Bartė Kuo. Vidaus ir išorės paradoksai

Yra grafičių, kurie, net ir seniai uždažyti, palieka pėdsaką miesto atmintyje. Yra gatvių, kurioms savitą aurą sukūrė užrašai ant sienų. Yra vietų socialiniuose tinkluose, kur žmonės dalijasi patikusių grafičių nuotraukomis, taip juos išsaugodami bent virtualioje erdvėje.

Yra ir tokių meno viešosiose erdvėse pavyzdžių, kurie, kad ir kiek ilgai ten stovėtų, lieka svetimi vietai ir žmonėms, apeinami kaip kliūtys arba visai nepastebimi.

Dėl to (ir ne tik dėl to) apsilankius parodoje „Outside/Inside“ abejonių sukėlė projekto kuratorės ir idėjos autorės Gabijos Žilionytės brėžiama skirtis tarp grafičio – miestų piktžaizdės – ir meno viešosiose erdvėse, kurį miestų savivaldybės turėtų finansuoti ir skatinti.

Atsiriboti nuo vandalų. Vienas iš parodos-projekto „Outside/Inside“ tiks­lų – tęsti per „Vilnius Street Art“ festivalį pradėtas viešas diskusijas. Trečią kartą vykusiame renginyje 2015 m. rugpjūčio 20 d. kultūros bare „Kablys“ buvo surengtas forumas „Gatvės menas vs. graffiti: prasilenkimai ir sankirtos“. Jame mėginta iš esmės atsiriboti nuo vandalizmu vadinamo pastatų paišymo ir pristatyti gatvės meną kaip miestui patrauklų ir prasmingą reiškinį. Panašu, kad antrasis tėra kultūringas, visuomenei priimtinesnis pirmojo variantas. Šio forumo metu paminėta galima funkcinė skirtis tarp gatvės meno ir grafičio yra pakartojama aptariamos parodos anotacijoje, tačiau „gatvės menas“ pakeičiamas „viešųjų erdvių menu“ (angl. art in public space). Teigiama, kad visuomenė šio meno, kuris yra „dažniausiai piešiniai“, neskiria nuo grafičio kultūros. Niekada neteko to girdėti. Parodos anotacijoje viešųjų erdvių menas tiesiog sutapatinamas su gatvės menu. Bet kodėl? Aišku, šis menas yra viešojoje erdvėje ir teoriškai toks pavadinimas teisingas, bet, remiantis tokia samprata, grafitis taip pat yra viešųjų erdvių menas. Tuomet projekte akcentuojama skirtis neturi prasmės.

Viešųjų erdvių menas apima kone visas įmanomas meno formas (tarp jų ir gatvės meną), o dažniausiai yra sutinkamas skulptūrų, instaliacijų pavidalu. Pavadinimai parodos anotacijoje buvo pavartoti netiksliai, bet tikslingai. Kuo viešųjų erdvių menas praktiškai skiriasi nuo gatvės meno? Pastarasis dažniausiai yra nelegalus (taigi ir anoniminis), jam negalioja jokios autorių teisės, o viešųjų erdvių menas yra oficialus, valdžios struktūrų finansuojamas ar kitaip remiamas. Kurio tipo meno kūrėju būti patogiau?

Projekto „Outside/Inside“ idėja – galerijos erdvėje, kaip rašoma parodos anotacijoje, „visuomenei priimtinoje ir saugioje aplinkoje“, pristatyti viešųjų erdvių meną – subliūkšta, nes eksponuojami darbai neatitinka parodos aprašyme pateiktų tokio meno bruožų: jis turįs būti „kontekstualiai susijęs su erdve, kurioje yra kūrinys, orientuotas į plačiąją auditoriją ir skatinantis jos diskusijas“. Viešajame mene svarbiausia ne objektas, bet jo santykis su erdve. Parodoje eksponuojami darbai galėtų kabėti bet kur. Specialiai paro­dai galerijoje sukurti darbai matomi visai kitaip, nei atrodytų konkrečiose miesto vietose. Jau vien angliškas paro­dos pavadinimas atrodo pasirinktas neatsižvelgiant į kontekstą, į plačiąją auditoriją, kuriai šis projektas skirtas. Angliški pavadinimai ir užrašai tarsi grąžina šį meną atgal prie ištakų, nuo kurių čia siekiama atsiriboti, t. y. prie grafičio kultūros, kilusios iš Niujorko. Anotacijoje išskiriami grafičio bruožai („kontekstualumas nėra svarbus, kūriniai yra orientuoti į gana siaurą, su tam tikra subkultūra susijusį žmonių ratą“) tinka daliai eksponatų, be to, joje grafitis redukuojamas į paprasčiausią taginimą (teritorijos žymėjimą užrašais), visiškai neįvertinat anarchistinio, socialinio, politinio grafičių aspektų, kurie atitinka aukščiau cituotą viešųjų erdvių meno charakteristiką.

