Juozas Bagdonas pasakojo: „Susitikus mums trise Vilkaviškio stoty (ar pačiam Vilkavišky), vienas iš mūsų bend­radarbių M. S., užsiminus V. Kudirkai apie inteligentų apsileidimą, pasakė: „Vis tik kartais gerai, kad kas paragina, primena." Į tai V. Kudirka atsakė: „Ar žinai, įtaisyk kokį laikrodį, kuris mušdamas valandas sakytų: „kiaulė", „kiaulė", „kiaulė"!" Šiaip mandagus, švelnus kolega pasidarė nervingas, įžūlus. Jis nesuprato žmogaus silpnumo, gyvenimo aplinkybių, profesijos pareigų... Jam išrodė, kad visa turi būti aukojama idėjai, kad negalima užmiršti apleistos tėvynės dirvos, šventų pareigų..."

Tuomet V. Kudirka negalėjo įtarti, kad amžininkai dažnai stoviniuos prie namelio, kuriame jis praleis paskutinį savo gyvenimo pusmetį, matydami languose iškabas su kiaulių galvomis. Vieni keiks valdžią, kiti – įstatymus, bet visa tai vers ieškoti išeities. Būtent ne Laikinojoje sostinėje ar kitame didesniame Lietuvos mieste, o nedideliame Naumiestyje (Kudirkos Naumiesčio pavadinimas tarpukariu nebuvo patvirtintas) atgimė „Tautos" namų idėja. Tai susiję su V. Kudirkos nameliu ir pirmuoju jo raštų leidėju 1910 metais.

Pirmasis Vinco Kudirkos raštų leidėjas Juozas Gabrys

Čia nenagrinėsime Juozo Gabrio tarptautinės politinės veiklos, prasidėjusios Paryžiuje 1911 m., įkūrus Lietuvos informacijos biurą ir tapus pirmuoju politinių Lietuvos reikalų propaguotoju Vakarų Europoje. Apie tai rašė Juozas Skirius, Alfonsas Eidintas. 2007 m. išėjo Lino Salduko parengti J. Gabrio atsiminimai nuo 1911 metų. Diplomatas Albertas Gerutis išsaugojo jo rankraščius, kurie 2012 m. rugpjūčio 7 d. kartu su minėto diplomato archyvu buvo perduoti Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriui. Remiantis J. Gabrio atsiminimais, rankraščiais, laiškais ir kitais dokumentais, galima papildyti kai kuriuos jo biografijos faktus, reikalingus mūsų temai. Juolab kad „ieškoti teisybės" paskatino Paršaičių name Garliavoje gyvenantis Petras Žemaitis ir jo uošvienė Danutė Paršaitienė. Gabrytei ištekėjus už Paršaičio, jos tėvai Gabrevičiai-Gabriai, gyvenę Marijampolės apskrityje, jauniesiems nupirko 3 ha žemės Garliavoje, kur jie ir įsikūrė. Pavardė „Paršaitis" buvusi slapyvardis, vengiant bausmės už dalyvavimą sukilime. J. Gabrys liudija, jog jo senelis Galeckas kilęs iš Kėdainių, dalyvavo 1830–1831 m. sukilime, po kurio slapstydamasis pakeitė pavardę ir gyvenamąją vietą. Pasak jo, Galeckai kilę iš garbingos giminės, to paties kamieno kaip ir Galicinai-Gediminaičiai. Literatūroje įvairuoja jo gimimo data. Patikrinom: Garliavos krikšto metrikų knygoje rusų kalba parašyta, jog Kazimiero Paršaičio ir Anos Gabrevič šeimoje Juozas Paršaitis gimė 1880 m. sausio 23 d. (senuoju stiliumi sausio 11 d.). Sausio 11 d. nurodo ir J. Gabrys savo biografijos rankraščiuose. Klaida įsivėlė ir prilipo spausdintuose tekstuose. J. Gabrio teigimu, jo ir Jono Basanavičiaus senelės iš motinos linijos buvusios seserys Birštonaitės.

