Aistė Marija Grajauskaitė. Tapybinio džiazo kupina Haga

Pasakojimą apie Hagą turiu pradėti nuo pamokos. Kai užsisakote bilietą arba išlydite draugą į kelionę, dažniausiai jis vyksta ne į Olandiją, bet į Nyderlandus. Egzistuoja milžiniškas skirtumas tarp šių dviejų vietovardžių. Jei reikėtų pavyzdžio, kaip grubiai klystame vartodami ne tą pavadinimą, tai prilygtų pasakymui, kad jūsų draugas lankėsi ne Lietuvoje, o Žemaitijoje, nors iš tiesų apsigyveno Vilniuje. Nyderlandai yra padalyti į 12 regionų (panašiai kaip Aukštaitija, Žemaitija ir t. t.), o Utrechtas dalijamas į dar 2 (štai kur prasideda nesusipratimas) – šiaurės ir pietų Olandiją. Čia jau nota bene!

Tarkime, sūris, kurį perkame parduotuvėje, yra olandų, nes jo gamybos procesas ten ir buvo sukurtas. Jei nenorite klysti, dar galite sakyti „Nyderlandų karalystė“, bet taip tik daugiau sumaišties – po kolonijinių laikų atsirado šalių, savo noru pasilikusių Nyderlandų sudėtyje. Tarsi sumaišties negana –­ valstybės herbe figūruoja užrašas ne olandų, o prancūzų kalba...

Pirmą kartą (greičiausiai kaip ir didžioji dalis keliautojų) Nyderlandų grožį pamačiau per Amsterdamo prizmę. Taip, pritariu: užburiantis, gyvybės kupinas architektūrinės orgijos miestas. Žodžiu, tikra sostinė, tačiau pačių olandų daug joje nesutiksi. Atsakydama į klausimą kodėl, pacituosiu savo draugus: „Amsterdamas, Aiste, yra pervertinamas ir tuščias emocine prasme.“ Nesupratau, ką jie kalba, tol, kol nepakeliavau po šią šalį daugiau ir neatradau Hagos.

Autorės nuotrauka

Mažųjų olandų grožis

Paroda „Namai Olandijoje“ Mauricheiso muziejuje veiks iki sausio 8 d.

Vienas labiausiai aplankymo vertų meno objektų Hagoje yra Mauricheiso muziejus. Mauritshuis lietuviškai –­ Mauricijaus namas. Tikrąją to žodžio prasme, tai namai kone visiems garsiausiems olandų aukso amžiaus – XVIII a. –­ paveikslams. Šiame XVII a. pastate, nuolatinėje ekspozicijoje visad rasite šiek tiek daugiau nei 200 (iš viso muziejaus kolekcijoje yra apie 800) mažųjų olandų ir flamandų drobių, apie kurias skaitėte arba jas matėte ant sausainių dėžučių. Įspūdingo grožio rinkinys, kurį vainikuoja Vermeerio darbas „Mergina su perlo auskaru“ ir Rembrandto „Daktaro Nikolo Tulpo anatomijos pamoka“, yra daugiau negu „vertas dėmesio“.

Vis dar kvestionuojantiems natiurmorto reikšmę arba grožį sakau: nuvykite ir pamatykite tai savo akimis. Franso Snijderso ar Pietero Claeszo meditatyvumas – kažkas nenusakoma. Fotografinės ir kitokių medijų šių darbų reprodukcijos yra tiesiog neįmanomos, nes, žvelgiant gyvai, įtraukia kiekviena detalė. Galbūt kiek sunkiau suvokti, analizuoti šį žanrą, nes, rodos, jis toks bejausmis. Tačiau tik sustokite ir pabandykite „perskaityti“ kiekvieną drobėje vaizduojamą daiktą (kodėl laik­rodis muša trečią valandą, o štai ant stalo esantis maisto asortimentas tarsi nurodo į pusryčius), imsite suprasti, jog jais menininkai ne tik kalbėjo apie memento mori, bet ir artikuliavo jiems svarbią šalies ekonominę poziciją. Protestantams olandams ne tik buvo, bet vis dar yra itin svarbu viską užsidirbti patiems. Materialinė gerovė patvirtina įgyvendintas idėjas ir pasiektus tikslus. Taigi visos tos vaišės, prabangūs laikrodžiai ir kabantys negyvi triušiai – toli gražu ne tai, apie ką pamanome iš pirmo žvilgsnio, o gerokai daugiau.