Jurgis Tarabilda. „Lizdas“, drobė, aerozoliniai dažai, 80 x 60, 2016

Menas viešosiose erdvėse veikia kaip atsvara galerijų ir muziejų įrėmintam menui. Parodos anotacijoje viešojo me­no pritaikymas galerijai pavadinamas paradoksaliu. Išties. Vizualinę šios paro­dos dalį suprantu kitaip, nei rašoma jos anotacijoje – pavadinčiau ją gatvės meno meditacija.

Vaizdas. Vizualinės parodos dalies autoriai – neseniai Vilniaus dailės akademijoje skulptūros bakalauro studijas baigę menininkai Jurgis Tarabilda ir Aistis Kavaliauskas. Jų eksponuojamuose darbuose keliama saugumo ir sekimo, privatumo ir viešumo problematika. Abu menininkai žaidžia su tais pačiais objektais, tad tenka po kelis kartus grįžti pasitikrinti kūrinių autorystę.

Tarabilda yra ir „Vilnius Street Art“ festivalio dalyvis. Odminių gatvės sieną tebepuošia jo kūrinys „Think“ („Mąstyk“). Mąstyti siūloma ir šįkart. Iš paveikslo rėmų mirksint vaizdo kamerai („Objektą stebi vaizdo kamera“), susigriebi, ar tik pats nebūsi mechaniškas spoksotojas, objektas priešais objektą. Menininko darbai parodoje traukia žvilgsnį subtilia estetika. Vaizdiniai lyg iš sapnų ar niekad nebuvusios praeities: nutolę, migloti, esantys tarsi niekur, tokie panašūs į tikrovę, bet tik panašūs. Kuriama įtampa neleidžia pasyviai spoksoti, įtraukia, verčia susirūpinti šalies socioekonomine ir politine situacija. Tarabildos, kaip ir Kavaliausko, darbuose („Lizdas“, „Paukščiai išskrenda“, „Žaidimai“) atsikartoja metaforos iš paukščių gyvenimo, keliančios švelnų liūdesį, nes paukščiai taip ir nepasirodo (arba pasirodo visai ne tokie, kokių lauktumei). Tarabilda parodos lankstinuke paaiškina, jog šiame projekte turėjo persiorientuoti, savo kūrybos strategiją pritaikyti galerijai. Ar reikėjo: užtikti mieste, poetiški kūriniai darytų didesnį įspūdį, atsitiktinį praeivį priverstų stabtelėti, pažvelgti į kasdienybę kitu kampu.

Kavaliausko kūriniai svajingumu net nedvelkia. Išsyk nejaukiai verčia pasijusti galerijoje įtaisytos, tagais paženk­lintos, medinės vaizdo kameros-inkilai („Inkilai“). Viena vertus, vaizdo kameros viešosiose erdvėse turėtų saugoti meno kūrinius. Kita vertus, jos dažnai yra kliūtis rastis gatvės menui. Ant šoninių galerijos sienų kabo dvimatės kartoninės „Atminties gaudyklės“ – spygliuoti apskritimai, kuriuose sulipę, draperijose susipainioję antikiniai biustai, gyvūnų kaukolės, dujokaukė. Jeigu čia galioja sapnų gaudyklių veikimo principas (jos kaip voratinkliai sugaudo blogus sapnus), tuomet vaizduojami objektai yra kaži kokie slogučiai. Prisimenant parodos aprašyme minimas „vandalizmo formas“, raguočių kaukolės sietinos su vandalais, prisidėjusiais prie antikos pasaulio žlugimo. Atmintyje iškyla faktas: tai, ką šiandien vadiname klasikiniu menu, antikoje buvo eksponuojama viešai, visai visuomenei. Niekšai vandalai griauna, išniekina šią kultūrą. Kita vertus, seniausi grafičiai mus pasiekia iš antikos laikų ir atveria autentišką, neoficialią tų laikų žmogaus pasaulėžiūrą. Žinios atmintyje susimaišo. Gal šis kūrinys teigia, kad akademinis menas yra toks pat slogus kaip ir vandalizmas? Antikinis biustas ir gyvūno kaukolė –­ abu negyvi, abu nepalaidoti. Tačiau ką šios gaudyklės praleidžia į sąmonę, kad dabartis miegančiojo nekankintų? Gal mūsų atmintys yra tik sapnai?

