Vasarą Belgijoje vykę svarbūs keramikos meno renginiai leido pamatyti lietuvių menininkų kūrybą kitame kontekste.

Puikiai suprantu, kokia kvailystė šiais mobilumo laikais kam nors pasakoti kelionių įspūdžius, todėl pažadu – Belgijos miestelių grožį ir Briuselio sendaikčių turgų paliksiu už kadro, nes noriu pasidalinti netikėtu patyrimu, kai man „tiesiog atsivėrė akys“. Tai įvyko lankantis dideliame tarptautiniame keramikos meno festivalyje „Perspectives Andenne“.

Pretekstu nuvykti į Belgiją tapo... Agnė Šemberaitė, kurios kūrinys „Karo šauklys“ po daugelio metų lietuvių keramikų bandymų pirmą kartą sėkmingai perėjo konkursą ir pateko į pagrindinę parodą, sudarytą iš dviejų dalių – „Talismano“ ir „Autentikos“. „Perspectives Andenne“ yra didelio biudžeto renginys, jis vyksta maždaug mūsų Šiuolaikinio meno centro dydžio kultūros centre, esančiame nedideliame Belgijos miestelyje Andene. Šitaip Belgijoje remiami regionai, į juos prisikviečiant prestižinius meno renginius. Greta konkursinės dalies veikė Belgijos menininkės Nathalie Doyen ir Vokietijos menininkų pa­rodos (kuratorius Wolfgangas Lösche), jauniesiems Europos autoriams skirta ekspozicija, Tarptautinės keramikos akademijos (IAC) narių iš Beniliukso šalių paroda „Vizijų sintezė“, o Namiūro mieste buvo pristatyta žurnalo „Ceramics Now“ vyriausiojo redaktoriaus ir įkūrėjo Vasi Hirdo kuruota pa­roda „Gyvas ir besiskleidžiantis“.

 

Jasmin Anoschkin

 

Galima sakyti, kad šis kuratorius ir buvo „akių atvėrėjas“, nes nemažą jo sumanytos parodos dalį sudarė art naïve estetika paremti kūriniai. Lietuvoje turime keletą tapytojų, ramiai nešančių lietuviško naïve meno naštą: Iną Budrytę, Gustą Jagminą, neseniai pasirodė ir sparčiai populiarėjanti Aurelija Zaburaitė. Gal todėl, kad kelius kadaise čia pramynė Augustinas Savickas ir Rimas Bičiūnas, G. Jagminas su I. Budryte jau senokai yra mėgstami žiūrovų ir kritikų. Tačiau, nepaisant šių išimčių, į naiviąją estetiką dažniausiai žiūrima kaip į specifinę emocinę raišką net neįsivaizduojant, kad joje galima sutalpinti tvirtą koncepcijos karkasą. Ypač keramikos mene.

Anotacijoje rašoma: „Gyvas ir besiskleidžiantis“ – tai šiuolaikinės keramikos tyrimas, kur kiekvienas meno kūrinys iškyla kaip menininko patirties tęsinys, pasakojantis istoriją apie gilesnes emocines ir egzistencines dimensijas. Parodoje pristatoma skulptūrų kolekcija, ginčijanti figūrinio ir abstraktaus meno ribas, kviečianti žiūrovus į poetinį pasaulį, kuriame atgyja paslaptis, žmonių ir gyvūnų formos.“ Ekspozicijoje aiškiai jaučiamas sumanymo stuburas ir galbūt net skoniu pagrįsti prioritetai, pagal kuriuos surinkti autoriai. Nors kuratoriaus tekste pabrėžiamos priešingybės, veikiančios kartu (trapumo ir stiprybės temos; primityvių, instinktyvių procesų gretinimas su išskirtiniais gebėjimais dirbti su moliu; gamtos pasaulio kraštovaizdžiai, materija; ekosistemos šalia kūrinių, nagrinėjančių egzistencines temas – gyvenimą, mirtį ir atgimimą), tačiau ekspozicija itin vientisa, tarsi plukdoma iš darbų sklindančio gyvybės srauto. V. Hirdo magiją kuria ir per parodos architektūrą, bet visai kukliai – vos viena rausvai dažyta pertvara, faneros postamentai ir daugybė šviesos, sklindančios pro milžiniškus salės langus. Taigi, pagrindiniai atmosferos kūrėjai yra keramikos objektai.

