Žymių žmonių pavardžių viešinimas agentų sąrašuose kelia prieštaringų minčių. Apsivalymas? Gerai, visada gerai, bet tada turėtų būti paskelbti visų agentų sąrašai. Kaip žinoma, iki tam tikro laiko buvo leista prisipažinti jais buvus. Prisipažinai, ir tu jau apsivalęs, įslaptintas, saugus ir doras. O ką daryti tiems, kurie to nežinojo, nespėjo arba nemanė tokie esantys? Gal kas vėliau tuose sąrašuose pieštuku įrašė jų pavardes, dabar to nesužinosi, nes beveik visų agentų asmens bylos išvežtos arba sunaikintos. Anuomet nė vienas, kiek aktyviau pasireiškęs žmogus, nebuvo saugumo nepastebėtas. Įtikinti jauną ir ambicingą asmenį sekti ir pateikinėti duomenis apie savo kurso draugus, bendradarbius ar artimuosius, suprantama, nebuvo lengva, todėl naudotasi kokia nors klaidele, žioplumu, nežinojimu, kas nors specialiai ką nors pakišdavo, ir tada jau kaltas, vadinasi, turi atpirkti kaltę, antraip... o antraip... nebegalėsi mokytis, kurti, koncertuoti, dalyvauti parodose, leisti knygų etc. O juo labiau jei užsienyje tavo artimasis ar draugas. Nesakau, kad nebuvo išdavikų, buvo, tačiau sovietmetyje visi gyveno kaip žuvys tinkle ir kiekvienai žuviai reikia sąžiningo žvejo.

Visai neseniai savo archyve radau gal prieš 20 metų parašytą straipsnį, kuris turėjo būti knygoje apie Joną Trinkūną ar „Romuvą“. Knyga tąsyk neišėjo. Dabar manau, kad tas rašinys šiandien irgi tinka. Tarsi priminimas, kaip dviprasmiškai gyvenome. Nieko jame nekeisiu, netikslinsiu ir dabar parašyčiau taip pat, tik jau tiek daug nebeatsiminčiau. Priminsiu tik vieną J. Trinkūno biografijos faktą, kurio jis neviešino, kurio tąsyk pati negarsinau ir kuris nė kiek neapjuodins šviesaus J. Trinkūno atminimo.

Pirmosios pinklės

1966 m. rudenį sutikau Vilniuje. Jau buvau sėkmingai užbaigusi lietuvių kalbos ir literatūros bei muzikos specia­lybės pirmąjį kursą Šiaulių pedagoginiame institute, tačiau dėl bendravimo su instituto rusistu dėstytoju Juozu Jurkėnu apie savaitę buvau persekiojama ir tardoma. Todėl apie tolesnes lietuvių kalbos studijas Vilniuje (o būtent to ir siekiau) nebuvo ko ir svajoti. J. Jurkėnas man duodavo paskaityti Osipo Mandelštamo, Marinos Cvetajevos ir kitų rusų autorių knygų, su juo diskutuodavome apie literatūrą. Jis, Maskvos universiteto auklėtinis, sakėsi nekenčiąs sovietų valdžios ir užkampio, į kurį valdžia jį įgrūdo – Šiaulių instituto. Tiek to politikavimo ir tebuvo, tačiau 1966 m. pavasarį fakulteto vadovybę informavus apie prorektoriaus Broniaus Sudavičiaus leidimą man tęsti literatūros studijas antrajame kurse ir fakulteto vadovybės paprašius charakteristikos, prasidėjo „byla“. Buvo liepta surašyti viską, ką J. Jurkėnas man buvo sakęs. Aišku, viską neigiau, ypač jo skolintas knygas. Gąsdino: „...parašysim, kad jūs politiškai nepatikima ir visos studijos visiems laikams baigsis.“ O tai atrodė baisiau už mirtį. Padedant kurso draugui Alfonsui, naktį nuošaliame miesto kampe susitikau su J. Jurkėnu, klausiau, ką galiu apie jį sakyti. Šis atsakė – viską, nes jau niekas negali jo labiau pažeminti. Taip ir padariau – kitą dieną pati prisistačiau (procedūra vyko pačiame institute), esą persigalvojau ir dabar viską surašysiu. Man sako, nebereikia, naktį buvote su juo susitikusi. O tada prasidėjo mano pačios verbavimas. Studijuosi literatūrą universitete, viską pranešinėsi. Verbavimas buvo dar ilgesnis už tardymą. Po kelias valandas kasdien, tie patys klausimai, gąsdinimai, tas pats per tą patį. Visai išmušta iš vėžių pagrasinau nušokti nuo aukščiausio Šiaulių bokšto ar namo. Gal tai ir padėjo, esą nesveika psichika, tad po geros savaitės man buvo leista išstoti iš instituto, bet su literatūra viskas buvo baigta. Sakė, šioje srityje jau atsiskleidėte, todėl stojau į kitą specialybę – istoriją. Ar J. Jurkėnas buvo agentas? Tuo niekada nesidomėjau ir jo daugiau nebesutikau. Visa tai labai skaudžiai išgyvenau, manydama, kad niekada savęs neatrasiu istorijos srityje, o tai iš dalies ir nutiko.

