Mane vis dar trikdo faktas, kad jau kelerius metus iš eilės „Litexpo“ rūbinių darbuotojas tenka mokyti, kad „ArtVilnius“ yra ne paroda, o mugė (jos, už paliktą paltą duodamos žetoną, vis sugalvoja palinkėti geros parodos). Ir tai ne Kaziuko, o komercinė meno mugė, į kurią lietuviai neretai atvažiuoja kaip į didžiulę parodą (pykti lyg ir negalima, nes tai suponuoja gerą mugės išdėstymą, programą, meno kūrinių gausą). Vis dėlto po šiųmečio apsilankymo kilo poreikis ne tik pykti ant rūbininkių, bet ir ant organizatorių. Tad išreikškime savo nuomonę ir paprašykime kitų išreikšti ją garsiai.
Architektūra. Ko gero, labiausiai trikdė mugės išplanavimas ir galerijų stendų architektūra. Pastaroji buvo paini, klampi ir ypač nepatogi lankytojams, nepalanki ir galerijoms. Nepaisant to, kad šiemet mugė buvo sutelkta į vieną – pirmą – aukštą, architektai ir planuotojai nusprendė visas galerijas suspausti į painų labirintą... Uždari, tačiau vietomis ir pereinami stendai buvo supinti taip glaudžiai, kad praeiti, apsisukti ir galimybės pasižiūrėti į meno kūrinius nebuvo, o tai galėtų reikšti, jog galerijos prarado galimybes sudominti lankytojus (vis dėlto reiktų pakalbinti kone kiekvieną stendo lankytoją, skirti jam dėmesio). Apie mistinius pandeminius atstumus tarp lankytojų buvo galima tik pasvajoti, o su tokiu išplanavimu – misija neįmanoma.
Galerijos. Galerijų, muziejų ir fondų dalyvavo gerokai mažiau nei ankstesniais metais. Vis dėlto „ArtVilniaus“ komandą reikia pagirti: galerijas pavyko suvilioti dalyvauti ir tokiais pandeminiais metais mugę surengti, kuri pritraukė ne ką mažiau lankytojų. Šiemet dominavo lietuvių galerijos ir menininkai, užsienio svečių buvo mažai, dėl to galbūt kiek liūdna (užsienis mums vis dar yra užsienis). Tačiau yra ir geroji pusė – mugė spindėte spindėjo lietuvišku tiek klasikinio, tiek šiuolaikinio meno asortimentu, kuris galbūt ir neįtiko visų skoniui, tačiau buvo gana platus. Džiugino brandžiąją pusę parodę Vita Opolskytė („The Rooster Gallery“), Dalia Juodakytė („Užupio meno inkubatorius“) ir Andrius Makarevičius („Arka“); stebino ir kiek koktulį kėlė Arūnas Aleksandras Daugėla („Meno parkas“); ramino ir, kaip visada, techniniu grakštumu žavėjo Rūta Jusionytė („Menų tiltas“), Birutė Stulgaitė („The Room“) ir Aurelija Šimkutė („Užupio meno inkubatorius“).
Mugės projektai. „ArtVilnius“ džiugindavo projektais, tačiau šiemet kiek nuliūdino. Senas geras skulptūros projektas „Takas“ šįkart buvo išmėtytas visos mugės erdvėje, tiksliau, jos tranzitinėse erdvėse. Didžiosios dalies kūrinių nebuvo galima apžiūrėti, nes jie tiesiog eksponuoti tarp praėjimų iš vieno stendo į kitą ar bendrojoje alėjoje tarp šoninių stendų. „Takas“ šiemet buvo ne provokuojantis turiniu, bet nepatogios lokacijos. Tam tikra prasme tokias projektų eksponavimo vietas galima traktuoti kaip menką pagarbą meno kūriniui ir jo autoriui... Jelenos Škulis „Klasės“ atrodė tiesiog prastoje vietoje nusėdęs geras darbas, Diletos Deikės „Mėnulio diafragma“ ne kartą kliudė lankytojus, nors štai taip pat atvirai eksponuoti Domo Ignatavičiaus „Tuneliai“ atrodė visai puikiai ir traukė projektą apžiūrėti iš arčiau. Apie performansus: absoliutaus bisso verta Monika Dirsytė šiemet į mugę atėjo net su dviem, o daugiau (neminint „Lewben art foundation“) – nelabai kas ir buvo...