Pasakojimą apie parodą pradėčiau nuo ryškiausių dominančių. Nors galinga, sprogdinančio brutalumo ir dydžio Anne Wenzel skulptūra nėra iš naiviojo meno lauko, tačiau jos nepastebėti neįmanoma. Monumentalūs menininkės kūriniai nagrinėja galios ir irimo temas, o paminklo formą ji naudoja politinei kritikai išreikšti. Veikia tiek dydis, tiek gaivalingos lyg išsprogdinto molio ir nutekėjusios glazūros formos. Figūra šiek tiek primena ankstyvuosius Pauliaus ir Svajonės Stanikų kūrinius, tik čia viskas atrodo gerokai galingiau bei ekspresyviau. Lietuvoje įprasta, kad keramika dažnai bando būti mažąja skulptūrine plastika. A. Wenzel objektas tikrai yra skulptūra, tik visai ne mažoji.

Ekspresija alsuoja taip pat ne mažosios plastikos dvi Myung-Joo Kimo būtybės, kur gaivališkumas nuo molio formų perkeltas į tapybą glazūromis. Keliais laisvai varvančiais žemyn raudonos spalvos potėpiais nubrėžtas veidas ant apibendrintų grubių lyg akmens luitai formų. Vaizduojamas personažas galėtų būti kalnų dvasia ar laumė, sapniška ir pirmykštė. Ši laumė gali priklausyti abiem gentims – ji laukinė, kaip ir A. Wenzel „Damaged Goods (Bust Large / Red #01)“; 2013), tačiau naivi kaip Niko Pirosmani tapyba.

Tos pačios genties yra ir Martino Neuberto keraminė figūra-portretas „Jürgens Vater“  (2023). Jo darbai eksponuojami ir apžvalginėje Vokietijos keramikos paro­doje. Ten rodomi „Fools on the Hill“ – lyg vaikiškų žmogeliukų serija, kur piešinys supaprastintas iki rankų-pagaliukų ir kojų-brūkšniukų: rupi „nevykėliška“ lipdyba ir tarsi lava tekančios glazūros. M. Neubertas galėtų būti puikus pavyzdys, kad primityvi estetika nereiškia menininko neprofesionalumo. Jis dėsto Burg Gybichenšteino meno ir dizaino universitete, nuo 2009 m. yra profesorius, o savo kūryboje daugiausia dėmesio skiria atstumtiesiems: „nevykėliams“, „klounams“, kvailiams ir asmenims, atsidūrusiems visuomenės pakraščiuose. Grubi lipdyba šiai temai labai tinka, kūriniai spinduliuoja menininko empatiją arba simpatiją užribių žmonėms.

Savo viziją apie naujas figūratyvumo perspektyvas V. Hirdo įvaizdina pakviesdamas į parodą Emily Yong Beck. Iš pirmo žvilgsnio jos kūriniai atrodo mieli, linksmi, bet tarsi paimti iš vaikų darbelių parodos, kuriai mokykla išdegė pirmuosius mažųjų molio gaminius. Lipdymo primityvumas ir apgaulingas siužeto naivumas verčia iš kojų arba iš susiformavusios meno sampratos. Atsainusis Roko Dovydėno „Plėviakojis vs Louhan“ piešinys ar jaunojo Roko Janušonio tapyba glazūra, palyginti su šia autore, atrodo kaip kinų kaligrafija greta pradinukų sąsiuvinio. Atidžiau pažiūrėjus į E. Y. Beck „Friends 4 Ever Pot“ (2025), mielumo įspūdis byra. Menininkė parodo, kaip už žaismingos vaikiškos estetikos gali slėptis imperialistinė ideologija ir istorijos naikinimas. Šie kūriniai ypač gerai iliustruoja tai, ką lyg ir žinome: menas gali būti neįtikėtinai įvairus, o mūsų meistriškos formos lūkestis, ypač keramikos srityje, matyt, ateina iš tų istorinių laikų, kai dailė rėmėsi virtuozišku amato valdymu.