Siekiant suvokti, kodėl jaunas žmogus ėmėsi gan sudėtingos misijos rengti (arba vėliau įprasminti) V. Kudirkos raštus, teko pavartyti nemažai dokumentų. J. Gabrys teigia, jog su V.Kudirka bend­ravo savo tetos Karalienės namuose Šakiuose, kur gydytojas 1892–1894 m. nuomojosi 4 kambarių butą su virtuve. Šis jam davė paskaityti „Aušrą", „Varpą" ir nukreipė visą gyvenimą lietuviška vaga, prisaikdindamas „iki grabo lentos tarnauti Lietuvai". Tuo metu J. Gab­rys mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Galima teigti, kad to nepamiršo, ir gimnazijoje prasidėjo labai aktyvus jo gyvenimo laikotarpis. Platino lietuvišką spaudą, dalyvavo Veiverių mokytojų seminarijose įkurtos „Lietuvos tarnų" draugijos veikloje. Visas šis triūsas baigėsi puse metų Kalvarijos kalėjime (1899 m. rugsėjo 26d.–1900 m. vasario 8 d.) ir trejų metų tremtimi į Odesą. Tuomet jis mokėsi aštuntoje gimnazijos klasėje. Odesoje susirado užtarėjų, išlaikė baigiamuosius egzaminus ir įstojo į Odesos universiteto teisės fakultetą. 1903m., pasivadinęs motinos pavarde–­ Gabriu, atvyko į Vilnių ir įsijungė į politinę ir kultūrinę kovą. Jo organizuoti 1905 m. mitingai, caro portretų plėšymai ir ginkluoti rusiškų valdinių mokyklų uždarymai Suvalkijoje baigėsi susirėmimu su Marijampolės policija ir šratais į galvą. Valstiečio Strimaičio ir mokytojo I. Jonikaičio padedamas, traukiniu per Kazlų Rūdą spruko į Vilnių pas Praną Klimaitį ir atsidūrė gydytojo Jono Basanavičiaus globoje. Pasveikęs labai aktyviai įsitraukė į Didžiojo Vilniaus Seimo organizacinio komiteto (generalinis sekretorius!) darbą. Ši veikla reikalautų atskiros studijos. Mums svarbiau akcentuoti, kad čia prasidėjo ir jo publicistinis darbas, kuriam, pasirodo, irgi turėjo gabumų. Įsibrauti į šią sritį nebuvo sudėtinga, raštingų trūko, o žemietis Jonas Kriaučiūnas buvo faktinis „Vilniaus žinių" redaktorius, o kitas, žurnalistas Pranas Klimaitis – jo dešinioji ranka. Kareivio (iš prievartos), Keleivio, Odesiečio ir kitais slapyvardžiais rašė apie ūkinę, kultūrinę veiklą, Odesos lietuvius, paskelbė atsišaukimų. Bet to ambicingam jaunuoliui pasirodė maža: ėmėsi knygų. 1905 m. „Vilniaus žinių" spaustuvėje J. Gabrio pavarde išleisti jo pirmieji darbai: brošiūros „Trumpas Lietuvos aprašymas" (su vinjetėmis) ir „Mūsų valsčius ir jo ydos". 1906 m. ta pati spaustuvė išleido J. Gabrio brošiūras „Trumpas lietuvių kalbos vadovėlis" ir „Jaunuomenės švietimas kitur ir pas mus". Suspėjo dar Odesoje 1907 m. baigti teisės studijas. Prasidėjus persekiojimams turėjo slapstytis, todėl 1907 m. apsigyveno Paryžiuje.

Spausdintuose darbuose, o ir politinėje veikloje nuo 1905 m. pasirašinėjo Gabrys. Tėvo pavardę – Paršaitis – naudojo retai. Užbėgę į priekį, galime priminti, kad Prancūzijoje jis tapo grafu de Garliava – „garsios lietuviškos" giminės atstovu.