Istorikų būrelis

Išsvajotas universitetas žavėjo biblio­teka, kiemeliais, aplinka, bet ne studijomis. Nuobodžios Komunistų partijos istorijos, marksizmo-leninizmo studijos jau pirmame kurse atėmė norą mokytis. To mokslo ten ir nebuvo, reikėjo tik viską užsirašinėti, o paskui pakartoti. Kai kurie kurso vaikinai vakarais neišlįsdavo iš netoli stoties buvusio „Gintaro“ alaus baro. Daugelis jų naktimis gaudydavo „Amerikos balsą“ ir nuolat apie tai diskutuodavo. Gerokai įkaušę, jie erzindavo savo kurso draugą agentą Vytautą, o šis: „Vyrai, liaukitės, turėsiu apie tai pranešti...“ Be abejo, saugumas apie tai žinojo, bet, matyt, reikėjo ir agentų atrišti liežuviams, kad kiti galėtų sėkmingai dirbti. Norėjau kitokio bendravimo, kitokios veiklos. Kilo mintis įsteigti bendraminčių būrelį, kartu pakeliauti, užsiimti kokia nors rimtesne veikla. Nesunkiai radau nuobodžiaujančius bendrakursius Joną Lukoševičių ir Vilhelmą Kauklį, vėliau prisidėjo dar keli ir ėmėme organizuotis. 1967 m. rudenį, antrame kurse, Lietuvos istoriją pradėjo dėstyti Alfredas Kazlauskas, labai mėgęs bendrauti ir drąsiai reiškęs savo mintis. Mums labai patiko jo paskaitos, erudicija ir laisvas bendravimas. Kartais į paskaitas ateidavo kiek įkaušęs, bet mes viską jam atleisdavome. Paprašėme būti vadovu, jis mielai sutiko ir taip įsteigėme būrelį. Pamenu, atėjome keli pas Kraštotyros ir paminklų apsaugos draugijos pirmininką Antaną Stravinską, sakome, pavadinsime būrelį „Geležiniu vilku“, šis net išbalo. Vadinome jį tiesiog istorikų būreliu.

Studentiškos veiklos margumynai

Būrelis turėjo dvi programas – dalykinę ir pažintinę. Dalykinės programos pagrindą sudarė Vilniaus universiteto profesorių kapų Rasų kapinėse paieška ir tvarkymas. Pažintines ekskursijas organizavo ir joms vadovaudavo pats A. Kazlauskas. Buvo ir paskaitų, kviesdavome tuomet jau garsų Romą Batūrą, ateidavo Feliksas Sliesoriūnas, Antanas Tyla. Likimas ir veikla suvedė su puikiais žmonėmis, iš kurių pirmiausiai noriu išskirti jau minėtą J. Trinkūną ir Eugenijų Danilevičių. Pastarasis visą gyvenimą dirbo universitete fotografu, rašė kraštotyros temomis, išleido kelis populiarius leidinius. Jis domėjosi ir kapinėmis. 1968 m. Kraštotyros ir paminklų apsaugos draugijoje, Trakų gat­vėje, parengė Rasų kapinių nuotraukų parodą – pirmą ir vienintelę tokio pobūdžio parodą Vilniuje.

Vienas prasmingiausių mūsų darbų buvo ką tik suremontuotos 118-tos auditorijos apipavidalinimas. Suradome garsių istorikų nuotraukų, E Danilevičius jas perfotografavo, padidino. Istorikų portretus su Romu Povilaičiu įrėminome, įstiklinome ir pakabinome. Viso buvo 16 nuotraukų, tarp jų Igno Jonyno, Aleksandro Janulaičio ir... Adolfo Šapokos. Šis jau kitą dieną buvo nukabintas. Supratome, kieno tai darbas. Toje auditorijoje, pavadintoje Istorikų, ir vykdavo mūsų paskaitos bei susirinkimai.

