Ar paroda apie pelkes, įvairiopą pelkėjimą tiesiogine ir perkeltine prasme stebėtojui galėtų suteikti priešingą jauseną, nei daugelis miestiečių yra susimodeliavę supratimą apie pelkę? Galbūt, bet šis atvejis ne toks, jei kalbėtume apie Bostone gyvenančių, Masačusetso technologijos institute dirbančių Nomedos ir Gedimino Urbonų retrospektyvinę parodą. Didžiąja vasaros paroda tapusi ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje („Dalinai užpelkinta institucija“, veiks iki rugsėjo 24 d.), regis, idealiai atitinka pavadinimą ir tikriausiai tai yra vienas projekto laimėjimų.

 

Nomeda ir Gediminas Urbonai.

 

Klampinantys ir klimpstantys

Ekspozicija su salės palubėje kabančiu milžinišku plaučiu („Kvapų erdvė“) muša per ir į galvą, apsvaigina gausybe nuorodų į informacijos kasyklas, į tyrimų medžiagą, apstulbina ir galiausiai įklampina. Išsikapsčius ir supratus, į kokius klodus buvai įklimpęs, apima dvejopas jausmas: norėtum šito darsyk, kad daugiau patirtum, bet sykiu baugoka, kad ir vėl, užuot geriau suvokęs, pajautęs, tik visą energiją išeikvosi kapstydamasis, priešindamasis gausiai, įvairiaplanei medžiagai. Tiesą sakant, apima jausena, labai panaši į nevalingą įsitraukimą į interneto įdomybes, o jei kalbėtume šios parodos tekstų stiliumi, į protingybes, praeitybes ir ateitybes („Ateitybės sala“ – tai pagal parodos autorių koncepciją 2018 m. sukurta instaliacija, aplinkos duomenis paverčianti garso raudomis – istoriniais ir fiktyviais pasakojimais apie mūsų planetos klimato ateitį). Šiuolaikinį meną lydinčių tekstų skaitytojai jau baigia priprasti prie kūrybiškai sukonstruotų ar perkeistų žodžių, kurių prasmę interpretuoti gali būti smagu, o kartais ir nelabai, nes tai kuria nesaugaus neapibrėžtumo, nekomunikabilumo jauseną. Kodėl galėtų būti nesmagu? Jau ir taip kenčiame nuo nesusikalbėjimo, stokojame stabilumo, tai kodėl turėtume pasiduoti kad ir kanoniniam stilistiniam klampumui? Akimirką dingteli, kad daug jaukesnis būtų ir daugiau pusiausvyros teiktų atviro kūrinio pavyzdžiu sukurtas poetinis tekstas.

Gausybė, patiriama „Dalinai užpelkintoje institucijoje“ (gerai pagalvojus, koks adekvatus pavadinimas visai meninei parodos visumai!), pirmiausia verčia pagarbiai stebėtis autorių užmojų ir veiklos apimtimi, į projektus įtrauktų kūrėjų bei tyrėjų sąrašais ir technologijomis. Kita vertus, visa tai, kaip ir fragmentuotas interneto gėrybių naudojimas, meta beprasmybės, bejėgiškumo šešėlį, patiri nereikalingumą, nebūtinumą, asmeninį nefunkcionalumą. Regis, nemažai ir tarsi gerų, įdomių dalykų pamatei, o galiausiai jautiesi kaip įbridęs į pelkę. Visko daug, bet nelabai yra į ką įsikibti, klimpsti. Viskas veliasi galvoje arba taip ir neranda sau tinkamos vietos, o gal nugrimzta į nesuvokiamą gylį – kaip pelkėje. Argi šiuolaikinio žmogaus smegenys netampa panašios į pelkę?