V. Kudirkos raštai rengti Paryžiuje

Paryžiuje Sorbonos universitete J.Gab­rys studijavo literatūros istoriją, o Teisės mokykloje tęsė teisės ir ekonomikos studijas. Toliau rengė knygas. 1908 m. Tilžėje išleido 304 puslapių veikalą „Skaitymo knyga mažiems ir dideliems. Išrinktieji raštai mūsų raštininkų su jų biografijomis ir paveikslais". Čia ypač daug V. Kudirkos ir Prano Vaičaičio kūrinių. Matyt, tada likimas jį suvedė su Paryžiaus dailės akademijos studentu Adomu Braku (1889–1952), žinomo knygų iliustratoriaus Edeouard'o Loevy mokiniu.

 

Pasiūlymas išleisti visus V. Kudirkos raštus pirmą kartą paskelbtas „Varpe" 1900 m. (Nr. 9). J. Gabrys 1907m. „Vilniaus žiniose" bei P. Klimaičio ir Liudo Giros redaguojamame laikraštyje „Lietuvis" paskelbė atvirus laiškus visuomenei dėl V. Kudirkos atminimo įamžinimo. Kaip rašoma, entuziastų pačioje Lietuvoje neatsirado, tačiau projektą itin rėmė Amerikoje veikusi patriotinė draugija „Tėvynės mylėtojų draugystė". Energingai veikiant ir bendraminčiams padedant, buvo surinkta leidiniui reikalinga 50 tūkstančių frankų suma. J.Gab­rys iš visų šaltinių ieškojo duomenų V.Kudirkos biografijai, nuotraukų. 1907 m. su dr. Garmumi Tilžėje sutvarkė „Varpo" archyvą ir už tai iš Mortos Zaunytės, su kuria jį tuomet siejo ir abipusiai jausmai, gavo darbui pilną „Varpo" komplektą. Rašė, kad jam daug medžiagos pateikė Lietuvių moks­lo draugija, Lenkų knygynas Paryžiuje, o ypač jos direktorius Strzemboszas, kuris „(...) labai maloniai leido V. Kudirkos raštų iliustratoriams pp. E.Loevy ir A.Brakui –­ naudoties knygyno etnografiškos Lietuvių medegos rinkiniais". Sprendžiant iš įvado, jis pažinojo ir tiesiogiai bendravo su V.Kudirkai artimomis Zofija Kriaučiūniene, Valerija Krašauskiene, Maila Talvio (Mikkola) ir kitais. Būtent iš jų jis galėjo gauti reikalingų duomenų ir nuotraukų. Savo bute Somerar gatvėje įsteigė biurą, su broliu Pranu (vėliau JAV išgarsėjęs publicistas ir vertėjas, pasirašinėjęs Siūlelio slapyvardžiu) tvarkė ir dėliojo medžiagą, rengė V.Kudirkos biografiją, redagavo tekstus. Visiškai aišku, kad E. Loevy nesilankė Lietuvoje, o iliustracijas piešė iš J. Gabrio pateiktų nuotraukų. Iš šių „Raštų" į plačiąją visuomenę pateko E. Loevy port­retai ir piešiniai, iš kurių šiandien atpažįstame V. Kudirkos tėvo, pamotės, Petro ir Zofijos Kriaučiūnų, dar kitus veidus. Tarp jų ir labiausiai paplitęs V.Kudirkos port­retas, kurio apačioje yra V. Kudirkos, o šone E. Loevy parašas. Iš nuotraukų nupiešti ir nameliai Kudirkos Naumiestyje ir Plokščiuose. Piešinys, vaizduojantis miško kampą ties Plokščiais, susijęs su V. Kudirkos areštu 1895 metais. Z.Kriaučiūnienė atsimena, kad, iš patikimų šaltinių sužinoję būsiant „svečių", tuojau suskubo slėpti lietuviškas knygas ir laikraščius. Pats V. Kudirka iš pradžių abejojęs, bet paskui ištraukęs iš lagamino ryšulį popierių ir knygų, taręs: „Prisimink ponia, kad Tau patikėjau savo turtą – jis man brangesnis už gyvenimą." Užtikrinau jį, kad nepamesiu, ir išbėgau į daržą. Vogčiomis pro pupeles praslinkome su seserimi į artimą mišką. (...) Tai buvo mūsų privilegijuotos vietos, kur mes visi tada slėpėme kiekvieną knygelę, kiekvieną špargalką, lietuvių kalba lotynišku šriftu parašytą." Tą patį teigė ir kanauninkas Adolfas Sabaliauskas 1934 m., siūlydamas įamžinti garsiųjų suomių atminimą Plokščiuose: „(...) kadangi tų ąžuolų, kurie augo šalia Kriaučiūnų namų, jau nėra: jie iškirsti, kaip ir tas miškas tuoj už tų namų, kur kadaise buvo paslėpti Kudirkos rankraščiai, užpuolus rusų žandarams daryti kratą pas Kudirką". Šią vietą patvirtina ir J. Gabrio padėka V. Kudirkos „Raštų" įvade Z.Kriaučiūnienei, V. Kraševskienei ir M. Talvio. Taigi galima teigti, jog, rengdamas knygą, J. Gabrys lankėsi ir Naumiestyje, ir Šakiuose, ir Kriaučiūnų namuose Plokščiuose, o šių atmintinų vietų nuotraukas nugabeno į Paryžių E. Loevy.

