Rudens popietę su zanavyku Kęstučiu Vaičiūnu jo vairuojamu automobiliu skuodžiame pas Rimaldą Vikš­raitį į Vilkaviškį. Suprantama, susitarę. Rengdama lokalinę monografiją apie Sintautus (Rimaldas čia gimė), kaip ir visada, stengiuosi susipažinti su savo herojais, parodyti kitų autorių apie juos parašytus straipsnius, paprašyti nuotraukų. O čia žymūnų tiek daug, garsių visoje Lietuvoje ir regione, kad atrodo Dievulis suklydo, ne lietaus debesėlius, o gabius žmogučius į šį kraštą pasiųsdamas. Prieš vykdama peržiūrėjau duomenis internete: užsienio spaudoje apie Rimaldą rašyta daug daugiau nei lietuvių.

Nesunkiai radome gatvę ir namą. Tariamės ilgai neužtrukti: viens du, konkrečiai ir jau link Vilniaus... Suloja šuo, ir išeina šeimininkas, judrus vikrus, tačiau čia viskas ne taip: ir judesiai, ir kalba. Reikia priprasti. Kalbos barjeras išnyko greitai, be reikalo kolegos gąsdino – nesusikalbėsime. Ant stalo šūsnys nuotraukų, aplankų, leidinių, arbata ir sausainiai –­ mūsų laukė. Ir netrukus susikuria aplinka, kai supranti, jog greitai iš čia neišeisi. Ir nenorėsi išeiti. Vilnius palauks.

Mane negraži fotosesija siutina. Jie ten juokiasi, myluojasi, bučiuojasi, tačiau ne tik girtut girtutėliai, bet ir netekę sveiko proto, pagarbos, išdidumo. Netrukus sužinome, kad tai buvę Rimaldo moksladraugiai iš Turčinų, Valakbudžio, Siesaretėnų, Sintautų arba kaimynai, bet jau po 40 metų. Rimaldą jie įsileisdavo, pozuodavo kas už pinigus, kas už šnapsą, o pasirodo, pozuot mokėjo ne ką blogiau nei gražiosios pupytės šiandien.

– Norėjau parodyti, kaip gyvena mano draugai, su kuriais ėjau kartu į mokyklą. Apie išliekamąją vertę aš tada negalvojau, – sako Rimaldas.

– Kodėl?

– Gaila, kad jie taip gyvena, bet nemoka kitaip gyventi, vaikų gaila, aš galiu juos tik parodyti.

– Kam visa tai?

– Aplinka autentiška. Jei nenori tokio gyvenimo, tai ir negyvenk.

– O gražių nuotraukų turite bent vieną?..

– Turiu, ir ne vieną, bet tai ne nuotraukos.

Praėjo kelios valandos, o mes vis dar čia. Kalbamės apie šį bei tą, Kęstutis pokalbį įrašinėja. Rimaldas prisimena fotografijos pradžią. Atvirai dėsto, kad supratęs, jog nieko daugiau negalės dirbti, būdamas septyniolikos nusipirko „Smeną“, kiek vėliau baigė Vilniaus 47-ąją profesinę technikos mokyklą ir įgijo fotografo specialybę. Mokytoju, paskatinusiu fotografuoti būtent savo aplinką ir žmones, laiko Aleksandrą Macijauską, draugu, padėjusiu prasiskinti kelią į pripažinimą, –­­ Skirmantą Valiulį. Grįžo į gimtuosius karštus, o ten vestuvės, krikštynos, laidotuvės, nuobodus darbas Kudirkos Naumiesčio fotoateljė, basty­masis, nakvynės po tiltais, rūkymas, nusivylimas ir... girtuokliavimas. „Jei ne fotografija, būčiau ėjęs per mergas ir gėręs“, –­ sako. Fotografija – amatas, išlikimas, pragyvenimas, kasdienybė. Fotografija – kūryba. Jos pradžią sieja su dviračiu, kurį įsigijo 1975 m., taigi dvidešimt vienerių. Ir pradėjo tada lankyti pažįstamus ir buvusius kaimynus, kartais nukakdamas po 30 km per dieną. Ne visi įsileisdavo, prakutę, praturtėję vengė. Gimė viso gyvenimo tema, jam pačiam, augusiam girtuokliaujančioje aplinkoje, pažįstama. Jautėsi turįs teisę ir pareigą tai parodyti.

– Tai veikia įtaigiau nei policijos įvykių kronika.

– Ar tas nuotraukas jie matė?

– Kartais matė, kartais – ne. Sėdžiu šalia, stikliuką kilnoju ir fotografuoju. Pusę dienos ar ilgiau.

Prisimenam mokyklą, praeitį... Dauguma jų jau mirę.

O pats nei gėrė, nei rūkė.

Nuotraukų tuomet nespausdino, pirmosios pasirodė Šakių rajono laikraštyje „Draugas“.

Pareina iš mokyklos Rimaldo sūnus, iš darbo grįžta žmona, o mes vis dar čia. Jau ir vakaras. Varo Kęstutis visu greičiu ir vis Rimaldą prisimena. Nežinome, koks įspūdis stipresnis: ar nuotraukų, ar jų autoriaus, nepaprastai draugiško, šilto, o tuo pat metu ir ciniško, negailestingo sau žmogaus.