Tačiau šiandien ypač verta aplankyti šį muziejų... Britų karališkajai šeimai priklauso, matyt, pati įstabiausia senosios olandų tapybos kolekcija. Dabar Mauricheiso muziejuje eksponuojami 22 jai priklausantys darbai. Parodos pavadinimas („Namuose Olandijoje“) jaukiai parodo, kaip patiems olandams džiugu matyti šalies palikimą gimtojoje vietoje. Vos įžengus į ekspozicinę erdvę (iš pradžių reikia bent 40 min. laukti eilėje, nes žmonių kiekis toje salėje nuolat reguliuojamas), pasitinka informacinis filmas, kuriame trumpai, glaustai ir itin aiškiai pateikiama parodos genezė, joje justi prakilnus muziejaus darbuotojų tonas – pasididžiavimas. Visos 22 paveikslų ekspozicijos akcentais tampa Vermee­rio „Muzikos pamoka“ ir Jano Steeno „Moteris savo miegamajame“. Nematau prasmės aušinti burną apie darbų magiškumą – juos tiesiog verta pamatyti bent vieną kartą gyvenime. O jei tapyba jums ne prie širdies, užmeskite akis į rėmus, kurių didžioji dalis išliko originalūs, išrinkti pirmųjų darbų savininkų. Kalbėdamasi su muziejaus darbuotojais (kurie neįtikėtinai jauni, kalbūs ir paslaugūs, palyginus su mūsiškiais) sužinojau, kad nuo pat pirmos parodos dienos rugsėjo mėnesį lankytojų srautai nemažėja, netgi priešingai. Mauricheisas jau pasiruošęs laukia paskutinės parodos savaitės, kuria taps pirmoji naujų metų savaitė.

Mažųjų erdvių grožis

Kitas objektas – Princo Vilemo V galerija, esanti priešais Hofvijvero tvenkinį pačiame Hagos miesto centre. Užėjusi akimirksniu supratau, kodėl ją vadina paslėptuoju Hagos brangakmeniu... Istorija byloja, kad šis Nyderlandų karalystės princas nuo XIX a. vid. čia eksponavo savo paveikslų kolekciją, o ji vis didėjo ir kone galutinai suformavo būsimosios Mauricheiso kolekcijos pamatus. Rembrandtas, Gabriëlis Metsu, Van Dyckas, Rubensas – tai tik maža dalis to, ką pamatysite užėję į galeriją, dydžiu nepranokstančią net paties didžiausio senų Šeškinės gyvenamųjų namų buto. Ilga lyg garvežio vagonas, aukštomis lubomis, tačiau vis vien mažutė galerija visų pirma džiugina akis puikiai atkurtu autentišku interjeru (gan ilgai ji buvo restauruojama ir uždaryta). Sienos muštos šilko audiniais, langai puošti prabangiomis užuolaidomis, kabo krištoliniai sietynai. Bet tai tik pradžia.

Paveikslų ekspozicija prasideda kiek neįprastai. Čia privaloma pamiršti muziejuose kuriamą žiūrovų komfortą, mat visi paveikslai pradedami kabinti maždaug 1,5 m aukštyje ir kone iki pat lubų. Neįmanoma atrasti jokios tvarkos ar sekos (bent man ir dar keliems draugams nepavyko) – nei datos, nei siužetai, nei rėmai sinchroniškai nelydi vieni kitų. Dar smagiau pasidaro supratus, kad lentelių po paveikslais taip pat nėra. Kažkur salės viduryje palei sieną stovi pjedestalas su katalogu ir, norėdamas sužinoti, kam kuris paveikslas priklauso, turi sekti numeracijas. Patogu? Nė velnio, bet tikrai žaisminga ir įdomu. Besidžiaugdama nauju atradimu, staiga prisiminiau Vilniaus paveikslų galeriją ir kaip ją kartais keikdavau dėl nemalonaus akiai išeksponavimo ar styrančių, paveikslus laikančių lynų. Gal ir mūsų galerijos tokia koncepcija – leisti žiūrovui pamatyti viską kitaip? Įdėti į žvelgimo momentą bent šiek tiek pastangų?..