Pirmo tomo įvade J. Gabrys išvardijo leidinį finansiškai parė­musias 48 užsienyje veikusias lietuvių organizacijas. Jo teigimu, kuriuo nevertėtų abejoti, V. Kudirkos raštų šešiatomis 30 tūkst. egzempliorių tiražu išleistas 1910 m. ir gegužę iš Hamburgo laivu „Bluecher" jo paties nugabentas į Čikagą. Vadinasi, knygoje įrašyti 1909 metai žymi V. Kudirkos mirties dešimtmetį, o ne knygos išleidimo datą.

Pasak V. Kudirkos „Raštų" dvitomio 1989–1900 m. redakcijos, tai buvo sąžiningas ir pagarbos vertas darbas, kurį apividalinant atkreiptas didelis dėmesys į V. Kudirkos meninį skonį ir abiejų mūsų jau minėtų grafikų talentą. Šie raštai „ir šiandien ne vienu atveju tebėra šaltinis publikacijoms. Parengęs V.Kudirkos raštus, J. Gabrys turėtus rankraščius bei kitus dokumentus grąžino pateikėjams. Į „Varpo" ir „Ūkininko" archyvą pateko tik dalis medžiagos. Rankraščių nedaug ir turėta, nes V. Kudirka, ypač po 1895 m. arešto, stengėsi viską naikinti." Iš J. Gabrio „Raštų" imti visi vėlesni tekstai. Jais rėmėsi ir publikacijos užsienyje, tarp jų ir Simo Miglino Memingene 1953 m. išleisti „Vinco Kudirkos raštai".

Prie to, be abejo, prisidėjo ir stilingų liaudiškų motyvų A. Brako vinjetės. Iš viso leidinyje – 150 minėtų dailininkų iliustracijų.

Beje, tuo pat metu, ar kiek vėliau, laimėjęs geografijos vadovėlio konkursą ir gavęs lėšų iš Lietuvių mokslo draugijos, su ta pačia komanda 1910 m. Tilžėje J. Gabrys išleido Lietuvos mokykloms skirtą „Geografijos vadovėlį". Jo tituliniame puslapyje parašyta, kad „spalvotus žemėlapius braižė E. Levy ir A. Braks, žemėlapių ir paveikslų klišės darytos Paryžiuje pas „A. P. Groley".

Namelis Naumiestyje

Nė vieno namo, kuriame gyveno Vincas Kudirka, neišliko. Mokytojo Stasio Ankevičiaus pastangomis Paežeriuose išsaugota tik jo gimtinės klėtelė ir smuikas. Ilgiausiai išliko namelis, kuriame jis praleido paskutiniuosius savo gyvenimo mėnesius.

1895–1899 m. V. Kudirka gyveno Naumiestyje: iš pradžių pas V. Kraševskienę, o 1899 m. vasarą kunigo Čarneckio namelyje prie pat Širvintos upės ir sienos su Prūsija. Pasak K. Griniaus, namelis buvo neblogai suremontuotas ir tinkamas ligoniui gyventi. „Tam gale, kur nuo bažnyčios, buvo išpjauta pusė sienos, kad daugiau šviesos įeitų į ligonio miegamąjį kambarį ir ten buvo pastatyta V. Kudirkos lova. Tai buvo vidutinio tipo Naumiesčio namas – su dviem kambariais viename gale, ties viduriu gi – priemenė ir virtuvė."