Tačiau tą vakarą aš daug ko nesupratau. Knygoje „Sintautai“ (t. 2, Vilnius, 2013, p. 2515) menotyrininkas Tomas Pabedinskas, vertindamas Vikšraičio socialinei dokumentikai artimus darbus, sulaukusius pripažinimo užsienyje (jau vien tik ko vertas „Metų atradimo“ apdovanojimas „Rencontres d’Arles“ fotografijos festivalyje Prancūzijoje 2009 m.), atkreipė dėmesį į kaimo nuosmukio, o ne idilijos fiksavimą. Rimaldo darbuose vyrauja momentinis įspūdis, ironija. Ir, pridursiu, pasibjaurėjimas. Pasak T. Pabedinsko, „autoriaus nuotraukos dokumentuoja ne „tikrą“ gyvenimą, bet tvirtai vaidinamas visiškos degradacijos scenas. Jose nesivaržant atliekami vaidmenys, kuriuose nebėra jokių žmogiškojo orumo pėdsakų.“ Kaip tik tos išraiškingos scenos labiausiai sukrečia. Rimaldas tai žino ir tobulai, atmesdamas viską, kas nereikalinga, jas išryškina. Tačiau ir ten žmogus dažnai ne vienas: pro duris kyšo vaiko galva, glaustosi katinas ar šuo, iš kampo šeimininką stebi kokia višta ar dar kas. Savas žiūrovas. Socialinė aplinka, kurioje gyvena ir pats autorius, suteikia teisę būti savam. Juk kaip savas ir dar kaip ligos (vaikystėje persirgtos džiovos) suluošintas jis patenka į tuos namus, pasilikdamas teisę pasprukti pro duris arba langą.

– Visko buvo. Ne kartą teko bėgti, –­ prisimena.

Gražių nuotraukų Rimaldas turi. Visas ciklas jaunų nuogų panelių. Sako, nuogos moterys jam pačios gražiausios. Įspūdingi vaizdai iš Pekino, įvairių Europos miestų priemiesčių, kuriuos aplankydavo radęs laiko tarp savo parodų pristatymų. Taip pat žemiausio socialinio sluoksnio žmonės. Man labiau patinka jo fotografijų ciklas „Ūkininkai“. Pavadinimas sąlyginis, tai Šakių krašto ūkiuose ar ūkeliuose dirbę žmonės, su technika ar be jos, švenčiantys, sėdintys savo kiemuose. Čia irgi pamatysi tuos pačius rūkalius, vieną kitą specialiai pozuojantį fotografui, tačiau be vaidybinių scenų. Galvoju, ar toks ciklas jaudintų žiūrovus? Tikriausiai ne, praeitų prošal, vienas kitas tik stabteltų. O aš įžvelgiu tokio pereinamojo istorijos laikotarpio nuotraukų prasmę ir vertę.

Gegužės 25 d. „Prospekto“ galerijoje Vilniuje atidaryta R. Vikšraičio pastarųjų penkerių metų fotografijų paro­da. Nebuvo tądien labai laimingas: iš 60 darbų atrinkta tik pusė. Susirinko daugybė žmonių, stoviniuoja, labinasi, fotografuojasi su Rimaldu. Šis naujas ciklas skirtas rūkymo ir užterštumo prob­lemoms –­ rašoma parodos pristatyme. „Nepaisant skeptikų, rūkančių kolegų ir kritikų, su gera humoro doze tikiuosi šiuo ciklu paskatinti tausoti aplinką.“ Matyti rūkančius –­ kasdienybė. Tačiau dauguma jų ir čia tokie pat, iš jam žinomo pasaulio, kur nėra jokių ribų. Įžūlūs, nuogi, negražūs – žiūri į mus ir šaiposi.

Nuo girtuoklių ar bomžų gatvėje gali nusisukti ir nueiti, toks gyvenimas, tačiau nuo Rimaldo personažų taip lengvai nepabėgsi. Jie persekioja, dovanota knyga kilnojasi iš vienos lentynos į kitą. Jie visi iš tos pačios aplinkos, iš to paties kaimo... Ir koks skirtumas, ar tas kaimas Rimaldo, ar mūsų. Koks skirtumas, ar tie žmonės jo, ar mūsų vaikystės draugai... Koks skirtumas, ar jie pozuoja už pinigus, ar ne... Toks gyvenimas jiems priimtinas, jie gali pozuoti, o tu, va, biednas inteligente, negalėtum, net ir perlenkęs taurelę negalėtum... Net ir netekęs visko juk negalėtum...

Matyt, daug kam kilo panašių minčių. Rimaldo nuotraukos verčia atsigręžti į save. Juk bjaurasties kiekvienas savyje turime, tik to neparodome... Ir kalti esame dėl šių greta gyvenančių žmonių, bet lengviau praeit, nei sustot. O Rimaldas priverčia sustoti.

Susirinkusieji vis apžiūrinėja nuotraukas ir neskuba skirstytis. Visi autorių pažįsta, kalbina. Dar ilgai jie būriuojasi gatvėje už galerijos lango. „Kolegos rūko“, – sako Rimaldas. Kas rūkė, o kas ne, nesvarbu. Kur kas svarbiau, kad reikėjo pasikalbėti. Ir nesvarbu: patiko-nepatiko, siutino-graudino, bet viduje virpėjo, o čia ir yra Rimaldo jėga.