Atsakymo galėtume paieškoti kitoje galerijos sienoje. „Šešėlių teatras“ –­ serija piešinių, vaizduojančių baltos rankos baltame fone metamus gyvūnų šešėlius. Iš Tolimųjų Rytų kildinamas šešėlių teatras Senovės Graikijoje buvo pritaikytas socialinei satyrai ir folklorui, vaidinti populiarūs spektakliai aktualiomis politinėmis temomis. Žvelgiant iš vandalų perspektyvos, „Šešėlių teatras“ veikia kaip nuoroda į urban totemizmą, į savitą, uždarą gyvenimo būdą, į teritorinį grafitį. Tamsoje miestą skrodžiančių kelių gaidelių žibintai apšviečia gatvių oželius, vilkelius, briedelius, pakėlusius dažų flakonus, žyminčius savo teritorijas. Jeigu Kavaliausko darbus reikėtų įsivaizduoti kaip viešųjų erdvių meną, tai šių darbų serija galėtų tapti projekto, skirto grafičių subjaurotų sienų atnaujinimui, eskizais. Toks šešėlių teatras mieste galbūt įkvėptų ir grafitininkus į savo veiklą pažvelgti kūrybiškiau.

Garsas. Kitas „Outside/Inside“ tiks­las – audiovizualinis projektas, kuriame garsas ir vaizdas būtų lygiaverčiai ir „plėtot[ų] tą pačią temą iš skirtingų perspektyvų“. Manoma, kad eksperimentinė muzika, kaip ir viešųjų erdvių menas, yra neteisingai suprantama, „dažnai įvardijama kaip pogrindinė“. Greičiau, tikra problema iškiltų, jeigu po grindiniu nebūtų nieko. Muzikinės dalies autorius – Lukas Kukuraitis, žinomas kaip twentythird suspect, su kūriniu „Intergalactic language“ („Tarpgalaktinė kalba“). Muzika galerijoje sulaiko ilgiau, nei galima tikėtis. Kaip ir žadėta, ji nenuspėjama: džiuginanti, gąsdinanti, įkvepianti, raminanti. Muzikai keičiantis, kinta ir visa parodos erdvė, vizualioji dalis veriasi naujais klodais. Ir atvirkščiai: įsitraukus į vieno darbo interpretaciją, tarsi imi girdėti atitinkamus garsus.

Diskusijas pratęsiant. Pagrindinis parodos akcentas yra kioskas, siūlantis parodos lankstinukus su autorių prisistatymais ir vizitinėmis kortelėmis. Peršasi išvada, kad viešųjų erdvių menu buvo pasivadinta ne per klaidą. Tai rimta problema: ką daryti legaliai urban estetiką kurti norintiems jauniems menininkams (jeigu jie nenori būti dizaineriais)? Kaip gatvės menas ar bet koks „asmeninis“ menas (egzistuojantis tik autoriaus galvoje) galėtų tapti viešuoju menu, t. y. oficialus ir finansuojamas institucijų? Akivaizdu, kad gatvės meno festivalių negana.

Kas turi spręsti, koks menas gali būti viešose erdvėse? Faktiškai sprendžia valdžia, tačiau svarbu, kad tokie sprendimai būtų priimami tik po viešų diskusijų tarp menininkų, kompetentingų žmonių, vietos bendruomenės ir politikų. Tik argumentai ir edukacija gali keisti miesto atmosferą į gerąją pusę. Realybė tokia, jog meno kūrinių judėjimai (jų rastis ir dingstis) sostinės viešojoje erdvėje vyksta slapčiomis. Vienus „balvonus“ tyliai pakeis kiti. Visuomenės reakcijos – paprastai pavėluotos arba tiesiog neišgirstos (žr.: Vaida Stepanovaitė. „Naujų skulptūrų vizijos – toliau kasamos duobės reprezentaciniame Vilniaus veide“1).

