Aleksandras Dambrauskas (slapyvardis – Adomas Jakštas) gimė 1860 m. rugpjūčio 27 (rugsėjo 8) d. Kauno gubernijos Vilkmergės (Ukmergės) apskrities Pagirių valsčiaus Kuronių kaime. Padedamas tėvo brolio Kriukų (Joniškio r.) klebono Stanislovo Dambrausko baigė Šiaulių gimnaziją. Nors ir labai domėjosi literatūra, įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, kurio nebaigęs pasuko į dvasininko luomą. Mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune ir 1888 m. buvo įšventintas kunigu. Dėl nepaklusnumo carinės valdžios nuosta­toms penkerius metus buvo tremtyje Novgorodo gubernijoje, kur susidraugavo su Vincu Pietariu. Vėliau dėstė Kauno kunigų seminarijoje, profesoriavo Romos katalikų dvasinėje akademijoje Peterburge. Nuo 1906 m. gyveno Kaune. Dėstė Vytauto Didžiojo universitete, vadovavo Šv. Kazimiero draugijai, redagavo žurnalą „Draugija“, išleido poezijos, kritikos knygų, parašė daug publicistinių straipsnių. J. Tumas-Vaižgantas jo pasiekimus ir nuopelnus kultūros istorijoje gretina „lygiomis“ su Basanavičiaus. Tačiau, anot Jono Šlekio, itin gausi A. Dambrausko-Jakšto publicistika „bent kiek plačiau nėra aptarta nė viename darbe“. Todėl nenuo­stabu, kad slapyvardis „Senis iš pagirio“ neužfiksuotas slapyvardžių žodynuose ar tyrimuose. Jo straipsnis „Broliai, ne tuo keliu einame!“, kurį „Literatūroje ir mene“ skaitytojams pateikėme kovo 10 d. (Nr. 10) kaip prašymą nustatyti autorių ir parašymo datą, buvo išspausdintas Seinuose leistame iliustruotame katalikų savaitraštyje „Šaltinis“ 1911 m. rugsėjo 10 (6) d. Akivaizdu, šios mintys aktualios ir šiandien. Tik vietoje „Amerika“ įrašykime „Anglija“, „Norvegija“ ar kokią kitą šalį. Balandžio pirmosios proga, siekiant suklaidinti mūsų garbius skaitytojus, buvo praleisti du sakiniai, kurie būtų padėję nustatyti straipsnio parašymo metus, spaudą, o gal ir autorių: Netiki nabagas į Dievą, velyja tikėti į Šliūpą: niekina V. Jėzaus mokslą, o gėrisi kokiu tai Avižoniu, kuris mokina, būk žmogų ne Dievas sutvėręs, tiktai žmogus atsiradęs iš beždžionės. Išmintingam žmogui juokai tik skaitant panašias nesąmones, bet mūsų dienų lietuviai vadina jas mokslu, apšvietimu, lenkia prieš jas galvas, skubinasi įvesti gyveniman.

Gerai žinomos A. Jakšto polemikos su Jonu Šliūpu ir kitais laisvamaniais, tačiau, pasak J. Šlekio, „asmeniškai bend­raudamas visada išlikdavo korektiškas“. Taigi, kas paskatino A. Jakštą parašyti tokį ašt­rų, prieš emigraciją nukreiptą straipsnį? Suprantama, skausmas dėl padėties Lietuvoje. 1911 m. jis su Vaižgantu važinėjo po Amerikos lietuvių kolonijas, kur rinko aukas Lietuvių švietimo draugijos „Saulė“ namams Kaune statyti. Abu ten nesiveržė, bet reikėjo pinigų. („Trumpu sulyginant laiku susidarė 30 su viršum tūkstančių rublių, kuriais ir pradėta Kaune Žaliajam Kalne statyti dideliausis rūmas“, – vėliau konstatuos Vaižgantas). Šią trijų mėnesių išvyką, prasidėjusią birželio 28 d., Vaižgantas aprašė kelionių apybraižose, kurios vėliau išleistos atskirais leidiniais. Abu labai aktyviai agitavo tautiečius grįžti, o Lietuvoje – neišvykti. Jų nuomonė šiuo klausimu buvo vienoda: „Juo bėdinesnis kurs kraštas, juo daugiau išeivių“ (Vaižgantas. Raštai, t. 8.; „Kelionių vaizdai“. –­ V.: „Pradai“, 1997, p. 99).

A. Jakštas minėtą straipsnį parašė tuoj pat grįžęs. Tai iš esmės laikotarpio apžvalga, protingi, liūdni pamąstymai apie dvasines vertybes ir kultūrą. Remdamiesi J. Šlekio pastabomis, galėtume teigti, jog čia lygiavertiškai susietos Dievo ir Tėvynės sąvokos. Gaila, kad nesulaukėme skaitytojų atsakymo, todėl Jono Liugailos „Senio iš pagirio“ portretas lieka redakcijoje. Tačiau A. Jakš­tas – „Senis iš pagirio“ tikrai gyvas: 2015 m. Kėdainių rajono Pagirių miestelyje duris atvėrė Šėtos gimnazijos Pagirių Adomo Jakšto daugiafunkcinis centras.

