Iš pradžių norėjau parašyti nedidelę įžangą (panašesnę į moralą) apie menininkus, o ypač menininkes, kurių vardai nepelnytai nebuvo išpopuliarinti ir todėl dabar pamažu traukiasi į visišką užmarštį. Tačiau nuolatinis moralizavimas ima varginti. Tegul kalba faktai ir, – turint galvoj, kad šiandienos galingasis ginklas vis dėlto ne žodžiai, bet vaizdai, – kūriniai. Šio straipsnio tikslas – trumpai papasakoti apie Ireną Lipienę ir paskui žodžius atvesti jos kūrinių nuotraukų, kurios galbūt pačios galėtų griauti užmaršties sienas ir sugrąžinti šią įspūdingų kūrinių autorę į Lietuvių meno kontekstą. 

I. Navickaitė-Lipienė gimė 1939 m. Liuklingėnuose (Alytaus r.), mirė 2016 m. Vilniuje. Nuo 1959 m. studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar  – VDA) iš pradžių tapybą, bet greitai perėjo į vit­ražo specialybę, kur mokėsi pas Algimantą Stoškų. Baigė 1965 metais. Jos vyras skulptorius Juozas Lipas dėl sveikatos (širdies reumato) dar 1964 m. buvo išvykęs dirbti į Vidurinę Aziją – Taškentą (Uzbekija), tad 1966 m. paskui jį išvyko ir I. Lipienė. Ten ji praleido reikšmingą kūrybinės karjeros dalį (tik 1986 m. grįžo gyventi į Lietuvą), taigi daugelis milžiniškų stiklo objektų ir vitražų liko užsienyje, o tai yra viena iš priežasčių, kodėl I. Lipienė šiandien kone užmiršta.

Bet pradžioje verta pasakoti apie Uzbekiją ir jos sostinę Taškentą, kur atvyko jaunoji pora. Tuo metu tai buvo ketvirtas pagal dydį (po Maskvos, Leningrado ir Kyjivo) Sovietų Sąjungos miestas. Miesto istorija gali paaiškinti kai kuriuos net ir dabarties geopolitinius procesus. Rusijai vykdant agresyvų karą Ukrainoje, Cent­rinės Azijos regionas įgyja vis daugiau svarbos, per jį į Rusiją keliauja daugelis Vakarų sankcijomis uždraustų prekių, tad kiekvienos regiono šalies sprendimai tampa itin reikšmingi. Šiuo metu, nors tai nėra paprasta, Uzbekija siekia mažinti šimtmečius trukusią ekonominę ir prekybinę priklausomybę nuo Rusijos, kuri užėmė Taškentą dar 1865 metais. XIX a. pabaigoje trys uzbekų chanatai buvo įjungti į Rusijos imperijos sudėtį. Po 1917 m. revoliucijos uzbekai bandė atgauti nepriklausomybę, tačiau jiems nepavyko. 1930 m. miestas tapo Uzbekijos SSR sostine (iki tol sostine buvo Samarkandas). Antrojo pasaulinio karo metais į Taškentą iš vakarinės Sovietų Sąjungos dalies perkelta nemažai pramonės, ypač mašinų pramonės gamyklų. Miestas buvo svarbus logistinis centras tarp Azijos ir Rusijos, jame vyko daug Azijos ir Afrikos vadovų simpoziumų ir konferencijų. Jau J. Lipui atvykus į Taškentą, 1966 m. balandžio 26 d. įvyko baisus žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo pačiame miesto senamiestyje ir kuris beveik visai sugriovė apie 10 kv. km istorinio centro. 

 

Irena Lipienė. „Saulės pulsavimas“ (1986, Panevėžio restorane „Žara“). Norberto Tukajaus nuotraukos

 

Irena Lipienė. Kompozicija „Himnas Saulei“ (1987) Parkento heliokomplekse „Saulė“

 

Skelbti rekordus buvo vienas iš sovietų propagandos metodų, todėl ir Taškento atstatymas truko rekordiškai trumpai – miestas pakeltas iš griuvėsių per 3,5 metų. Kaip jau sakyta, Taškentas buvo didelis pramonės ir prekybos centras, be to, turėjo didelių ambicijų – norėjo aukštesnio nei Maskvos TV bokšto (bet Maskva neleido), prabangesnio nei Rusijos met­ro stočių dekoro, platesnių gatvių ir pan. Naujoms statyboms skirta daugybė pinigų, jų respublikai, kuri, kaip tuomet sakyta, savo žemėje turėjo visą Mendelejevo lentelę ir kurioje buvo išauginama 70 proc. visos Sovietų Sąjungos medvilnės, tikrai nestigo. Miestas kvietė norinčius dirbti menininkus, architektus, inžinierius, mokslininkus. Vietos ir pinigų užteko visiems. 

