvilas „Santaroje“ sakė Štromui, kad tėviškėje, kurią pagavo savęs liaupsinimo banga, esu galutinai pripažintas nepageidautinu „troublemakeriu“9.

 

Rugsėjo 19 d.

Skaitau Josepho Flavijaus „Žydų karą“. Judėjos ir Romos istorija man, kaip turbūt daugumai, reiškė du visai nesusiliečiančius procesus – vieną sakraliniame laike, kitą profaniškajame. Todėl įstabu sužinoti, kad Erodas buvo gerai pažįstamas su Antonijumi ir Oktavianu. Beje, laimė, kad negyvenu tais laikais. Labai jau jie totalitariniai.

 

Rugsėjo 21 d.

Beinecke bibliotekoje minime Berberovos10 devyniasdešimtmetį – ką gi, Nina Nikolajevna pati paskutinioji, likusi mums iš Sidabro amžiaus. Panaši į indišką dievuką, padažyta, be raukšlių, ji jau mažai orientuojasi aplinkoje. Pastaruoju metu prancūzai verčia ir spausdina praktiškai visa, ką ji yra parašiusi, o Rusijoje ją vaikyte vaikosi televizija. Tragikomiška šlovė. Antra vertus, ji vienintelė sulaukė dienos, kai Leningradui grįžo Peterburgo vardas; simboliška, jog vienas asmuo vis dėlto sulaukė nunc dimittis11.

 

Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1991 (XI)
„Tai bent oras!“ Aloyzo Stasyčio nuotrauka iš LM archyvo

 

Rugsėjo 22 d.

Įtemptas, bet sėkmingas darbas.

 

Rugsėjo 24 d. 

Beveik anekdotas: žurnalas „Problems of Communism“ keičia pavadinimą. Vienas iš pasiūlymų: „Prob­lems“.

 

Rugsėjo 25 d.

Skaitau savo eiles (su angliškais vertimais) Pierson College. Grįžus, jau vėlokai vakare, skambina Josifas. Leido laiką ir kažką rašė Airijoje. Ilgai šnekamės apie Mandelštamo simpoziumą Londone („замечательно было“) ir apie J. finansines bėdas. „Я думал, что могу сейчас купить свою нью-йоркскую квартиру и домик в провинции для себя и жены – ан нет. А все из-за моей беза­лабeрности. Государству я всё ещё должен, ибо не обращал внимания на сообщения своего accoun­tanta.“ Sakau, kad išverčiau „Vertumną“ ir kad turėjau vargo su laisvosiomis eilėmis. „Ну, там в основном гекзаметр.“12

 

Rugsėjo 26 d.

Greimas laiške sakosi pasiūlęs mane skirti Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje. Na, čia yra mažytis „bet“: prancūziškai nemoku.

 

Rugsėjo 27 d.

Vakare važiuojame į Branfordą, kur rodo spektaklį Vilniaus „Šėpos“ teatras. Salė įdomesnė už sceną, nes joje ant sienų sukabinėtos sicilietiškos lėlės – maždaug žmogaus didumo ir labai elegantiškos; šiame pastate keliskart per metus vaidinamos senoviškos marionečių pjesės itališkai.

O mūsiškis spektaklis – mėgėjiškas, trivialus ir nejuokingas. Pigus tyčiojimasis „iš bolševikų“ su visais lietuviškais stereotipais. Labiau vykusi nebent scena, kur Stalinas su Hitleriu tratina vienas kitą iš automatų sėdėdami ant palangių. Aktoriai, tiesa, ne per blogiausiai kalba angliškai, ir vertimas daugiau negu pakenčiamas (sako, Landsbergio junioro). Antroji pjesės pusė – beveik ištisa improvizacija, pasirodo ir Husseinas, ir Janajevas drebančiom rankom, ir Jelcinas šv. Jurgio pavidalu. Publikos gana daug, ne vien lietuvių.

 

Rugsėjo 28 d.

Štromas: Lietuvoje priimti idiotiški pilietybės ir emigracijos įstatymai. Visi emigrantai išpilietinti, Lietuvos pasas – specialiu įstatymu! – paliktas tik Lozoraičiui. Galima atgauti pilietybę grįžus į Lietuvą (ką darąs Brazdžionis). Bet netgi Brazdžionis negali būti išrinktas į parlamentą, kol neišgyvens gimtinėje dešimties metų. O Rusijos piliečiais galime tapti visi – jos įstatymas leidžia tai padaryti kiekvienam, kurio protėviai gyveno Rusijos imperijoje.

Negana, kad tave priimtų JAV ar Izraelis – reikia, gavus leidimą imigruoti, kreiptis į tautinį OVIR’ą13, kuris arba išleis, arba ne. Už tokius pokštus JAV turėtų – pagal teisybę – atimti iš Lietuvos didžiausio palankumo statusą. 

Lozoraitis bandąs tautiečius su Landsbergiu priešakyje perkalbėti, bet iš esmės jau numojęs į tai ranka.

Į SNO lietuvių delegacija atvykusi be cento – už viską mokėti turėjęs Anicetas Simutis. O Landsbergis pritrenkęs žurnalistus pareiškimu: „New York Times“ is lying.“14 Tokių dalykų paprasčiausiai nedaroma. Ozolas irgi šūkaująs: „Ne tam atsiskyrėme, kad taptume priklausomi nuo Vakarų.“ Kitaip sakant, norįs paversti Lietuvą nauja, nuo visa ko nepriklausoma Albanija.

 

Rugsėjo 29 d.

Andrius New Yorke pas Meką ir Brodskį. Mekas rodys jo filmus savo muziejuje.

 

1 Angl. Glaustai, gaiviai.

2 Valerijus Čalidzė (1938–2018) – gruzinų ir rusų disidentas.

3 Rus. „Aš jį pažinojau: kraštutinai provincialus ir ribotas ponas.“

4 Angl. Baltijos tautos pagaliau laisvos.

5 Angl. Bulvių respublika.

6 Dervinis kūdikis (amerikiečių pasaka).

7 Angl. Prasta žmogaus teisių padėtis.

8 Lenk. „Jeigu taip bus ir toliau, negalėsiu važiuoti į Lenkiją.“ – „O aš į Lietuvą.“

9 Angl. Triukšmadariu, kenkėju.

10 Nina Berberova (1901–1993) – rusų rašytoja, emigrantė.

11 Lot. Dabar leidi (prieš mirtį pamačiusio Kristų šv. Simeono žodžiai).

12 Rus. „Puiku buvo.“ „Maniau, kad galiu dabar nusipirkti savo New Yorko butą ir namuką provincijoje sau ir žmonai – ogi ne. O visa tai dėl mano nerūpestingumo. Valstybei aš vis dar skolingas, kadangi nekreipiau dėmesio į savo mokesčių tvarkytojo pranešimus.“ „Na, ten daugiausia hegzametras.“

13 Vizų ir registracijos skyrių.

14 Angl. „New York Times“ meluoja.“