Būrelio veikloje dalyvavo apie 30 narių: mano ir žemesnių kursų istorikai, keli bibliotekininkai ir filologai. Rasų kapinių tvarkymo darbuose dalyvavo apie 20 studentų. Be bendrų talkų tvarkėme 18 senojo universiteto dėstytojų ir kultūros veikėjų kapus. 1968 m. pavasarį man, J. Lukoševičiui ir V. Kaukliui fakulteto vadovybė leido rašyti kursinius darbus apie Rasų kapines. Tai nebuvo pirmieji tokio pobūdžio darbai. Dar 1949 m. rudenį grupelė universiteto studentų, Juozo Jurginio vadovaujamos Lietuvos istorijos sekcijos nariai, nurašinėjo Evangelikų kapinių (ant Tauro kalno) antkapių įrašus. Šiame darbe dalyvavo Domas Butėnas, Vytautas Merkys, Mečislovas Jučas, Leonas Mulevičius, iš viso apie 20 jaunų istorikų. Jų darbas buvo atspausdintas rašomąja mašinėle, pridėtos 28 labai mažo formato nuotraukos ir perduota Mokslinei paminklų apsaugos tarybai. Kita būrelio darbo kryptis buvo pažintinė. Tuo metu universitete jau gana aktyviai reiškėsi žygeiviai, kuriems vadovavo geologijos studentas Valentinas Baltrūnas. Šio būrelio matematikas Vidimantas Kučas domėjosi kraštotyra. Visos pažintinės veiklos idėjinis vadas buvo J. Trinkūnas. Jis tada dirbo Ateizmo muziejaus Antikos skyriau vadovu, tačiau visi susitikimai vykdavo jo namuose. Tai buvo spalvinga asmenybė. Sudarydavo daugelio renginių programas, duodavo skaityti knygų, kartais – „Metmenis“, kantriai išklausydavo mūsų samprotavimus, o vėliau kažkaip dingdavo. Mes patys subėgiodavome ir viską surikiuodavome. Pirmojoje Ilgių (Vėlinių) šventėje Karmazinuose 1968 m. rudenį dalyvavo apie 400 žmonių, ne tik studentų. Tąsyk sudariau ir suderinau su Filologijos fakulteto vadovybe vykstančių tvarkyti piliakalnio netoli Dūkšto sąrašą, kuriame buvo apie 50 žmonių. Apie Vėlines net neužsiminėm. Rimo Matulio, Tado Šidiškio bendraminčiai ir daugelis kitų atvyko be sąrašų. Netrukus dėl didelio žmonių skaičiaus, „piliakalnio tvarkymo su laužais ir nakvyne“, man teko aiškintis komjaunimo komitete, bet tuo viskas tąsyk ir pasibaigė. Galbūt turėjo reikšmės tai, jog būreliui vadovavo partietis A. Kazlauskas, o universiteto pažintinius renginius globojo, dažnai juos ir organizavo, dar aktyvesnis partietis Česlovas Kudaba. Be jo vargu ar būtų buvusi įsteigta „Romuva“. Ateis laikas, kai bus galima ramiai, nepiktai, nepolitikuojant analizuoti asmenybės padėtį ir jos triūsą sovietinėje Lietuvoje. Tikintis, kad ateinančios kartos bus tolerantiškesnės ir nešališkos.

1969 m. lapkričio 25 d. 118-oje auditorijoje vyko mūsų paskutinis renginys – Kraštotyros dienos. V. Kučas pagamino programos maketą, nupiešė viršelį. Tos savaitės penktadienį Kolonų salėje vyko lietuvių liaudies dainų vakaronė, o sekmadienį – Č. Kudabos ekskursija po Vilniaus apylinkes. Tai buvo kraštotyros pradžia universitete. Po tų „dienų“ P. Smuglevičiaus salėje prasidėjo pasitarimai dėl „Romuvos“ įkūrimo, kuriuose ir aš buvau pakviesta dalyvauti. Rinkdavosi apie 10–12 žmonių, tarp jų Č. Kudaba, Pranė Dundulienė, atstovai iš komjaunimo komiteto ir kiti.

