Andrij Fedoryšyn. Restauratorių padėtis ir vaidmuo būsimuose Ukrainos paminklų atkūrimo procesuose

Restauratoriai, kas mes tokie? Esame profesionalai, jungiantys mokslą, meną, chemiją ir net statybą, tačiau dėl savo vaidmens galėtume būti priskirti gydytojams. Apskritai restauratoriaus kelias ilgas, reikalauja ilgų metų darbo ir nuolatinio tobulėjimo. Todėl pradžioje papasakosiu apie šios veiklos formavimąsi ir raidą Lvive. Kad suprastumėte, kodėl esame tokie, kodėl mūsų kelias individualus.

Taikos metu restauravome kultūros paveldą. Darbo buvo daug atsižvelgiant į tai, kad Ukrainoje gausu prastos būklės paminklų dėl okupacijos sovietmečiu. Atgavus nepriklausomybę Valstybinės statybos normos (VSN) buvo paveldėtos ir beveik nepakeistos. Todėl kurdami projektus turėjome laikytis praėjusio šimtmečio techninių normų ir metodų. Taip susiklosčius aplinkybėms statybos įmonės Ukrainoje ėmėsi ir paminklų restauravimo, iš šalies samdydamos menininkus ar skulptorius. Kitaip tariant, darbus dažnai atlikdavo statybininkai, o ne restauratoriai.

 

Andrijaus Fedoryšyno nuotraukos

 

Ne viskas taip jau blogai – mums dar lieka muziejų restauracija. Čia vyksta tikrieji restauracijos darbai, kaip tokius galima įsivaizduoti, atsižvelgiant į restauratoriaus kategoriją egzistuoja prieigos prie pamink­lų sistema. Šias profesionalų gretas Lvive gausiai papildydavo meno ir architektūros mokymo įstaigų absolventai – būtent iš šios aplinkos atsirado menininkai restauratoriai ir akmens restauratoriai, kurie persikvalifikavo restauruoti paminklus bei architektūrinius objektus. Dėstytojai artimai bendravo, keitėsi patirtimi su Lenkijos restauravimo įstaigomis ir žinias perdavė studentams. Svarbu ir tai, kad dėl Lvivo istorinės aplinkos apsaugos departamento pastangų būtent čia veiklą pradėjo GIZ (Vokietijos tarptautinio bend­radarbiavimo organizacija), meistriškumo kursais, konferencijomis, restauravimo mokyklomis pradėjusi ir ukrainiečių pažintį su vokišku požiūriu į restauravimą.

Būtent tokioje aplinkoje susiformavome mes – aš ir mano kolegos, – kurių dauguma iš pradžių įgijo rimtą išsilavinimą Trušo koledže, o vėliau Dailės ir politechnikos akademijoje studijavo mokslinę ir techninę restauracijos pusę, kartu mokydamiesi iš jau minėtų lenkų ir vokiečių.

 

Andrijaus Fedoryšyno nuotraukos

 

Dėl GIZ profesionalumo reikalavimų Lvivo įmonės buvo priverstos apmokyti savo darbuotojus arba įtraukti mus į darbų pradžią, o paskui ir į projektų valdymą. Taip jos galėjo lengviau pritraukti didesnį užsienio finansavimą. Tai Lvive sukėlė restauravimo bumą.

Atrodė, nuo šiol viskas bus gerai, bet restauravimo kokybė priklausė nuo konkretaus projekto. Kai finansuodavo vokiečiai, jie apmokėdavo ir projektavimo dalį, tačiau grįžę prie valstybinio finansavimo susidūrėme su tuo, kad visiems projektams turėjo būti atliekama ekspertizė, ar projektas atitinka VSN normas, ir buvo išmetama viskas, kas modernu. Taigi restauravimo įmonei tekdavo rinktis, ar atlikti darbus taip, kaip nurodyta, t. y. naudojant praėjusio šimtmečio medžiagas ir techniką, ar aukoti pelną ir atlikti darbą tinkamai, su kokybiškomis medžiagomis. Manau, lengvai atspėsite, kaip elgėsi dauguma mūsų įmonių.

