Jonas Basanavičius mūsų sąmonėje turi tvirtą poziciją. Jis vienas svarbiausių Lietuvos nepriklausomybės šauklių ir veikėjų, gydytojas ir mokslininkas. Pet­ras Uola, ir mąstyti kitaip, regis, net nepadoru. Tačiau ir žmogus. 2009 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraštį ir laiškus „Mano tėvynė – prie jo širdies“, kuriuos iš vokiečių kalbos vertė ir parengė Brno universiteto profesoriu s Vaidas Šeferis. Pakartotinai išleista J. Basanavičiaus biografinė knyga „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligų istorija 1851–1922“. Pernai pasirodė Algirdo Grigaravičiaus knyga „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos“, kurioje daug dėmesio skiriama J. Basanavičiaus asmenybei. Apie straipsnius įvairioje periodikoje nė nekalbu. Bet vis tiek viešajame diskurse jis nepajudinamas paminklas. Tačiau apgulti stalai arbatvakariuose Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus salėje leistų teigti, kad J. Basanavičiaus kaip žmogaus labai reikia. Pagal minėtus laiškus ir biografinę knygą sukurtas vieno aktoriaus vaidinimas „Mano tėvynė – prie jo širdies“ yra bendras minėto muziejaus ir Namų teatro „Arbatvakariai“ renginys. Tuos lemtingus žodžius Elė (taip ją vadino J. Basanavičius) parašė dienoraštyje 1884 m. sausio 23 d., ketvirtadienį: „Lygiai po savaitės mano Hanušas iškeliaus iš Prahos. O, kad galėčiau su juo! Juk mano tėvynė – prie jo širdies. Kai jis per pietus ėjo į miestą, atvėriau priekinį langą ir pažvelgiau jam pavymui. Jis pamojo man ir pasiuntė bučinį, aš jam taip pat. Eik, mano mielasis, tesaugo Tave Dievas!“ Spektaklį režisierė Eglė Tulevičiūtė kūrė kartu su sūnumi, vieninteliu atlikėju – Kristijonu Sipariu. Tai iš esmės vieno aktoriaus monologas su scenovaizdžiais ekrane ir Elės (Lina Krasnovaitė) vizija bei kartkartėmis arbatvakario svečius vaišinančiais keliais muziejaus darbuotojais.

Drįsiu teigti, kad spektaklyje svarbiausia ne J. Basanavičiaus veikla, nors ji taip pat minima, bet K. Sipario sukurtas ir išgyventas J. Basanavičius. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai tik išorinis panašumas. Jo tikrai esama. Pat­riarchas kaip iš nuotraukos: ant nosies madingi inteligentiški akiniai, dryžuotas švarkas ir tokia įprasta lazdelė. Kristijonas kantrus, kruopštus, netingėjo blusinėti turgeliuose ir surasti tai, ko tikrai reikia. Jei dar pridėsim nepakartojamą J. Basanavičiaus kuodą (grimo dailininkė Dalia Jovaišienė) ir Zitos Gustienės kurtą aprangą, tai ir matysim Patriarchą ne nuotraukoje, o tiesiai prieš jus.

Kristijonas-aktorius ramus, jis juk gydytojas. Turintis humoro jausmą. „Ar yra jūsų tarpe beviltiškų ligonių?“ –­ netikėtai paklaus. „O štai jums vaistas nuo visų ligų“, – pasakys gal kiek nuobodžiaujančiam, įsprausdamas į rankas J. Basanavičiaus vaistą vos ne nuo visų ligų – obuolį. Juk diplomatija, ramybe, nekonfliktiškumu ir garsėjo J. Basanavičius Vilniuje, kur tikrai netrūko intrigų ir nesutarimų. Žiūrovai, o šiuo atveju – arbatvakario svečiai, pagal tradiciją savi, nors čia ir nepažįstami, tampa paprasto žmogiško gyvenimo liudytojais, girdinčiais jaudinančius žodžius: „Po Elės mirties aš tapau seniu, ligotu žmogumi, kuo ne invalidu...“ Ne vienas arbatvakario dalyvis teigs, jog apie šį J. Basanavičiaus gyvenimo periodą nežinojo.

Taigi aktorius K. Siparis. Be abejo, pavardė žinoma. Nebijau jo pavadinti aktoriumi, manau, tai jam duota, tačiau vėlokai surasta savyje. Aktorių Sauliaus Sipario ir E. Tulevičiūtės sūnus, operos solisto Rimanto Sipario ir aktorės Marijos Rasteikaitės anūkas. Tačiau Vilniaus dailės akademijoje dizainą ir scenografiją studijavusiam Kristijonui aktorystė nebuvo tikslas ir, kaip sako mama, teko gerokai jį įtikinti imtis šios veiklos. „Aš ne aktorius“, – vis atsikalbinėdavo. Tačiau jau pirmame Kristijono vaidmenyje – arbatvakaryte „Senojo Vilniaus ikonos“, sukurtame pagal Gražinos Mareckaitės knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, suvaidintas žydelis įstrigo visiems, ne vienam net kilo mintis patikrinti, ar Kristijono tėvų genealogijoje nėra žydiškų šaknų.

