91-02-07

 

Alio Balbieriaus nuotrauka 

Vakar ant kairiojo peties į Antakalnio kapines nunešiau Juozą Baltušį. Keistos laidotuvės. Pirmadienį, kai padėjau iškelti jį iš mašinos ir pašarvoti RS klube, pats mačiau, kaip rinkosi pagyvenusios moteriškės iš Vilniaus, Kauno, vis klausinėdamos: kada bus galima lankyti? Vakar – nepasakysi, kad buvo mažai žmonių, bet ir ne per daug. Tarp jų – tokie monstrai, kaip Burokevičius, Jarmalavičius, Ivanovas, Rubcovas, beje, jų partija turbūt vienintelė, kuri laidotuves parodė per televiziją. Kalbama, kad testamente Baltušis norėjo būti palaidotas Svėdasuose, bet naujoji Svėdasų valdžia atsisakiusi jį, kaip tautos išdaviką, priimti. Šiandien dėl to klausiau Aputį, tas atsakė miglotai: gal iš bėdos ir būtų priėmę, bet ir šeima nenorėjusi, ir šiaip jis daug kam kalbėjęs – vis skirtingai... O laikai, o papročiai! Jei RS valdyba kelias dienas nerado žmogaus, kuris pakalbėtų prie karsto... O juk mirė didelis rašytojas. Taip, tai buvo tarybinės lietuvių literatūros klasikas, bet kur mes apskritai dėsim tą epochą, jei net iškiliausių jos asmenybių nemokame vertinti? Juk tai buvo talentingiausias prozininkas, talentingiausias novelistas ir labai europietiškas. O nūnai mes tematome, kad jis juodai paišė buožes. Bet juk ne tai svarbu. Svarbu, kokios jo aistros, kokie charakteriai.

Šiandien Levutei ant stalo padėjau redakcijos raktus. Ir keista – kad nors kas nors krusteltų, kad nors kas nors virpteltų viduje, išeinant iš tos redakcijos. Viena, turbūt jau seniai susitaikiau su tuo, kad išeinu; antra, buvimas su Juozu ir Gadeikėliu gal tikrai buvo sunkokas, nes nesuderinamas ideologiškai; trečia, vakar buvo žiauroka staigmena, kai Rubavičius pasiūlė tapti ats. sekretorium, ir šlykščiausia, kad tai staigmena tebuvo man, o ne kitiems: Gadeikėlis jau nuo pirmadienio žinojęs, kad einu pavaduotoju į „Lit. menį“. Turėjau ramų darbą, gėriau, kada norėjau ir kiek norėjau, o dabar įsikinkysiu į jungą. Ir nieko čia nepadarysi. Jei dabar būčiau kapituliavęs ir nuėjęs pas Tomkų dirbti kokio tylaus darbo, būtų atrodę, kad bėgu iš baimės – dėl galimos okupacijos, dėl savo pažiūrų. Dabar teks patempti, nors ir abejoju, ar su Vytu mūsų tandemas bus pats tas. Jei kas, po metų išeisiu.

Šį vidurnaktį peržengsiu į 33-iuosius. Sėdžiu vienas, kažką skaitau, dabar štai rašau dienoraštį. Ir net nesinori švęst. Vienas vienutėlis išgėriau 200 gr. degtinės. Prieš kelias dienas buvo Videliukas, tas irgi prisiminė, kad tokia diena laukia. Sakau – jei tu atvažiuosi, atšvęsim. O šiaip – gyvenu kaip tikras poetas, be pinigų – šiandien pardaviau redakcijoj susikaupusius butelius. Keistos šventės! Kita vertus, gyvenimas taip susidėliojo, kad, ko gero, esu jau pernelyg rimtai pasveikintas. O dar Mušinskas užvakar privertė nusipirkti striukę už 120 rub. – argi tai ne dovana?

O Rasa galėtų paskambinti. Nieko daugiau ir nereikėtų...

Poetui Valdemarui Kukului vasario 7 d. būtų sukakę 60. Tai vienos dienos – 1991-ųjų gimtadienio – dienoraščio įrašas.
V. Kukulas dienoraštį rašė atskiruose lapuose, todėl ir „Iš lapų“.