Čia, namo gale, kambarėlyje su langais į Širvintą prabėgo V. Kudirkos pas­kutinės gyvenimo dienos. Paskutinis jo literatūrinis darbas buvo „Vaidilos apysakų" iš Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas" vertimas. Vis dirbo. Saugodamasis nuolat jį sekusių žandarų, prirašytus lapus pasmeigdavo ant virbo ir, esant reikalui, padegdavo. Kosulį malšino mor­fino skiediniu, kurį įsipildavo į duobutę tarp nykščio ir smiliaus. Į karščiavimą jau nebekreipė dėmesio. Mirtis atėjo netrukus – lapkričio 16 dieną.

Po V. Kudirkos mirties namelis priklausė vokiečiui mėsininkui Šneideriui. 1919 m. prie namo galo, kuriame jis gyveno, buvo prikalta lentelė „Buveinę Brangaus poeto Vinco Kudirkos pagerbia Tautos Teatras. 1919 m. X–9d." Tačiau šalia laukujų durų buvo kita, liudijanti, kad čia (kambaryje, kur gyveno Vincas Kudirka) įrengta mėsinė. 1928m. pabaigoje „Dr. Vincui Kudirkai paminklui statyti draugijos" pirmininku išrinktas burmistras, muzikas Zigmas Skirgaila. Jis susirūpino išpirkti jau gerokai aptriušusį namelį, už kurį jo savininkas, suvokdamas buvusio gyventojo svarbą, prašė milžiniškos sumos. Draugija mėgino rinkti aukas nameliui išpirkti. „Spindulio" bendrovės spaustuvė jos užsakymu išleido naują atviruko, vaizduojančio V. Kudirką su smuiku, versiją su įspaustu užrašu jo antrojoje pusėje „Šio atviruko kaina 50 centų. Pelnas skiriamas nameliui išpirkti, kuriame mirė Dr. Vincas Kudirka. Perspausdinti draudžiama."

Apie namelį nuolat vampsėjo spauda. 1929 m. „Lietuvos aidas", šaipydamasis, jog langas, pro kurį žiūrėjo V. Kudirka, dabar „rodo lašinius", dėstė, esą ekskursijų vadovai „(...) nurodo, kaip negalima elgtis su nusipelniusiais tautai vyrais ir jų paminklais. Jie aiškina, kad kitose šalyse dėl tokio apsileidimo raustama iš gėdos ir kad čia žmonės ypač storos odos, nes jokio raudonavimo per ją nesimato". Spauda informavo, kad prieš kurį laiką buvo kilusi mintis Naumiesty atpirkti namą, kuriame mirė V. Kudirka, jame įrengti muziejų ir skaityklą. Ministrų kabinetas buvo paskyręs 15 000 litų, tačiau namas esąs supuvęs, jo remontas ir išlaikymas brangiai kainuotų, o savininkas reikalaująs didelės kainos, tad nutarta pirkimo atsisakyti. Vietoj to V. Kudirkos atminimui numatyta pastatyti jo pradžios mokyklą. Mokyklai pastatyti ir įrengti kovo 25 d. surengtos varžytinės, kuriose dalyvavo rangovai iš visos Lietuvos. Jas laimėjo Naumiesčio gyventojas Veržbolauskas, apsiėmęs mokyklą pastatyti už 179 500 Lt. Švietimo ministro pavaduotojui kraštiečiui Antanui Daniliauskui patarus, mokyklą nuspręsta statyti per Pirmąjį pasaulinį karą apgriautos stačiatikių cerkvės vietoje. Moderni septynių kompleksų mokykla, turinti centrinį šildymą, dušą, vandentiekį ir kanalizaciją, 1932 m. rugsėjo 4 d. iškilmingai atverta. Ji buvo pavadinta Vinco Kudirkos vardu.

Bus daugiau