Tačiau anuomet gal net labiau nei publicistika buvo vertinami A. Jakšto satyros ir feljetonai, kuriuose jis pašiepė ir lietuvių emigraciją. Kaip A. Jakšto jau skelbto straipsnio tęsinį pateikiame jo feljetoną, dėl kurio parašymo datos taip pat galėtume skelbti konkursą. Šiame 1910 m., t. y. dar iki kelionės į Ameriką, parašytame tekste, kitaip nei straipsnyje, labiau atsispindi ekonominė krašto padėtis su įžvalgomis, ką reikėtų keisti.

 

Adomas Jakštas

Amerika Lietuvoje

 

Verksmingas šešių veiksmų juokas

(Pirmi penki dedas Lietuvoj, šeštasai – Amerikoj)

 

I

LATVIS (į lietuvį). Leiši kvaiši, kur bėgi?
LIETUVIS. Amerikon. O tu ne?
LATVIS. O kam man bėgti, aš arendon turiu paėmęs Lietuvoje puikų dvarą, netingiu dirbti, turiu gerą pelną. Kam man tos Amerikos. Tegul jon bėga kvailiai...

 

II

LENKAS (į žemaitį). Žmudzinie bocwine, kur lapautoji?
ŽEMAITIS. Vo kur bestraknosi, žinoms, į Meriką. Vo jūs, ponali, ar čia liksit?
LENKAS. Ne tik pats liksiu, bet ir daugiau lenkų Žemaitijon patrauksiu. Oras čia sveikas, žemė derli – tik dirbk ir duoną valgyk. Būčiau kvailas, kad iš Lietuvos bėgčiau. Ameriką palieku jums, žemaičiams. Džiaukitės jąja.

 

III

RUSAS SENTIKIS (į lietuvį). Litviak durak, kur kuduliuoji?
LIETUVIS. Kurgi daugiau? – Žinoma, Amerikon. O jūs, susiedai, ar ten neisite?
RUSAS. O kokio bieso man ten ieškoti! Aš čia verčiuosi braškėmis, kiaulėmis, odininkauju, kanivolauju, uždarbiai čia puikesni negu pačioje Maskvoje. Visą Ameriką aš jums, lietuviams, dovanoju. Mano Amerika – tai Lietuva...

 

IV

VOKIETIS (į jauną suvalkietį). Vaike paike, kur gurini?
SUVALKIETIS. Ko čia tu, prūspalaiki, da klausi. Juk žinai – Amerikon. Geriau eikš su manim. Dviese bus linksmiau.
VOKIETIS. Ačiū, labai žemai. Man gera ir Lietuvoje. Pragyvenimas čia daug leng­vesnis nei Vokietijoj.
SUVALKIETIS. Ale Amerikoje, sako, kasą auksą stačiai iš žemės ir vežą miestan.
VOKIETIS. Je, je, „aukso“ ten labai daug, jo ne tik kišenės, bet ir pilnos bačkos lengva prisipilti, tik visa bėda, kad tas „auksas“ ne į miestą, bet iš miesto yra vežamas. Prie tokio „aukso“ Amerikoj daugiausia ir darbuojas lietuviai. Aš jiems tos laimės nepavydžiu. Semki ir sveiks tą auksą nors rieškučiomis, jei taip patinka.

 

V

ŽYDAS (į lietuvį kaimietį). Žmogau gojau, kur kipuoji?
LIETUVIS. Ogi ten, kur ir visi – Amerikon. O tu, Mauške, ar čia lieki?
ŽYDAS. Ui, kodėl man nelikti? Aš pervedu per rubežę jūsų mulkių pulkę ir padarau a gute gešeftes. Ko jūs daugiau bėgete, to man geriaus. Joke Amerikė man nereike. Aš če visada pasilikse. Kas gi be manęs jus kvailius per rubežių vestų...

 

VI

Amerikoje

1-AS LIETUVIS. Jau trečia diena nevalgiau. Kad ją velniai tą Ameriką.
2-AS LIETUVIS. Išsivalkiojau po visą miestą ir niekur neradau darbo. Nors badu stipk. Bene kipšas man galvą apsuko čion važiuoti.
KIPŠAS (į publiką). Na, rask tu man tokius begėdžius kaip tie kvailiai lietuviai. Patys kaip avinai bėga iš savo brangios tėvynės Lietuvos, o paskui ne ant savo kvailystės, bet ant manęs, niekuo nekalto, bėdą verčia. Ne be reikalo vakar Liuciperis supykęs man pasakė: „Meldžiamasis, nebetrauk čion daugiau tų lietuvių, jie man visą pragarą sukvailins...“

 

Adomas Jakštas. „Rinktinė: lyrika, satyros, vertimai ir sekimai, feljetonai“. – V.: „Vaga“, 1998, p. 398–400.