Vis dėlto vargšui žmogui norisi kažin ko apčiuopiamo, suvokiamo, savo. Nenuostabu, kad didžioji dalis viešai pasirodžiusių parodos refleksijų kabinosi į sukurtą iš pelkių medžiagos plaučio pavidalą arba į galerijos vidiniame kieme sukonstruotos pelkės fragmentą su aukštapelkei ir žemapelkei būdingais gyvais augalais. Parodą pristatančiame tekste ši pelkės reprezentacija vadinama gyvosios kontrabandos kūriniu, kuris „sulydo miesto ir gamtos ekologijas, ragindamas instituciją globoti ir prižiūrėti šią organizmų bendruomenę, tapdamas vienu metu ir veiksmo įrankiu, ir paskata meditacijai apie naujas sambūvio formas“. Kiek šiame kūrinyje nelegalaus veiksmo, t. y. privalomo kontrabandos elemento, nežinia. Tik ar neprimena tai Amerikos užkariavimo laikų, kai iš tariamos Indijos grįžę keliautojai parveždavo europiečiams čiabuvių, kuriuos tarsi egzotiškus gyvūnus eksponuodavo narvuose? Beje, pelkę įvairiai išzondavę ir jos elementus kūrybiškai perkeitę Urbonų projektai struktūriškai panašūs į cirką: šunys ir žirgai šoka, stypčioja ant užpakalinių kojų, meškos vartosi kūlio, liūtai ar tigrai nardo pro liepsnojančius lankus ir pan. Ir visus tai linksmina, nes panašu į žmogų ar jo sukultūrintas aplinkybes, suvaldytą, sužmogintą medžiagą. Panašius triukus parodoje atlieka ir pelkė. Kitas klausimas, ar cirką galėtume vadinti žmonių ir nežmonių bendradarbiavimu, pavyzdžiui, jį šioje parodoje siūloma matyti per žmogaus ir pelkės santykį? Ko, pavyzdžiui, pelkė nori ir ką gali gauti iš žmogaus? Argi ne vien tik tai, kad ją paliktų jai pačiai? 

 

 

Pelkių pamokos žaidžiantiems nebrendyloms 

Ar pelkė nori, kad žmogus iš jos mokytųsi? Ar pelkė geidžia tapti žmogui tarnaujančiu pelkių getu arba jo kūrybine reprezentacija parodų salėse? Galų gale ar pelkė yra asmuo su norais, o gal vis dėlto gausa su susikertančiais, susikryžiuojančiais, prieštaringais, sykiais ir rezonuojančiais rūšių projektais? Tikriausiai tik žmogus, jeigu tik jis yra kūrybinga asmenybė, galėtų būti linkęs mokytis iš pelkės – tasai amžinas kuriantis paauglys, nebrendyla – nepasotinamai smalsus ir nepaliaujamai žaidžiantis. 

Parodoje eksponuojamame „Pelkių mokyklos archyve“ (2018) pristatomas „Pelkių paviljonas“, su kuriuo Lietuva dalyvavo 16-oje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje, vadinamas pedagoginiu padaliniu. Aiškinama, kad mokytis iš pelkės – tai „mokytis iš organizmų ir geologinės tikrovės, kurioje socialinių, politinių ir kultūrinių veiksnių apibrėžtos ribos yra porėtos ir pralaidžios“. O jei iš pelkės pasimokytume būtent ribų arba negailestingos kovos už išgyvenimą, vienas kito ėdimo ar komplikuotų „tu – man, aš – tau“ ryšių, subordinacijos, simbiozės ir parazitavimo ant kito gerovės? Beje, šio bei to moko ir Urbonų koncepcija grįstas „Pelkių žaidimas. Suvalgyk mane“ (2020), kuriame turime suprasti: „Pelkių pasaulis yra neaiškus ir jame naviguojant reikia vadovautis instinktais. Žaidėjai čia turi atsisakyti žmogui būdingo individualumo, produktyvumo ir konkurencijos troškimo, atsiverti kitokiems pasaulio pažinimo ir pajautos būdams.“ Norima pasakyti, kad gamtoje nėra konkurencijos ar kad ten konkuruojama gerokai kitaip?

 

 

Koja kojon su technologijomis

Chronologiškai akivaizdu, kad N. ir G. Urbonų projektai keičiasi kartu su tobulėjančiomis technologijomis. Autorių pastarąjį kūrybinį dešimtmetį pradeda projektas „Upė teka“ (2012) su sukurta „Medūza-Lelija“ (žmogaus plūduriavimui skirtas daiktas, „dėvimas kaip rūbas“) iš perdirbto plastiko ir baigia „Pelkės protas“ (2018–2020; alternatyviai būsimo klimato vizijai pasitelkiamas dirbtinio intelekto algoritmas, pagrįstas neuroniniu tinklu NNN, generuojančiu vaizdus iš triukšmo) ir „Pelkių observatorija. Eko-monstrai“ (2019–2022), arba konceptuali žaidimų aikštelė ir papildytos realybės programėlė. 