Mugės kvapai, gėrimai ir eteris. Nežinau, kaip visiems sekėsi VIP zonoje, bet jei už bilietą mokėjote patys, gavote galimybę suprasti, kad mugėje galite atsigerti vandens iš čiaupo, alaus rėmėjo „Volfas Engelman“ stende, kavos iš aparato arba multivitaminų sulčių valgykloje. Kaip taip šiemet?.. Kaip ir sprendimas leisti liaudiškai vadinamajai kreminei (aukštosios parfumerijos ir inovatyviausios kosmetikos parduotuvių ženklas „Crème de la crème“, – aut. past.) užimti pirmą mugės ekspozicijos vietą. Idėja gal ir nebloga, bet štai pasekmės: visą laiką demonstruojami ir pristatomi kvepalai galiausiai ima pykinti, įskausta galva ir kyla pyktis. Ir paskutinė vinutė – mylimo LRT stendas, kuris, nors ir buvo pastatytas su didele meile pirmo aukšto centre, galiausiai tragiškoje erdvėje patyrė fiasko. Besiklausančiųjų buvo daug, o garso mažai; vaizdo būta įdomaus, o kamerų pernelyg daug, kad jį pamatytum; fantastiškų pokalbių per akis, o galimybės jų paklausyti – nulis. Ak...
Jelena Škulis. „Klasės“. Gyčio Norvilo nuotrauka.
Pirmą kartą „ArtVilniuje“ dalyvavau 2016-aisiais, tad šių metų mugė paliko absoliučiai kitokį įspūdį. Jei pirmoji buvo labiau orientuota į meno eksponavimą ir komunikaciją tarp galerijų ir lankytojų, šiosios svarbiausia ašimi tapo PIRKTI. Atrodo, šiemet mugėje dalyvavusios galerijos susitelkė eksponuoti gana vulgarų ar gerokai vulgaresnio turinio meną nei prieš keletą metų. Kaip niekada daug atviro kūno ir sekso vaizdinių. Taip pat mugėje neapleido pojūtis, kad ji daugiau orientuota į interjero dizainerius nei į meno mylėtojus – šį kartą kūrinius norėjosi derinti prie sofos ir sienų. Bendrame kontekste trūko gilesnio estetinio sluoksnio, jei taip galima teigti, ir, tiesą pasakius, nelabai buvo ką įsigyti.
D. C. (muzikos prodiuseris, 34 m.)
Man „ArtVilnius“ buvo šventė – meno kūrinių, žmonių ir žinių. Labai džiugino, kad pranešimai, kuriuose dalyvavau, buvo aktualūs ir lengvai suprantami meno mėgėjui – nors sąmoningai į tuos, nuklystančius į dideles gelmes, ir nėjau. Neabejoju, kad gelmės pranešimai turi savąją auditoriją, vis dėlto laikausi nuomonės, kad meno nešimas į mases visiems tik į naudą – menui, menininkams, visuomenei.
Džiugino ir galerijų bei meno kūrinių gausa. Nors lietuvių darbus, mano akimis, sieja tam tikras santūrumas, kurio nepramuša pavieniai bandymai pašiurpinti brutaliai, tikroviškai nulipdytomis kūno dalimis, vis dėlto supratau, kaip man jis patinka. Taip, užsienio galerijų reprezentuojami darbai kitokie – drąsesni, agresyvesni, labiau besibraunantys į tavo erdvę. Bet tai, ką išvydau lietuviškojo meno erdvėje – ieškojimai nesistengiant žūtbūt šokiruoti, bet kokia kaina inovuoti ar varžytis dažų sluoksnio storiu, – privertė tiesiog grožėtis ir džiaugtis visuma, kuri man kalba gerokai labiau.
Tiesa, norėtųsi pridurti: nors tokiuose renginiuose viskas sukasi apie meną, būtų labai malonu, kad visi mikrofonai atliktų savo funkciją ir dėl jų netektų praleisti įdomių paskaitų, o lankytojas menu galėtų žavėtis ne tik su alaus buteliu...
D. B. (tekstų kūrėja, 33 m.)
Po aplankytos mugės „ArtVilnius“ liūdna pripažinti – nuoširdžiai, be galo gaila išleistų pinigų bilietui ir laiko. Nieko gero pamatyti ar išgirsti neteko, juolab kad buvo išties mažai galerijų. Kokybė ir turinys kritikuotinas. Nebuvo į ką veizėti, pirkti į namus tiek kainos, tiek kokybės, tiek turinio atžvilgiu. Eksponuoti projektai silpni, o jų kainos – gerokai per didelės. Labai trūko skulptūrų (seniau tai kompensuodavo „Tako“ programa) ir grafikos darbų, tad, tikiu, ne visų pirkėjų skoniai buvo patenkinti. Ir (!) nebuvo mugės lankstinukų, tik A4 su atspausdintu žemėlapiu, o tai kiek neadekvatu lyginant su bilieto kaina. Ir knygos buvo gerokai nukištos, VIP erdvė pasirodė gerokai per didelė... „Lewben“ labai nustebino – pristatė tik performansą, kurį rodė vos 5 kartus. Dažniausiai jų stendai būdavo geriausi, juose jausdavaisi kaip galerijoje, o ne mugėje. „ArtVilnių“ apeiti neprireikė nė valandos, už kurią sumokėjau 10 Eur. Tai buvo brangiausia lankyta mugė, minutė joje kainavo 17 centų, neįskaičiuojant parkingo, degalų ir laiko sąnaudų.
T. B. (menotyrininkė, 26 m.)
Fotoreportažas iš „ArtVilnius“ ČIA