Dar prieš karą iškilo opi problema modernizuojant, atnaujinant ir plečiant restauravimo standartus. Deja, mums nepavyko pasiekti atitinkamų valdžios atstovų. O po karo tai bus dar didesnė problema, nes turėsime masiškai atstatyti daugybę paminklų toliau naudodami pasenusias technologijas ir ignoruodami dabarties pasiekimus. Pastarieji, visų pirma, yra neleistini, be to, mūsų komandai kovoti dėl galimybės kiekvieną paminklą restauruoti ar rekonstruoti moderniai yra tiesiog nerealu. Dar viena didelė problema, kad prieš pradėdamas darbą restauratorius turi parengti visą projektą ir parodyti galutinę paminklo išvaizdos viziją, o tai padaryti sunku, nes išvalius rezultatas gali kardinaliai skirtis nuo to, kurio tikimasi. Jau dirbant labai sudėtinga keisti projekto normas. Atsižvelgiant į sugriovimus po sprogimų ir be išsamaus tyrimo taip pat bus sunku prognozuoti išlikusių pastatų elementų būklę. Esame labai susirūpinę ir ieškome būdų padėti valdžiai suvokti – kad ir kiek pinigų būtų skirta paminklams atstatyti po karo, jei nebus pakeista norminė bazė, tiesiog negalėsime tinkamai ir efektyviai panaudoti šių lėšų moderniai restauracijai.

 

Andrijaus Fedoryšyno nuotraukos
Andrijaus Fedoryšyno nuotraukos

 

Susiformavę ir užsigrūdinę, susipažinę su įvairių šalių praktikomis, mes, Lvivo restauratorių bendruomenė, pradėjome formuoti savą bendrą suvokimą apie eksponato restauravimą. Mūsų požiūris artimas muziejiniam: didinamas paminklo autentiškumas, jo vertė, maksimaliai išsaugomos originalios detalės ir elgiamasi su juo pagarbiai. Dėl tokio požiūrio tampame gydytojais, besilaikančiais Hipokrato priesaikos. Taikant šį metodą daroma prielaida, kad kiekvienas atkūrimo atvejis yra unikalus ir reikalauja išsamiai ištirti, nustatyti diagnozę, priežastį ir pasekmę bei kompleksiškai žvelgti į gydymą, kuriuo pirmiausia pašalinamos priežastys, o tik vėliau pasekmės. Mūsų vizija – apsivalyti tiek, kad kūriniai liktų kuo originalesni, neišnyktų praeities epochų pėdsakai. Pavyzdžiu galėtų tapti išpuoselėtas ir tvarkingas pastatas, bet kartu jis būtinai turi atskleisti, kiek epochų išgyveno ir ką patyrė. Tai ir yra tikra pagarba autentiškumui. Pasitaiko atvejų, kai verta pagalvoti, ar būtina visiškai restauruoti, ar verta tik konservuoti. Šie klausimai reikalauja kolegialiai priimamų sprendimų, o greta konceptualaus įdirbio reikia daugybės specialistų įsitraukimo. Dar daugiau tokių klausimų kils pokariu, nes prisidės svarstymai apie karo įrodymų ir pasekmių išsaugojimą. Kodėl tai svarbu? Galima viską nutinkuoti ir padaryti kaip nauja, tačiau palikuonys į karo istoriją žiūrės ne taip rimtai – jiems tai atrodys kažkas tolima ir su jais nesusiję. Tokius pėdsakus išsaugoti reikia meniškai ir konceptualiai, kad jie neslėgtų, nesudarytų griuvėsių įspūdžio, o liktų ant pastatų tarsi karių randai, pabrėžiantys jų išgyvenimus.

Įvertinus objektų ir iššūkių kompleksiškumą buvo įkurta įvairaus profilio profesionalų asociacija, kurioje siekiama bendradarbiauti ir gebėti visapusiškai spręsti bet kokią iškylančią problemą. Vis dėlto norint tobulėti toliau būtina turėti nuolatinį darbą, kad restauratoriai pirmiausiai galėtų pragyventi. Didžioji dalis valstybės užsakymų susiję su fasadais, kurių restauravimas gali būti atliekamas tik nuo pavasario pabaigos iki rudens vidurio. Pasitaikė valstybinių objektų, kuriems reikia restauruoti interjerą, tačiau tai daugiausia remonto darbai. Likusį laiką mus gelbėjo privatūs užsakymai dirbti interjeruose, bet tokių užsakymų per pandemiją beveik neliko. Teko arba imtis darbo ne pagal specialybę, arba žiemai ieškoti objektų užsienyje, deja, dėl pandemijos tapo sudėtinga išvykti. Tačiau net gyvendami tokiomis aplinkybėmis prisitaikėme – asociacija pradėjo ne tik restauruoti, bet ir gaminti meno kūrinius. Paveikslus, freskas, akmens skulptūras ir lipdinius kūrė įvairius stilius gerai išmanantys specialistai – jie galėjo tiksliai įgyvendinti bet kokį užsakovo pageidavimą. Kol ruošėmės pradėti sumanytą koncepciją, sustiprėjo pandemija, tad miestas ir valstybė gruodį negalėjo atsiskaityti su daugeliu įmonių – pinigai atiteko ligoninėms. Nesijaudinome, nes taip kartais nutikdavo, žinojome: vasario pabaigoje ar kovo pradžioje valstybė atsiskaitys su įmonėmis, o šios – su restauratoriais. Ir tada prasidėjo karas...

