Eugenijaus Strockio paroda „Iš debesų“ Pasvalio kultūros centre veikė iki balandžio 29 d.

                               Į mano gyvenimą atplaukia debesys, ne tam kad atneštų lietų ar audrą,

                               o tam kad pridėtų daugiau spalvų mano saulėlydžio dangui.

Rabindranatas Tagorė

Dailininko Eugenijaus Strockio paroda „Iš debesų“, 2022 m. kovo 30 d. atvėrusi duris Pasvalio kultūros centre, žiūrovą pakviečia į vaikystę, į žaidimų ir nustebimų laikmetį, į nuostabių ir šmaikščių gyvūnėlių, angelų ir žmonių pasaulį.

Dažnas prisimename, kaip vaikystėje ilgai žvelgdavome į debesis. Fantastiniame debesų šokyje mes įžiūrėdavome nematytų formų padarus, veidus, atpažindavome aveles, keliaujančias dangaus skliautu, arba džiūgaudavome, matydami žirgus, lekiančius audros debesimis ir traukiančius Perkūno vežėčias. Iš debesų kaip senovės graikai kūrėme savas istorijas, pasakas ir apgyvendinome dangų sugalvotais personažais ir padarais. Graikų atveju tokie pasakojimai transformavosi į griežtai struktūruotą mitologiją, turinčią vidinį kanoną, aiškią hierarchiją, interpretacijos teoriją ir istoriją. Kai žiūrovas išauga iš spoksojimo į debesis amžiaus, jie jam tampa oro prognozės įrankiu, gero, blogo oro ar kritulių spėjimo pagrindu, ir tiek. Išauga visi, bet ne menininkas, kuris ir suaugęs išsaugo šią vaikišką savybę šviežia akimi kitaip pamatyti mums įprastus, kasdienius reiškinius ir dalykus. Vaikystėje gautas fantazijos užkratas bręsta ir plyšta, ir galiausiai serganti menininko siela materializuojasi paveikslais, tekstais ar kitokia meninės raiškos forma.

Tie patys graikai, pvz., Aristofanas „Debesyse“, debesis pavaizduoja kaip chorą, kuriam lemta įgarsinti autoriaus poziciją, savotišką tiesos balsą:

Debesys, amžiais teką,

Kilkim, lengvieji, judrieji, rasotieji,

(...)

Tad nusipurtykim miglą vandenę,

Dengiančią išvaizdą mūsų nemarią,

Ir apžvelkime iš tolumos

Plačiąją šventąją žemę.

(J. Dumčiaus vertimas)

Iki šių dienų būti debesėliu, skrajoti padebesiais (tarsi nuorodos į nuolatinę menininko lokaciją ir pagrindinį užsiėmimą) yra gerai žinomas, gal net gerokai nuvalkiotas kultūrinis kodas ar stereotipas. Pavyzdžiui, 2017 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodą „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ ar kauniečio dailininko, Eugenijaus kolegos ir bendramokslio Bangučio Prapuolenio 2015 m. akvarelės parodą panašiu pavadinimu. Nukelti nuo debesų – ne kas kita, kaip grąžinti žmogų į realybę, atsisakyti iliuzijų ir pan., skrajoti debesyse – pasiduoti fantazijos ir išmonės galiai, patekti į išgalvotos, meninės tikrovės dimensiją.

Vyresniosios kartos muzikinis guru Borisas Grebenščikovas yra sukūręs įsimintiną dainą „Dangus vis artėja“ (1984). Iš tiesų atrodo, kad bėgant metams dangus vis artyn. Debesų negali taip lengvai atsikratyti. Dievo ilgiesi vis labiau nei vaikystėje ar jaunystėje, ir tas dangus vis arčiau. Kai dangus priartėja pakankamai, atsiranda proga pamatyti daug visokių iki tol nematytų dalykų.

Eugenijaus debesys irgi tapo savotišku išeities tašku, lobynu, iš kurio jis traukia siužetus ir vaizdus, plunksnuotus ir žvynuotus personažus, renka bestiariumą, kuria stebuklingą gyvūnėlių parduotuvę. Čia galima pamatyti visą mus supančių šmaikščių padarų įvairovę: nuo visur lydinčios įkyrios muselės iki egzotiško, netikėtai romantiško gėlėmis pasidabinusio dramblio, it oro balionas kylančio į dangų. Iš debesų leidžiasi nematyti paukščiai ir atplaukia neregėtos žuvys, viena akimi smeigia į žiūrovą liūdną žvilgsnį kiškis nulėpausis...

