Vilma Mosteikienė. Apie dekabrazo plunksną ir kitus giminės reikalus

Iš dėdės Antano pasakojimų

 

Malūnas

Po karo tėvas veždavo grūdus malt į Stonkaus malūną Kaušėnuose.

Toli, kaipgi. Nugariuos irgi maldavo, bet prasti teišeidavo miltai,

o Stonkaus – valcuoti, balti, pats tas Velykų pyragams.

Bet reikdavo laukti ilgai: suvažiuodavo iš visų pašalių,

o malūnas taigi vandens: pamala pamala kiek ir lauk, kolei vėl patvins.

Bet vis tiek neramu: trečią dieną tėvo nėra.

Parvažiavo nusikriokęs visas, nubuvęs. Pasakė, kaip viskas buvo.

Naktis. Sėdi, kortomis lošia, plėčkelė ant stalo.

Įgriūva trise: „Rankas aukštyn!“

Anie prie stalo, bene penkiolika vyrų, tik juokias.

„Dar žalčiai neklausys!“ – automatu į lubas, baigės iš karto juokai.

Stonkų surišo, paklupdė į kampą, grasino nušauti.

Vyrams įsakė klauptis ir keliais eit aplink stalą iškėlus rankas.

Viens kitą vis šaukė vardais. Liūtas, Tigras ir Katinas.

Katinas buvo švelniausias, tiek nesiardė.

Susirinko viską, ką valgomo rado, prigrasino tylėti ir išvažiavo.

Kitą naktį atėjo vėl.

Tebebuvo vyrai ten pat, kur nubėgsi, miltų juk reikia.

Liūtas, Tigras ir Katinas.

Kažkas buvo ne taip, kažkas kliuvo.

Slapyvardžius tuos vis kartojo, o Stalino nuotraukos net nepakušino.

Greičiausiai saugumas taip bandė įgąsdinti Stonkų, – vyrai galvojo.

Nėjo jis į kolchozą, kitaip į jį neįkibo.

 

O juk esu tam malūne buvus. Paskirtis jau kita – rajono partinių pirtelė. Gegužė, klasioko gimtadienis, baigiam vienuoliktą klasę. Dideliu LAZ’u vežė mus, saujelę jauniklių, ir parvežė. Negerai taip, jaučiau. Gražiai padengtas stalas negelbėjo, vakarėlis nesiklijavo. Tik aiškiau pasimatė, kokie esam skirtingi, jau matavomės likimus, dar labiau mus išskirsiančius. Šokom, niekus šnekėjom ten, kur prieš keturias dešimtis metų senelis Antanas iškėlęs rankas keliais aplink stalą, nuo sienos prižiūrint Stalinui, kampe – savo malūno išsižadėti niekaip negalintis Stonkus.Priepirčio „bare“ glosčiau šaltą girnapusių akmenį, stalu apsimetusį. Kažkada buvo gyvas, malė miltus Velykų pyragams. Beliko tiktai atributas pasakėčios gyvūnų pasauly.

 

Šilkas

Skaitau apie hitlerjugendo jauniklius, auginusius šilkverpius kariuomenės parašiutų šilkui. Vienam parašiutui reikia 15 000 šilkverpių. Pasirodo, dėdė buvo teisus: parašiutai per karą buvo iš šilko, o aš netikėjau, galvojau – sintetiniai.

 

Ganėm karvelę su tavo mama,

Tarp akmenų nusekusioj upėj rankom gaudėm vijūnus

ir pirma išgirdom, o paskui jau pamatėm

lėktuvą su raudona žvaigžde, jam iš paskos – du vokiečių.

Garsas nežmoniškas žžžūūūm! Numušė Smilgiuose.

Ėjo, važiavo žmonės paveizėt, kaip ten kas.

Moterims baisiai rūpėjo parašiutų šilkas.

Daukintalės, šaunios buvo mergos, pirmos prisistatydavo.

 

Vilma Mosteikienė. Apie dekabrazo plunksną  ir kitus giminės reikalus
Kryževičių šeima, dėdė Antanas – antras iš dešinės. Dešinėje stovi mano a. a. mama. Maždaug 1949 m. Nuotrauka iš autorės archyvo

 

...aiškiai matai į kiemą išbėgant merginą. Delnu nuo saulės prisidengus žiūri, kur link skrenda lėktuvai, įsimeta žirkles į terbą ir šoka ant dviračio. Reikia skubėt, gal parašiutas nesudegė, nenukentėjo. Mina užgulusi pedalus. Ne politikos jai galvoj ir ne lakūno gyvybė. Taip jau yra.