Vos nepamiršau. Į princo Vilemo V galeriją itin verta nuvykti besižavintiems itališkuoju Renesansu, nes iki pat šv. Kalėdų joje yra eksponuojamas garsiojo meistro iš Padujos Andrea Man­teg­nos paveikslas „Ecce homo“.

Didžiųjų paveikslų ir erdvių grožis

Paskutinė rekomenduotina galerija yra ne pačiame Hagos senamiestyje, o vos atokiau nuo jo, tačiau, nusprendę iki jos eiti, praminsite tuos pačius gat­vių linkius kaip ir Nyderlandų impresionistai. Meno kūriniui, kurį dabar paminėsiu, ji ir buvo pastatyta. Taip, pastatas buvo pastatytas konkrečiam meno kūriniui ir ne po menininko mirties (kitaip nei Rothko atveju), bet jam esant gyvam ir viską organizuojant. Įsivaizduokite drobę, kurios matmenys 14 x 120 m, o dabar įsivaizduokite, kaip ji jus apsupa, ir nėra jokio išėjimo... „Panorama Mesdag“ yra menininko Hendriko Willemo Mesdago galerija. Jis – šio panoraminio paveikslo autorius. Taip pat jus pasitiks kelios kitos ekspozicinės erdvės, kuriose, vedami kokybiškų audiogidų ar katalogų, galėsite nuosekliai stebėti ne tik menininko, bet ir jo žmonos Sinos van Hou­ten braižo raidą.

Mesdagas tapė laukus ir jūras, jūrininkų gyvenimo scenas. Visą gyvenimą vainikuojančiu darbu tapo panoraminis paveikslas, kuriame 360° pavaizduotas Ševeningeno kaimelis. Sunku nusakyti įspūdį. Gal pabandykite dar kartą įsivaizduoti: siauru koridoriumi prieinate sraigtinius laiptus, jais lipdami girdite jūros ošimą, o atsiduriate lyg bažnyčios kupolo viduryje esančioje apžvalgos aikštelėje. Viskas nutvieksta natūralios dienos šviesos, o už aikštelės esantis smėlis ir ant jo išdėlioti (lyg jūros išmesti) batai, inkarai ir žvejų tinklai sukuria siurrealumo pojūtį... Jūroje regite laivus, laivelius, pakrante vaikšto žmonės ir kareiviai, o kažkur šone ir joja raitelių kolona. Žvejų komanda iš tinklų renka žuvį, o štai dešinėje damos vaikšto slėpdamos veidus po skėčiais... Kur besisuksi stovėdamas apžvalgos aikštelėje, visur rasi į ką įsižiūrėti, ką pamatyti. Personažai unikalūs ir veikiantys kažką vis kita. Jei nesužavės jūros vaizdas (nors abejoju), tuomet galėsite panagrinėti architektūrą, paieškoti kelių langų, kur nekabo jokios užuolaidos, ir stebėti gyvenimiškas scenas. Bet kuriuo atveju, išeidami iš šios galerijos, turėtumėte suprasti, kodėl prancūzų impresio­nistai teigė: „Mesdagas yra Prancūzijos įvaikis.“

Kada geriausia vykti į Hagą? Manau, tai miestas, panašus į Vilnių – neturintis vieno laiko, tačiau gebantis skirtingai atsiskleisti vis kitu metu. Jei galiu rekomenduoti, siūlyčiau po galerijas keliauti ketvirtadieniais, kai jos dirba iki pat 21 val. vakaro, o tada – pasiklausyti gyvai atliekamo džiazo į „Murphy’s Law“ barą. Grįždami namo, būtinai dar kartą praeikite pro Hofvijvero tvenkinį ir vis užmeskite akį į Mauricheiso muziejaus langus. Trečiame aukšte pats kairiausias yra tas langas, pro kurį į tvenkinio fontanus dirsčioja nuostabaus grožio mergina su perlo auskaru. Ji 20 metų keliavo po pasaulį ir pagaliau grįžo namo. Galbūt jūsų žvilgsniai susitiks džiazo, silkės ir tapybos įelektrintame nakties ore.

„Mesdago panorama“ – čia