Koks K. Sipario-Basanavičiaus santykis su tikruoju J. Basanavičiumi? Kaip žmogaus, kaip aktoriaus, kaip asmenybės? Kristijonas atviras: „Santykis su Basanavičiumi pamažu kito. Iki medžiagos rinkimo ir vaidmens sukūrimo jis man panašėjo į stabą, tokį neprieinamą, nesukalbamą tautos didžiūną, kone Vytautą Didįjį. Vėliau pažinau jį visai kitokį – labai žmogišką, mylintį, pažeidžiamą, bet visuomet žinantį savo vertę, nepataikaujantį, niekam nesilankstantį. Tai ir buvo esminis lūžis, savotiškas santykių atšilimas, padėjęs man įkūnyti jo paveikslą. Todėl vaidmenį kurti buvo lengviau, nei iš pradžių atrodė, nes ilgainiui atradau nemažai sąlyčio taškų su Basanavičiumi. Tai potraukis istorijai, muziejininkystei, romantizuotas istorijos interpretavimas. Kaip ir Basanavičius, turiu didelį pomėgį rinkti ir kolekcionuoti senovinius daiktus. Turiu minčių ateityje įsteigti muziejų. Mano požiūris į Basanavičių po spektaklio iš esmės nepakito. Gal tik ėmiau dar labiau juo žavėtis. Teko vakar (vasario 6 d.) dalyvauti Mokslo akademijoje, Basanavičiui skirtoje konferencijoje. Labai nusivyliau, nes akademikai neatleistinai skurdžiai ir sausai kalba apie tokio masto asmenybę. Apie asmenybę, kuri per Lietuvių mokslo draugiją faktiškai ir davė pradžią tai Mokslo akademijai. Tad mano, kaip aktoriaus, pagrindinė užduotis (gal net savotiška misija) – grąžinti žmogiškąjį žavesį šiai fundamentaliai ir labai spalvingai istorinei figūrai, padėti jai nusikratyti chrestomatinio šleifo...“

J. Basanavičiaus darbai Bulgarijoje, kur jis praleido 25 metus, analizuojami Petko Mangačev 2008 m. bulgarų kalba išleistoje knygoje. Lietuvių kalba ši knyga, pavadinta „Daktaro Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbas Bulgarijoje 1880–1905 metais“ išleista 2013-aisiais. Ypač daug daktaro nuopelnų Varnoje, juk būtent jis buvo vienas iš iniciatorių paverčiant šį miestą ne tik gydymo, bet ir kultūros centru, tokiu, kokį mes jį matome šiandien. Jis puikiai mokėjo bulgarų kalbą. 1925 m. iš Vilniaus laišką prof. I. Šišmanovui pradėjo tokiais sakiniais: „Praėjus 20 metų, kai nebevartoju bulgarų kalbos, štai tenka Jums rašyti šia tokia man brangia kalba, tačiau turiu prisipažinti, kad per tą laiką daug pamiršau, todėl prašyčiau dovanoti už daromas klaidas.“ Pamario sodo įsteigimas taip pat neapsiėjo be J. Basanavičiaus. „Sode pastatyti vieną muzikos paviljoną ir dvi didesnes pavėsines pagal komisijos, sudaromos pirmininkaujant p. Merui ir dr. Basanavičiui, nurodymus“, – tokių eilučių rasime ne viename Varnos miesto tarybos protokole.

Todėl ne tik smalsu, bet ir privalu apsilankyti Varnoje. Ten lankiausi pernai rudenį. Kelis kartus perėjau jo vardu pavadinta gatve; jos pavadinimas rašomas bulgariškai ir rusiškai, bet nė karto lietuviškai. Medicinos istorijos muziejuje – sena nuotrauka, formalus trumpas tekstelis ir keli mediko įrankiai. Klausiau – kodėl, juk lietuvių mokslininkai čia ne kartą lankėsi, buvo ir kelios konferencijos. Sako, negalime kiekvienam skirti daugiau vietos, tiek daug yra garsių. Sutinku, bet juk ne kiekvienas „garsus“ kūrė valstybę, kad ir ne savo, kaimyninę, tačiau juk ta valstybė yra. Archeologijos muziejaus ekspozicijoje nė žodžio apie vieną jo kūrėjų – J. Basanavičių. Nuo centro jūros link, nuostabioje Panagiurištės gatvėje, kurioje J. Basanavičius gyveno, yra jam skirta memorialinė lenta ir tai, sakyčiau, vienintelis tikras atminimo ženklas Varnoje. Tiesa, šioje gatvėje yra Etnografijos muziejus – galite užeiti, gan įdomus, tačiau J. Basanavičiaus ten nė pėdsako, nors toje srityje jis taip pat dirbo. Kaip minėjau, tai buvo rudenį, gal dabar jau kitas vaizdas.

...Tolsta ekrane K. Siparis-Basanavičius su Ele, ne vieno akyse kaupiasi ašaros, viskas taip paprasta ir kartu didinga.Iš Bulgarijos sklinda žodžiai: „Mano tėvynė – prie jo širdies.“ Meilė dar labiau įprasmino J. Basanavičiaus darbus.

Ne tik spektaklyje. Todėl žmonės ir veržiasi į šį arbatvakarį, net ir tie, kurie žino Patriarcho biografiją, kad kartu su Kristijonu atliktų savotišką misiją – prikeltų savyje žmogų – mūsų Joną Basanavičių.

J. Basanavičius mirė Vilniuje prieš 91 metus – 1927-ųjų vasario 16 d.

P. S. Šiemet vasario 12 d. Varnoje atidengta paminklinė atminimo lenta J. Basanavičiui.