 

 

I. Lipienės atvykimas kaip tik sutapo su Taškento atstatymo laikotarpiu. J. Lipas iš karto įsidarbino dėstytoju Dailės institute, I. Lipienė – Taškento dailės kombinate „Rassom“. Tuometiniai dailės kombinatai administravo visus oficialius dailės užsakymus ir dailininkų veiklą, o I. Lipienė ten buvo vienintelė vitražistė. Iš datų galima spręsti tiek apie užsakymų gausą, tiek ir apie menininkės produktyvumą, gebėjimą organizuoti vitražo gamybos procesus: 1966–1967 m. I. Lipienė sukuria apie 40 kv. m ploto vitražą „Semurg“ (liet. „Laimės paukštė“) restorane „Zaravšan“; 1967 m. – vitražines plokštumas erdvėje „Pirmosios kregždės“, kuriose dar matyti Algimanto Stoškaus įtaka; 1967–1969 m. Ledo rūmuose, Taškente, sumontuoti du veidrodinės kompozicijos vit­ražai „Snaigės (po 9 kv. m), taip pat „Čiuožėjos“ (lietas stiklas, 18 kv. m) ir „Žiemos sportas“ (apie 20 kv. m). 

Taškente susidarė panaši situacija kaip Lietuvoje, kai monumentalaus meno (dabar visai teisingai vadinamo įvietintu) užsakymai, nepaisant soc. realizmo kanono, leido vystyti individualų kūrybiškumą, nes šioje srityje reikalavimai buvo gerokai pablukę, menininkui tereikėjo turėti gero organizatoriaus savybių, atlikti viską laiku ir technologiškai tvarkingai. Tuo labiau tai pasakytina apie vitražą, kurio gamyba buvo iš esmės planinė ir glaudžiai susieta su stiklo meistrais ir fabrikais, statybomis, net su įmonių, kurioms kūriniai skirti, planais. Tad klausimas, kaip jauna moteris sugebėjo laiku įvykdyti tiek projektų, lieka be atsakymo, tuo labiau kad 1968 m. ji pagimdė dukrą Rūtą. 

Pasak dukros, ji augo, kaip ir daugelis dirbančių mamų vaikų. Ankstyvos vaikystės vasaras leisdavusi Lietuvoje, vėliau – su mama stiklo fabrikuose. I. Lipienė fabrikuose prie savo kūrinių praleisdavo mėnesius, o kartais ir pusę metų. Lieto stiklo luitų technologiją, perimtą iš mokytojo A. Stoškaus, I. Lipienė ne tik įvaldė, bet ir sparčiai tobulino: tolo nuo brutalistinės estetikos ir figūros vaizdavimo; labiau kreipė dėmesį į plastišką ritmą, gamtiškesnes formas; abstraktėjo. Toks yra vitražas „Diena ir Naktis“ viešbučio „Uzbekistan“ naktiniame bare (18 kv. m, būklė nežinoma), „Gėlės ir lapai“ – lieto stiklo elementų vitražas Valstybiniuose užsienio svečių namuose (117 kv. m), Taškente. 

Netrukus menininkė gavo itin prestižinius (nors mažiau kūrybiškumo reikalaujančius) užsakymus. Ji apipavidalino dvi Taškento metro stotis: „Nepriklausomybė“ (buvusi „Lenino“), atidaryta 1977 m., ir „Chamid Alimdžan“ apie 1978 metus. Jų dekore jau matyti stiklo formavimo pokyčiai, kai nuo formose lietų luitų pereinama prie rankomis laisvai formuoto stiklo. Tokie sprendimai reikalauja dar daugiau laiko, nuolatinio menininko dalyvavimo gamybos procese. Lieto stiklo gamybą, padarius formas, gali palikti fabriko meistrams, o rankomis formuoti turi pats autorius. Tai tapo menininkės išskirtiniu kūrybos bruožu. Ji perėjo prie ypač didelių apimčių objektų, suteikdama stiklui plastiškumo, efektingumo, erdviškumo ir gamtinių formų. Sovietų Sąjungoje I. Lipienė buvo šios stiklo apdirbimo technologijos pirmeivė. 7 ir 8 dešimtmečiais taip nekūrė nė vienas menininkas. Čia vertėtų priminti, kad stiklą formuoti reikia nepaprastai greitai, kol jis dar neataušo, o menininkė turėjo spėti suteikti jam faktūrą, užtikrinančią gražesnį šviesos lūžimą, ir paskui, įvairiai lenkdama, dar dėdavo ant formų. Dirbti reikėjo neįtikėtinai sparčiai, I. Lipienė juokaudavo, kad studijų metais daug sportavo (žaidė tinklinį Dailės instituto komandoje), todėl gebėjo taip greitai judėti. Visai gali būti, kad ji buvo toje pačioje komandoje su kita legendine stiklo menininke – Gražina Didžiūnaityte, kuri Dailės institutą baigė 1967 metais. 