Daugelis nuėjome į Nacionalinę gvardiją, Teritorinę gynybą, kur paaiškėjo, kad norinčiųjų tiek daug, kad dauguma pateko į atsargą. Tuo metu agresoriai ėmė ciniškai griauti Ukrainos miestus ir mes supratome: nėra ko laukti – turime vienytis ir saugoti vertingiausius, pažeidžiamiausius paminklų elementus. Laikui bėgant asmeninės santaupos ėmė tirpti. Atsidūrėme situacijoje, kai valstybės objektų atkūrimo darbai nebeteko prasmės, o privatus darbas taip pat sustojo, nes investuotojai nėra tikri dėl ateities. Be to, reikia turėti omenyje, kad prioritetu pirmiausia taps infrastruktūros atkūrimas, gyvenamųjų namų statyba, tik paskui valstybė imsis paminklų restauravimo ir rekonstrukcijos. Bet ir čia viskas nėra taip paprasta – parengiamasis laikotarpis nuo projekto iki konkurso ir leidimų išdavimo trunka nuo pusmečio iki metų. Taigi restauracija valstybiniu mastu galėsime užsiimti ne anksčiau kaip po metų. Ką turėtume daryti dabar? Nežinau. Kiekvienas restauracijos profesionalas yra atlikęs bent keliolika praktinių darbų, tobulinęs savo kompetenciją, įgijęs technologinį įdirbį. Rizikuojame netekti šių žmonių, daug kas turės atsisveikinti su mėgstama profesija arba išvykti iš Ukrainos ir dirbti ne pagal specialybę, kad aprūpintų kartais ir daugiavaikes savo šeimas. Po metų atsiradus poreikiui ar bus galima vėl juos suburti?

Atsižvelgdami į būsimų darbų mastą šie restauratoriai jau dabar turėtų dalytis savo patirtimi ir ruošti dešimtis ar net šimtus jaunųjų profesionalų ateities išbandymams atkuriant valstybę. Antraip šiuos paminklus atstatys paprasti statybininkai, o vietoj tik­rojo konceptualaus didžiojo restauravimo, rekonst­rukcijos ir revitalizacijos išvysime didįjį remontą ir pertvarką. Būtų reikalinga specialistus įtraukti jau formuojant restauravimo ir rekonstrukcijos projektus – kaip konsultantus, kurie padėtų architektams tinkamai parengti technologiją ir koncepciją. Deja, remiantis mūsų teisės aktais, tokia veikla nėra nei numatyta, nei apmokama. Anksčiau jos finansavimą inicijavo patys architektai – jie dalį uždarbio perduodavo konsultantams-restauratoriams.

Todėl kyla klausimas: ateityje galima tikėtis didžiosios konceptualios Ukrainos rekonstrukcijos pagal naujausias technologijas ir pasiekimus, kurie į naują lygį pakeltų atsikuriančią Europą, ar didžiosios suvienodintos Ukrainos pertvarkos, remiantis šimtmečių senumo technologijomis?


Iš ukrainiečių kalbos vertė Aušrelė Taranenko


Andrijus Fedoryšynas – Lvivo restauravimo centro vadovas; profesinę karjerą pradėjo kaip skulptorius, mokėsi akmens restauravimo, vienas pirmųjų Ukrainoje ėmėsi kryptingo romantinių skulptūrų ir dekoro restauravimo.


Šis tekstas yra projekto „Kultūra jungia: tekstai iš Ukrainos“ dalis

Projekto vadovė Ugnė Marija Makauskaitė, koordinatorius Skaistis Mikulionis. Projekto partneris Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Rėmėjas San Fransisko valstijos universiteto Biologijos departamento profesorius Ravinderis Nathas Mariusas Sehgalas.


Kviečiame paremti Ukrainos nacionalinius dailės muziejus: Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondas, Įm. k. 305350324, P. Vileišio g. 18A, Vilnius. Banko sąskaita LT37 7044 0600 0832 3972.