 

Eugenijus Strockis. „Paukštis“

 

Taupia ir lakoniška mišrios grafikos technika sukurtus piešinius autorius perkelia ant drobės. Kad ir ką rodytų menininkas – paukštį, žuvį, žvėrį ar kokį kitą padarą, – vis tiek parodo save. Todėl Eugenijaus vaizduojami gyvūnai tokie žmogiški, suprantami ir lengvai priimami. Tai savotiškos autoriaus kaukės, jo išraiškos ir būsenos, kuriomis jis atsiliepia į aplinkos keliamą įtampą, bendrauja su supančiu pasauliu.

Bestiariumo – pamokomojo pobūdžio animalistinių aprašymų rinkinio, savotiškos gyvūnų enciklopedijos – idėja Vakarų Europos kultūroje turi labai senas tradicijas, siekiančias vis tą pačią Antiką. Anksčiausias žinomas tokio pobūdžio tekstas yra „Physiologus“, didaktinių krikščioniškų tekstų rinkinys, kurį graikų kalba parašė nežinomas autorius Klemento iš Aleksandrijos (II a.). XX a. jau kiekvienas save gerbiantis autorius, pasižymintis geru stiliumi ir fantazija, turėjo savo bestiarijus. Juos kūrė H. Ph. Lovecraftas, J. R. R. Tolkienas, J. L. Borgesas, J. K. Rowling ir kiti populiarūs rašytojai.

Ilgus amžius žmonės ir gyvūnai, gyvendami šalia, kūrėsi skirtingose civilizacijos takoskyrose. Šiapus – žmogaus teritorija, tai, kas pažinta ir paklūsta jo valiai; anapus – nepažintoji teritorija, tai, kas traukia, bet dar labiau baugina, kas chaotiška, gaivališka ir nepasiduoda žmogaus sprendimams – žvėries teritorija. Žmogaus kūne ir sieloje visada yra kažko nežmogiška. Žmogus, skirtingai nuo gyvūno, nemoka mirti, nemoka susitaikyti su mirtimi. Įveikti baimę, suvaldyti gaivalą galima tik juos pažįstant, atpažįstant žvėrį savyje. Naratyvas apie daugiau ar mažiau žinomus gyvūnus siekia mažinti šią distanciją. Įvairios žinios apie gyvūnus palengva sugulė į iliustruotas pamokomų pasakojimų knygas, kurios ir virto bestiariumais. Kartu su tikrais padarais į juos įsliūkino ir šutvė prasimanytų gyvūnų, jie apsigyveno bestiarinio naratyvo paraštėse, nutūpė ant neogotikinių frontonų ir militaristinėje heraldikoje, tvirtai įsitaisė žmonių vaizduotėje ir gyvena čia iki šiol.

Bestiariumas – tai bandymas sudaryti žvėrių ir kitų padarų, gyvenančių nūdienos žmogaus fantazijoje, katalogą. Kiekvienas iš mūsų yra kataloguotas, turi atitinkamą identifikacijos kodą, todėl norėdamas įrodyti, kas esi, turi pateikti asmens dokumentą. Tokius dokumentus privalomai turi ne tik kilmingos katės ir šunys, bet ir kiti buvę žvėrys, o dabar pilnateisiai mūsų kaimynai. Būtų neteisinga jų verto asmens dokumento nesuteikti vaizduotės padarams. Gilles’is Deleuze’as knygoje „A Thousand Plateaus: Capitalism and Schizophrenia“ („Tūkstantis plokščiakalnių: kapitalizmas ir šizofrenija“, 1980) teigia: „[Menininkai] yra burtininkai, nes gyvūnus laiko vienintelėmis būtybėmis, kurioms jaučia atsakomybę. Kiekvienas gyvūnas turi savo pasaulį. O juk net daugelis žmonių neturi savo pasaulio. Jie tik gyvena visuotinį žmonių gyvenimą, t. y. bet kur ir bet kaip. O gyvūnai turi pasaulius.“ Kas yra gyvūno pasaulis ir koks jis?

Parodos autorius neabejotinai žino, kad gyvūnai tokius pasaulius turi. Kai mūsų keliai su gyvūnais susiduria, stengiamės juos pažinti, įsiminti, pavaizduoti, sužmoginti... Ir iš tiesų atpažįstame juose save, mokomės savęs, pasitikrinam, kokiame vidiniame bestiariume gyvename. Tik menininkas, sugebėjęs išsaugoti žiūrėtojo iš vaikystės į debesis statusą, gali sukurti tokią gražią, jaudinančią, viliojančią savęs pažinimo pamoką, moko neužmiršti, kad gyvūnai turi tokias pačias teises kaip ir mes, kai kur mažesnes galimybes, o kažkur – didesnes. Jie mūsų amžini kaimynai ir palydovai, paties Dievo pastatyti mūsų saugoti ir stebėti, reikalingi didesnio mūsų dėmesio ir rūpesčio.