Galbūt parodos lankytojas, kuris norėtų iš tokių technologijomis ir specifiniais tyrimais pagrįstų eksponatų tikėtis patirti emocijų, turėtų būti labiau įklimpęs į technologijų pasaulį, labiau susietas su juo reflektuojančiomis neuronų sinapsėmis? Juk atradimų ar pasitvirtinusių hipotezių džiaugsmą patiriantys mokslininkai yra gyvi, jaučiantys žmonės, nepaisant to, kad visas jų darbas grįstas bejausmėmis (nors kartais ir su integruotais jutikliais) technologijomis. Vadinasi, emocinis santykis su tuo, kas sukuriama tarpdisciplininiais meno ir mokslo ar technologijų projektais, yra įmanomas, tik ne visiems.

 

 

Socialinės pelkės

Gražu, kad į „Dalinai užpelkintą instituciją“ Urbonai įtraukė kontrkultūros elementų turinčią „Guggenheimo matomumo studiją“ (2008), bankų privatizacijos laikotarpiu laikinumo savijauta pagrįstą „Karaokę“ (2001), feministinį „Ruta Remake“ (2002–2004), skirtą moterų balsų socialinei prigimčiai tyrinėti. Tikslingai šiame kontekste pasirodo ir „Villa Lituania“ (2007), kurioje meniškai transformuojamos nacionalinės ambicijos: turėti erdvę Venecijos Džardinio parke ir deokupuoti „Villą Lituanią“ – pastatą Romoje, kuriame kadaise veikė Lietuvos ambasada ir kuri nuo sovietų okupacijos iki šiol išlieka okupuota teritorija. 

Socialinis, politinis neapibrėžtumas, negrynumas, nešvara ar netgi abejotinas teisingumas kuo puikiausiai įsikomponuoja į pelkės ar užpelkėjimo koncepciją: tai sukuria kažin kokią antrinę, protu pagrįstą emociją, kylančią ne tiek iš pirminio kontakto su parodos medžiaga, kiek iš vėlesnių apmąstymų. 

 

Gintarės Grigėnaitės nuotraukos

 

Naujieji Leonardai

O kiek visa ši daugialypė, daugiaplanė medžiaga, sudėtinga biosociologinė architektūra gali būti prieinama geranoriškam informacijos adresatui, adekvačiai suvokiama parodos lankytojams? Kiek jie, keliaujantys į dailės galeriją, yra pasirengę susitikti su tarpdisciplininiais sprendimais? Kiek, tarkime, šiuolaikiniai humanitarai ar menininkai domisi mokslu? Ar jie leidžiasi savotiškai egzaminuojami meno galerijose? Ar mokslo terminai, technologijų integracija yra emociškai ar kitaip paveikūs ir kiek paveikūs?

Meno ir mokslo literatūroje aiškinama, kad tiek menui, tiek mokslui būdinga siekti suprasti ir apibūdinti mus supantį pasaulį, abi šios sritys yra įsitraukusios į visų visuomenės elementų refleksijos koncepcijas, kad pakeistų individų ar visuomenės elgesį. Tarpdisciplininių mokslo ir meno projektų autoriai kartais vadinami naujaisiais Leonardais. Kai kurios meno ir mokslo iniciatyvos orientuotos keisti esamą suvokimą apie meno ir mokslo prigimtį, taip pat transformuoti menininkų ir mokslininkų bei jų objektų santykius. Meno ir mokslo bendradarbiavimas dažnai įvardijamas kaip transformacinis, dėl jo keičiasi perspektyvos ar įžvalgos. 

Kita vertus, pamatuoti tarpdisciplininių mokslo ir meno projektų poveikį vis dar sudėtinga. Duomenys, kurie būtų naudojami estetinio įsitraukimo vertei ir naudai nustatyti, tebėra migloti ir nepatikimi. Todėl kai kurie tarpdiscipliniškumo tyrinėtojai laikosi pozicijos, kad produktyviausia elgesio forma ne visada yra ekspansyvi – kai kuriems menininkams ar mokslininkams siauras dėmesys yra būtent tai, ko reikia, jiems užvis svarbiausia menui ir mokslui susikurti bendrą kalbą. Kelis žodžius, skambančius šios parodos aplinkoje, jau turime: simpoetika, ateitybė, aplinkodaira. Laikinai naudoti dar pridėkime keletą žodžių iš Urbonų projektų pavadinimų: „Uto-Pia“, „Pro-testas“. Ir kodėl turėtume norėti kokios nors demokratijos pelkėje ir ar tikrai verta bodėtis užpelkintomis institucijomis? 

 

Amanita Muscaria – daugmaž disciplinuota ir nežinia kaip edukuota parodų lankytoja.