Tiesa, esama gerų poslinkių iš Vilniaus savivaldybės, iš bendruomenių, iš menininkų. Neseniai Vilniaus taryba suteikė daugiau galių visuomeninėms komisijoms: Vilniaus visuomenei svarbius klausimus jos galės kelti pačios ir siūlyti jų sprendimus. Komisijų išvados kartu su komitetų sprendimais bus teikiamos svarstyti Vilniaus tarybai ir skelbiamos viešai. Į visuomenines komisijas savo atstovus kviečiamos siūlyti bendruomenės, organizacijos, kitos institucijos. Patys gali pasisiūlyti įvairių sričių ekspertai. Besirūpinantiems viešųjų erdvių menu, savivaldybės pateiktame sąraše reikėtų atkreipti dėmesį į kultūros, kraštovaizdžio architektūros, miesto planavimo, švietimo ir jaunimo reikalų, bendruomenės reikalų galimas visuomenines komisijas. Pamatysime, ar visuomenė pasinaudos galimybe turėti daugiau įtakos sprendžiant miesto reikalus.

Kitas pagyros vertas procesas Vilniu­je – Aukštamiestyje vykstančios kūrybinės konversijos. Tai yra puikus architektų, menininkų ir bendruomenės bendradarbiavimo pavyzdys. Aukštutinė Naujamiesčio dalis kryptingai siekia „tapti pasaulinio garso menininkų, kūrybingų žmonių ir turistų traukos vieta“2. Užupio Respublika jau turi bend­ramintį.

Aistis Kavaliauskas. „This must be the place“, kartonas, akrilas, 97 x 58

Netiesa, jog visuomenė nenori gatvės meno, yra daug neišnaudotų galimybių. Deja, trūksta pačių menininkų iniciatyvos, projektų konkrečioms erdvėms, jų pristatymo visuomenei. Jei vyktų tokių projektų parodos, būtų didesnė tikimybė sulaukti paramos. Taip pat bendruomenės ir savivaldybės turėtų būti suinteresuotos skirti nuolatines erdves laikino meno projektams. Tai yra tokios pat svarbos reikalas, kaip ir vaikų žaidimų bei sporto aikštelės. Visuose pasaulio miestuose tokios erdvės suburia žmones, skatina kūrybiškumą, atgaivina rajoną, pritraukia investicijų, o kainuoja gerokai mažiau nei bronziniai gigantai. Laikinas menas nekiršina visuomenės, priešingai – moko demokratijos. Nuomonės visada išsiskirs, bet daug lengviau susitarti, kai tariamasi dėl neamžinų dalykų. Turime daug apleistų skverų, tuščių aikščių, upių pakrančių (VILNIUS FULL OF SPACE), kurias galima paversti eksperimentinėmis meno erdvėmis. Jose žmonės galėtų susipažinti su Lietuvoje dar kiek neįprastu menu (dažnas reiškinys Vakarų šalyse: miestų gyventojai laikiną meną sutinka priešiškai, o paskui prašo kūrinį palikti visam laikui). Menininkai, netelpantys institucijose, tokiose erdvėse būtų pastebėti gerokai didesnės auditorijos, nei galėtų tikėtis kitomis sąlygomis. „Drąsi Lietuva, sumani Lietuva“ neįmanoma be drąsaus ir sumanaus viešųjų erdvių meno.

Kaip tai finansuoti? Viešojo meno fondai Vakarų šalyse (anuomet – ir Sovietų Sąjungoje) papildomi pagal įstatymą, kai, statant visuomeninius objektus, nuo statybos sąmatos reikia skirti 1–3 proc. viešųjų erdvių menui kurti (žr.: Gintautas Pūkas „Menas urbanistinėje erdvėje“3). Miesto gyventojams taip pat turėtų būti suteikta galimybė skirti lėšų (pervedant 2 proc. pajamų mokesčio) tokio tipo bend­ram reikalui (kam remti vieną menininką, jei galima paremti daugelį). Skirtingus žmones diskutuoti apie meną ir jį remti skatintų iš anksto apibrėžta laikino kūrinio „eksponavimo“ viešojoje erdvėje trukmė – šis joje liktų bent tol, kol atsirastų sutarimas ir lėšų kitam kūriniui. Valstybės atkūrimo šimtmečiui artėjant, ypač norisi, kad bendrabučių inkilai virstų vaizdo kameromis, fiksuojančiomis ir sekančiomis savo aplinką, kad žmonės, kaip paukš­čiai, išlindę iš savo lizdų, džiaugtųsi laisve jaukiose viešosiose erdvėse.

1 www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-12-15-nauju-skulpturu-vizijos-toliau-kasamos-duobes-reprezentaciniame-vilniaus-veide/138573.
2 www.vilnius.lt/lit/Gimsta_naujas_modernus_ir_kurybiskas_sos/16527/15995121.
3 www.architekturumai.lt/pages/posts/menas-urbanistineje-erdveje-42.php.