Ne mažiau šokiruojančios primityvumu (žvelgiant iš lietuviško konteksto) yra Jasmin Anoschkin figūrėlės („Triple Salchow“, 2024). Menininkė įkvėpimo semiasi iš tautodailės, popkultūros, naïve estetiką perkeldama į hibridines žmogaus-gyvūno skulptūrėles. Mūsų Jovita Laurušaitė tiktų į draugiją. Būtinai reikėtų paminėti dar vieną autorę Faye Hadfield, kurios darbai nusipelnė ypač daug simpatijų, – tai „laiminga“ vaza („Happy Vase in Pastel Blue“, 2024) ir tokia pati ironiška „bauginanti“ vaza („Scary Vase in Orange Blossom“, 2024). Jos patraukia akį ne tik dydžiu, bet ir „vaikiška“ lipdyba, veidais su taškeliais pažymėtomis akimis ir vieno brūkšnelio šypsena ar išpjaustyta Helovyno moliūgo burna. Auksas, pastelinės nutekėjusių glazūrų spalvos ir netikėtas apsimestinis tiesmukumas sužavėjo daugelį menininkų, jie šiuos kūrinius įvardino kaip savo favoritus.

Tiesa, V. Hirdo kuruotoje parodoje yra ir atsvara brutaliai medžiagos ekspansijai, „nevalyvai“ lipdybai, tarkim, Ahryun Lee („Poppy“, 2025; „Pingo“, 2024) kūriniai – itin švariai atliktos, blizgančiais aukso taškiukais padengtos beveik animacinės būtybės. Arba permatomi ploniausio porceliano australės Mahalos Hill vabalai („Apocalypse Unfolding I“, 2024). Tačiau tokia keramika yra mažiau netikėta, nors gali būti net arčiau širdies.

Nuo šių baltų po lavą ropojančių vabalų netoli ir A. Šemberaitė, kurios žnypliuotos nariuotakojės būtybės staiga įgauna visai kitą reikšmę, o tiksliau – atsiduria savo vietoje. Matyt, kaip daugelį reiškinių, taip ir mūsų menininkus svarbu pamatyti platesniame kontekste. Šiek tiek baugūs, kartais net atgrasūs (nes vis dėlto vabalai) A. Šemberaitės sukurti žmonės-nariuotakojai, mažomis akutėmis žvelgiantys į žiūrovą, gali iliustruoti tiek politines aktualijas, kaip „Karo šauklys“, tiek rūšių nykimo problemą ar posthumanistinį diskursą. Nenuostabu, kad lietuvių autorės kūrinys tapo savotiška festivalio emblema, – jį rasime ant katalogo, plakate, skrajutėse, pasklidusiose po visą miestą, ir net ant dalyviams teikiamų diplomų.

Pastaruoju metu naujienos apie keramikos menininkų pasiekimus vis prasismelkia į viešąją erdvę. Nuskambėjus žiniai apie parodą Andene, kitas A. Šemberaitės kūrinys, kaip ir Eglės Einikytės-Narkevičienės bei Rūtos Šipalytės darbai, šiais metais pateko į prestižinę Faencos premijos parodą – šiuolaikinės keramikos meno bienalę Italijoje. R. Šipalytės „Silicio namai IV, V“ (2022) čia net buvo įvertinti komisijos diplomu „Honorary mention“.

Pagaliau reikia paminėti ir festivalio laimėtoją, nes jo kūryba puikiai atspindi naujausias (ne tik keramikos) tendencijas. Prancūzas Benoît Pouplard’as pristatė du iš tiesų didžiulius objektus, jo „Think like an Iceberg“ yra efektinga abstrakti porceliano skulptūra, dengta seladono glazūra (dujų redukcijos degimas 1300 °C temperatūroje). Ištrupėjęs gabalais, sueižėjęs porcelianas panašus į tekančios žalsvos lavos ugnikalnį ar vidinio sprogimo jėgos draskomą ledyną. Gaivališki, kartu meistriškai atlikti menininko kūriniai kalba apie Žemės ar tiesiog materijos pokyčių procesus ir yra panašūs į fotografiją, kuri taip pat amžiams sustabdo judesio akimirką. B. Pouplard’o darbai neabejotinai verti apdovanojimo ir puikiai derėtų bet kurioje šiuolaikinio meno parodoje.

Turiu prisipažinti – nesu naiviojo meno gerbėja, visada maniau, kad neturiu tam reikalingų receptorių. Nemėgstu N. Pirosmani, Fridos Kahlo, nesuprantu Augustino Savicko, tačiau kuratorius V. Hirdo parodė, kad tokia estetika gali atspindėti aktualias šiuolaikinio meno idėjas. Nuo šiol kartais dairausi į benamių veidus bandydama įsivaizduoti, kaip juos nulipdytų M. Neubertas. Stebiu, kokios kapitalizmo ir kolonializmo grimasos slypi vaikiškose figūrėlėse, o mintyse iš mano pastangų juokiasi toji vyšnių žiedų spalvos bauginanti vaza.