2025 m. gegužės 23 d.

Daugiau nei šimtas kūrinių pasakoja apie laisvą, audringą menininkų Mario Mafai ir Antoniettos Raphaël Mafai ryšį. Romoje, Torlonijos viloje vykstančioje parodoje „Kitokia meilės forma“ rodomos ir niekur neskelbtos nuotraukos bei laiškai.

„Kai tu sakai, kad neįstengi manęs mylėti labiau nei savo darbo, – 1942-aisiais Mario Mafai rašė Antoniettai Raphaël, – galėčiau imti pavydėti, bet suprantu tave, todėl ir užgimė kitokia meilės forma, ta meilė kupina subtilaus ilgesio persmelktos harmonijos ir kažko iškilaus.“

Pats būdamas dailininkas M. Mafai suvokė, kad aistra menui gali būti tik visa apimanti, tironiška, tad negali prašyti moters, – ypač dėl to, kad ją myli, – atsisakyti meniškos prigimties.

Paroda „Kitokia meilės forma“, skirta M. Mafai ir A. Raphaël laisvam, stipriam, audringam kaip jų kūryba ryšiui, veikia Torlonijos vilos Princų name (Casino dei Principi di Villa Torlonia) nuo gegužės 23 d. iki lapkričio 2 d. Joje eksponuojami 105 kūriniai (daugelis dar niekur nerodyti), katalogai, nuotraukos ir laiškai.

M. Mafai ir iš Lietuvos kilusi A. Raphaël susipažino 1924 m. Romos dailės akademijoje, į kurią mergina įstojo palikusi Londoną. 1927 m. pabaigoje juodu kartu su pirmagime Miriam persikėlė į Kavuro gatvės 325-uoju numeriu pažymėto namo viršutinį aukštą.

Pavadinimą „Kavuro gatvės mokykla“ (Scuola di Via Cavour) sugalvojo Roberto Longhi. Būtent Kavuro mokyklai parodos sumanytojai – Mafai ir Raphaël studijų centras, padedami kuratorių Valerio Rivosecchi bei Serenos De Dominicis – skyrė pirmą, įspūdingiausią salę. Joje eksponuojami portretai, autoportretai, Romos vaizdai ir iš menininkų namų terasos atsiveriančios panoramos. Tai pirmieji M. Mafai ir A. Raphaël tapybos darbai. Šioje salėje taip pat rodomos dvi jų bendražygio Scipione (Gino Bonichi) ugningos ir sodrios drobės.

 

Antonietta Raphaël, „Vaikai apsimeta suaugusiais“, 1965

 

Kartu su retai eksponuojamomis M. Mafai drobėmis, kaip antai „Adomas ir Ieva“, pristatomi A. Raphaël paveikslai, pavyzdžiui, „Jaunos moters portretas“, pasižymintys griežta klasikine struktūra. Įspūdinga, monumentali kompozicija, nepaklūstanti XX a. modernizmo tendencijoms, bet kartu ir ekspresionistinė, įsigalės skulptūroje, kurios menininkė imsis ketvirtajame dešimtmetyje. „Vienas iš Mafai šeimos jau buvo tapytojas“, – vėliau prisimins A. Raphaël pabrėždama, kad tarp jų netrūko ginčų ir konkurencijos. Mitiniai motyvai ir motinystė, poezija ir patosas visiems laikams įamžinti iš kietos juodosios dalbergijos medienos sukurtoje skulptūroje „Slapta misija“, kūrinyje iš vertingo porfyro „Mieganti Miriam“ ir pirmą kartą eksponuojamoje porfyro skulptūroje „Dvasinė kančia Nr. 2.“, kurioje susipynusios figūros mena tragišką Niobės mitą.

 

Mario Mafai, „Pianino pamoka“, 1934

 

Nuo akmens pereinama prie natų lengvumo: pa­ro­dos skyrius „Muzikinis intermezzo“ liudija apie dar vieną bendrą menininkų aistrą – muziką. Muzikos instrumentai ir partitūros tampa jų kūrinių objektais, pavyzdžiui, A. Raphaël paveiksle „Natiurmortas su gitara“ ir jaudinančiame M. Mafai darbe „Džiovintos gėlės ir „Traviatos“ partitūra“. Antrame Princų namo aukšte eksponuojami piešiniai ir kūrybiniai eksperimentai, atskleidžiantys, kaip vystėsi ir keitėsi šių menininkų tapyba.

Vėlesniu tapybos laikotarpiu A. Raphaël darbai suspindo dar ryškesnėmis ir ekspresyvesnėmis spalvomis. „Jaučiuosi tikra menininkė, subrendusi kurti ir perteikti vaizdus grynomis formomis“, – rašė ji 1958-aisiais. M. Mafai šeštojo dešimtmečio pabaigoje priartėjo prie abstrakčios neformaliosios tapybos, tai liudija iki šiol nerodytas 1955 m. nutapytas darbas „Vaza su gėlėmis“ ir paveikslas „Ištrinti atmintį“, kuriame vaizduojama išskaidyta tikrovė.

     

Vertė Rasa Di Pasquale