Ir vėl pinklėse

1969 m. pabaigoje fakulteto vadovybei pradėjau kliūti. Prasidėjo svarstymai dėl paskaitų praleidinėjimo, nors į jas, ypač ideologines, mažai kas vaikščiojo, o seniūnas J. Lukoševičius mane visuomet pažymėdavo. Per kažin kurią pertrauką buvo iškratytas jo portfelis, kuriame rasti mano duoti „Metmenys“. J. Lukoševičius tuojau nupylė į gimtuosius Jašiūnus slėpti tremtinių sąrašų. Tada pirmą kartą universiteto komjaunimo komitete ilgai buvau klausinėjama apie savo pažiūras – kodėl domiuosi kapinėmis, iš kur pas mane tie „Metmenys“, kodėl švaistau laiką kraštotyroje, skaitau nereikalingą literatūrą etc. „Metmenis“, aišku, radau. Dėl šios priežasties universitete pasidarė nyku. Paskaitų praleidimų svarstymai kartojosi, supratau, kad mane gali išmesti. O čia ir darbas pasitaikė: J. Trinkūną universitetas pakvietė dėstyti, ir jis man paliko savo darbo vietą Ateizmo muziejuje. Ir savo knygą ant stalo – Juozapo Skvirecko išverstą Šventąjį Raštą. Pasinaudojau tuokart sveikatos sutrikimais ir gavau akademines atostogas. Po metų vargais negalais perėjau į neakivaizdinį skyrių. J. Trinkūno padedama parengiau ir apsigyniau diplominį darbą apie senovės lietuvių religiją ir taip tapau istorike.

Na, o Ateizmo muziejuje irgi buvo visokios veiklos. Po Stasio Markonio jam vadovavęs Antanas Martinionis buvo įvairiapusiškas. Jam, atrodo, ateizmas mažiausiai rūpėjo. Jis organizuodavo ekspedicijas, rinko sau tarpukario Lietuvos eksponatus, domėjosi kultūra. Pasitaikė galimybių lankytis Leningrade (Sankt Peterburge), kur buvo Religijų istorijos muziejus, tyrė Sibiro tautų tikėjimus. Man buvo leista organizuoti Kazio Šimonio darbų parodą. Jo darbus rinkau daugiausia iš privačių kolekcijų, jų turėjo ir aukščiausi valdžios pareigūnai. 1975 m. Vilniaus rotušėje atidarėme K. Šimonio tapybos darbų parodą „Legendų ir pasakų pasaulyje“ ir išleidome katalogą. Ateizmo muziejuje dirbo visokių žmonių, tarp jų ir juvelyras Pavelas Lantuchas, dabar gyvenantis ir kuriantis JAV. Šioje įstaigoje buvo jo pirmoji dirbtuvėlė, kurioje gamino nepakartojamus žiedus ir kitus dirbinius iš sidabro. Su juo laipiodavome po palubėse įrengtus balkonus ir žavėdavomės Šv. Kazimiero bažnyčios interjeru iš viršaus. Pavelas vis sakydavo: ateis diena, vėl gros čia vargonai. Bet jis Lietuvoje nepritapo, jo asmenybei ir kūrybai reikėjo laisvės, todėl gavęs leidimą išvyko į Izraelį, o iš ten į Ameriką.

Todėl dabar ir kyla visokios mintys

Apsivalymas! Labai gerai. Tačiau jis turėtų prasidėti nuo savęs. Štai aš, sakysim, sąžiningai dėstau, kur dirbau, nors ši įstaiga ir nėra garbinga. Ar man dabar reikia tai slėpti? Ar tie, kurie laiku prisistatė ir yra įslaptinti, apsivalė? Ar jiems ne skaudu dėl dabar smerkiamų D. Banionio ir kitų? Ar įvairiais būdais, gąsdinant ne tik savo, bet ir šeimų likimais, įtraukti agentai sąžiningai vykdė savo pareigas? Linkėčiau kiekvienam pabūti verbuojamojo kailyje. Ar tie, anuomet sėdėję valdžioje ir viską žinoję, yra švarūs? Ar apskritai reikėjo skelbti tuos sąrašus, jei nėra išlikusios asmens bylos ir kitų dokumentų? Ar reikia juodinti tik kai kuriuos, kai kiti, tokie patys, dabar yra saugūs vien dėl to, kad prisipažino kaltais? Ar tai teisinga? Ar tai nėra šimtasis apsivalymas – VALYMAS, kad mes dar labiau nepasitikėtume vieni kitais? Kad jaunimas visai nebetikėtų mūsų karta. Juolab prieš valstybės šimtmetį.