Kiekvienas kūrinys yra ir daiktas, medžiagiškas, atsiradęs konkrečioje vietoje ir apibrėžtu laiku. Fotografė Daiva Kairevičiūtė fiksuoja menininkų dirbtuves, menininką savo dirbtuvėje, o šie – savo dienotvarkę, kūrybos ritmą.

 

 

 

Apie 7 val. ryto pramerkusi smegenis nusirenku nuo lovos kates ir nereikalingas mintis. Jei tai pavyksta, galima tęsti. Jei ne, galima toliau miegant išgyventi istoriją su pinklėmis arba laimingu saulės rezginiu. O gal ir pabudus gyventi sapne. Kas žino, jei neteisingai pabusi, gal ir liksi ten rojaus obuoliukų kramsnoti.

 

 

Nagi, tai kurios istorijos tikros? Kad ir dienotvarkės. Nežinai, rinktis pasakoti gerąją ar blogąją. Kodėl visada renkamės perdėtai gerą veidą? Norint gali suskraidyti į Lašinius parduoti paveikslų arba gali tiesiog pasigauti grybelį. Arba pasakoti, kaip intensyviai valeisi dantis kažkurį kartą, nes galvojai tik apie bučinius, o paskui planavai, kas bus paskui. Tad kaip jums atrodo, kokia yra tikroji žmogaus dienotvarkė? Man šitas žodis nuoširdžiai nepatinka. Atrodo, atėjo iš apačios ir kažkas nepažintas ėmė ir patvarkė tave ryte, sudėliojo, ką ir kaip turi daryti... Tai gal visgi vidinė? Pagalvokime, kiek išties daug mums sudėliota ir kiek nedaug lieka laisvai rinktis patiems, sprogti ugnimi, verkti lietumi, kur ir kada norėtum, tame pačiame mirksnyje.

 

 

Šiaip esu perdėtai punktuali, daug planuoju, bet pati dienotvarkė manęs neapibrėžia. Visos „tvarkos“ primena minčių dialogus – kaip, ką, kur nunešti, padėti, o gal paimti. „Dienotvarkė, dienos tvarkos, mitai, raganų pasakos.“ Imi ir darai, be tinklo, tik su senoviniu graibštu.

 

 

Būna, kartais atsikeli ir nori, kad atskristų begemotas ir tave suėstų, ir vėliau iš tavęs išaugtų medis. Gal kartais taip būtų ir geriau. Bet dažniausiai naktį aplinkui zvimbia uodas, o ryte musė tau laižo nosį. Kažin, ką ji galvoja, gal apsimeta katinu? O ką mąsto katinas, kai ryte tau laižo nosį? Turbūt, kad keltumeisi ir iškeptum kotletą; tikriausiai musių ir kačių mintys labai nesiskiria. Taigi viena iš galimybių pradėti rytą yra su kotletu ir muse, keturiomis katė­mis, kalbančiomis varnomis, vienasparniu gandru. Tiesa, ieškau jam namų, gal norite gyvos skulptūros kieme? Romantiškai, juk geriau, nei pirkti gandro statulą... O gal dviejų bebrų? Penkiolikos vištų? Septynių karvelių ir paveikslų?

 

 

Na, užteks, uždarom parduotuvę. Toliau dienotvarkėje – tapyba. Kai smegenys pasiruošusios nerti į urvą – tapau. Ištapau visą gyvenimą, visus išteklius ir užtapau visas prie drobės prilipusias muses. Kaip ir emocijas. Kai tapai, galva turi būti švari, sakau, turi, nes dažai brangūs, be reikalo terlioti nereikia. Tapyba aukščiau meditacijos, čia nėra vidinio dialogo, čia žinai. Šiuo metu gyveni, pjauni žolę ir užmuši tą musę, suvalgiusią kotletą. Dabar, 5 val. ryto, rašau, visą save atiduodu jums. Šiuo momentu negalvoju, ką veiksiu vėliau.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotraukos

 

Paskui atsiduosiu tapybai, parodoms. Mes kasdien save atiduodame, tada naktį užkrauname ir vėl dieną barstome trupinius. Kartais net kąsnius. Jei parodos atidarymo diena, tada kąsnius. Laikas matuojamas paveikslais. Visada ateina rytas, visada ateina vakaras. Vieną dieną neateis, tada ir visos dienotvarkės, kurių ir šiaip neturėjo būti, pasibaigs.

Adelė Liepa Kaunaitė – dailininkė.