Su laisvai formuotu stiklu I. Lipienės kūryboje atsirado dar viena svarbi naujovė – ji galutinai atsisakė vitražo karkaso ir perėjo prie milžiniškų erdvinių tūrinių struktūrų. Vieno kompozicijos elemento svoris galėjo siekti iki 5 kg. Tokių stiklų vienam objektui galėjo būti suformuojama iki 30 tonų ir daugiau. Pvz., Druskininkų naujųjų gydyklų erdvinių kompozicijų stiklai svėrė 30 tonų. Menininkė kūrė ir techninius montavimo sprendimus, projektavo erdvinių kompozicijų metalo konstrukcijas, o daugiatones stiklo struktūras taip pat sumontuodavo pati. Kaip pasakoja dukra, fabrike I. Lipienė būdavo nuo 7 val. ryto. Negana to, visi lieti, pūsti, laisvai formuoti stiklai buvo gaminami ne Uzbekijoje, o Lydos „Nieman“ stiklo fabrike Beriozovkoje, Baltarusijoje, tad juos reikėjo saugiai transportuoti apie 4000 km. Logistiką taip pat turėjo prižiūrėti pati autorė. 

 

Taškento metro stotis „Nepriklausomybė“ (buvusi „Lenino“), atidaryta 1977 m., kurią apipavidalino I. Lipienė. Taškento metro nuotrauka

 

Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad I. Lipienė buvo novatorė, o jos kūryba nenusileidžia, o gal ir pranoksta mokytojo, legendinio A. Stoškaus kūrybą. Taip kartais nutinka: mokinys eina toliau nei mokytojas. Tą liudija Taškento televizijos bokšto erdvinės kompozicijos ir interjerai (1981–1985). I. Lipienė sėk­mingai naudojosi patirtimi, įgyta apipavidalinant metro stotis, kai projektuojamas visas interjeras kartu su šviestuvais ir kitais elementais, todėl TV bokšto interjeruose stiklo yra ir utilitarinėse detalėse, ir meniniuose stiklo kūriniuose. Šiuos objektus pavadinti tiesiog dekoratyviniais nekyla ranka, kaip ir sunku taikomaisiais vadinti Henri Matisse’o sukurtą Chapelle du Rosaire (Rožančiaus koplyčios Vanse) apipavidalinimą.

Tad grįžtame prie įvietinto meno termino ir prie pasakojimo apie gamtiškus, gyvus ir erdvėje nuo šviesos virpančius milžiniškus I. Lipienės kūrinius. Puikus pavyzdys – 1982 m. erdvinės kompozicijos iš laisvai formuoto stiklo Druskininkų naujosiose gydyklose „Gintaro bokštai“ (išliko dalinai). Kaip pasakoja duk­ra, architektas Šilinskas pats susirado menininkę, nes savo projektui pageidavo būtent jos stiklo objektų. Panevėžio restoranų ir valgyklų tresto direktorė Teresė Žoromskienė pati važinėjo į „Nieman“ fabriką, kol įkalbino I. Lipienę kurti kompozicijas restorano Panevėžio mieste interjerui. Dar vienas neįtikėtino dydžio stiklo objektų projektas – mokslo institutas Heliokompleksas (1986–1989 m.), kurio modernistinė architektūra stebina iki pat dabar. 

Grįžusi į Lietuvą I. Lipienė ilgai buvo Dailininkų sąjungos monumentalaus meno sekcijos pirmininke. Visai gali būti, kad dauguma jos kurtų stiklo objektų neišliko, kaip neišliko daugybė nuostabių monumentalaus meno kūrinių ir Lietuvoje. Dėl mūsų bukumo, sakyčiau. Deja, tokie kūriniai ir toks kūrybinis palikimas turi vieną didelę ydą, kuri kliudo jo populiarumui – parodos surengti beveik nėra galimybės, jie suaugę su architektūra ir neatveši eksponuoti metro stočių ar TV bokšto, o nuotraukos tik menkai gali perteikti kūrinio erdvėje įspūdį. Tad tikiuosi, kad ši, nepabijočiau pasakyti, pasaulinio lygio menininkė netrukus bus grąžinta į Lietuvos meno istoriją ir užims jai prideramą vienos iš novatorių vietą.