Stropūs vokiečių mokinukai, šilkverpiai, lakūnai, upely subridę vaikai, mergina ant dviračio... Bet čia dar ne viskas: mokiniams ir mokytojams niekas taip ir nepasakė, kad parašiutams jų šilkas netiko, prasti teišeidavo siūlai. Povandeniniais laivais iš japonų gabenos kokybišką audinį. Mokinukai, lakūnai, ištisos šalys – visi įvelti ir apkvailinti. Ėdrioms šilkverpių lervoms Vokietijoj buvo per šalta, netyčia jos sabotavo, tik Daukintalės sugebėdavo vis atsikirpt šilko suknelei. Bent tiek atsvaros istorijos blūdui.

 

Lakalinė

Babūnė turėjo seserį Petronėlę.

Ta buvo sena pana, sumani ir vykusi kriaučka,

bet per karą atėmė jos siuvimo mašiną, jos vienatinį „Singerį“.

Po šito visai nuprotėjo.

Karas jau ėjo į pabaigą, buvo šeštadienis ar sekmadienis, dabar jau nepasakysiu.

Grįždama iš Kepurėnų nuo giminių,

Petronėlė rado kareivišką šalmą.

Pasimovė ant rankos ir eina toliau.

Vokiečiai netoli apkasuos įsirausę, dauboj stovi tankas. Karas juk.

Priėjusi prie kareivių Petronėlė sudrausmina: „Neprietelē jūs, kuo čia šauduot?“

Tie juk matė, kad kvankt, nieko tad ir nesakė.

Parėjus ji džiaugės: „Šėtā – žalnieriaus keporė radau!“

Šalmą kaimynui Daukinčiui tėvas atidavė.

Tas padėjo prie šuns būdos už lakalinę.

Daugybę metų šitaip išbuvo, ištarnavo, kol visai surūdijo.

 

Dekabrazo plunksna

Babūnė Ona Gustienė gyveno kartu su mumis.

Vis verpė ir verpė, ir verpė.

Apverpė mus visus, verpė ir svetimiems.

Prie kalvarato kalbėjo rožančių, giedojo ir pasakojo nutikimus.

Jaunystėj tarnavus Liepojoj pas ponų.

„Kai įlankon eidavom skalbtis, girdėjom, kaip vilnys į kriepastį daužos.“

Mes, vaikai, niekaip negalėjom suprast, kas gi ta kriepastis.

Paskui apsiženijo, vyrą ėmė į karą, na tą, rusų-japonų.

Kas per ištvermė buvo žmonių, sakau: pėsčiomis į Mandžiūriją ėjo.

Po kelių metų grįžo Titelis, babūnė tik taip jį vadino, suvargęs, ligotas.

Ji kartais mums rodė relikvijas. Atmenu dekabrazo plunksną.

Kieta ir aštri.

Dekabrazo?

Na, buvo toks sutvėrimas – pusiau paukštis, pusiau...

Pagarbiai nutylantis dėdė.

 

Vilma Mosteikienė. Apie dekabrazo plunksną  ir kitus giminės reikalus
Tetos Anicetos išsiuvinėtas „takelis“ ilgai kabojo jos virtuvėje. Nuotrauka iš autorės archyvo

 

Tepalieka tavo, Titeli, teisybė.

Ne dygliakiaulės, o dekabrazo ten, Mandžiūrijoj, būta,

ne spygliai – aštrios plunksnos žėrėjo prieš svetimą saulę.

Tas pusiau paukštis liko tenai, kur, šiaip ar taip, viskas svetima.

Svarbiausia juk buvo sugrįžti,

suspėt pastatyti namelį, nedidelį, dviejų kambarių,

kad turėtų kur augti tavo vaikai,

kai tavo, dar jauno, ištvermė pasibaigs.

 

Ir dar

Čiūželūčiai dar gruodžio mėnesį į mokyklą basi ateidavo.

Toks Žerlauskis juos ginė nuo prūdo,

kad nagais nesubraižytų ledo.

 

Kažin kokius batus pirkosi tie vaikai, kai užaugo?

Ar džiaugės jų pėdos, minkštoj odoj įtupdytos?

O gal sapnavo,

tebesapnuoja, raukšlėtos:

įsibėgėja ir lekia skaidriu ledu

nestabdomos.

Draugai