Aurio Radzevičiaus paroda „Nežinomas autorius. Tapybos objektai procese“ rugpjūčio 13–rugsėjo 13 d. Kauno paveikslų galerijoje
Paprastai sunkiausia sugalvot pavadinimą. Iš to piktumo net knieti iškrėsti kokią nesąmonę parodos autoriui ir pavadinti savo tekstą taip truputį kavianskai, tarkim, „Žvilgsnis į save“, „Rūpesčiai ir lūkesčiai“ (šitas, rodos, kažkur jau buvo) arba dar kaip nors sena gera duokim garo stilistika. Galima, žinoma, ir truputį konkrečiau – „Žinomas nežinomas menininkas“, „Atminties scenografija“ ar „Prisijaukinęs tapybą“. Netgi „Nepamirštamos valandos su Auriu“ arba „Auris Radzevičius – kūrėjas ir žmogus“. Nors „Plevenanti Apokalipsės dainiaus dvasia“ vis tiek čia tiktų labiausiai.
O nuo panašių ekscesų sulaiko ne tai, kad visa šitai bus baisiai smagu daugiausia trims personoms (įskaičiuojant ir pačią rašinėlio autorę), bet kad mūsų spaudoj tokių pavadinimų iki šiol nors vežimu vežk ir paprasčiausiai žmogus paskęsi visame sovietmetį menančiame liūne, niekam net nespėjus susivokt, koks didis sau bajeristas atrodai.
Tiesa, dar taikiausi suskelt kokį beviltišką pokštą su jubiliejumi, penkiasdešimt metų tai visai mažai, šlamėki ąžuolu galingu ar ką nors panašiai gilaus ir siaubingai prasmingo. Štai dar radau kažkur internete: džiugu, kad širdyje dar neruduo. Čia vienas žodis.
Ne, manau, Auris to nenusipelnė. Be to, jis, atrodo, yra rimtas žmogus, netgi kartais toks truputį mąslus ir dramatiškas, tai su juo, bijau, tokie triukai neišdegtų. Gal net šiek tiek patetiškas kartais būna (vienintelis mano sutiktas atvejis, kai ši savybė kažkodėl neerzina) ir teatrališkas. Čia taip greičiausiai atsitiko dėl darbo teatre, nes jis yra ir scenografas, be viso kito. Todėl pavadinimui pasirinkau vieno Aurio Radzevičiaus eilėraščio pavadinimą. Na, ne visai todėl, o kad jis man čia tiesiog tiko. Nes parodoje tikrai yra palmių.
Tiesa, aš čia kiek užsimiršau, nereikėtų taip iškart imti svaidytis žinomomis pavardėmis, juk paroda vis dėlto yra nežinomo autoriaus. Nors tas plakate nufotografuotas nežinomas dailininkas kažkur lyg ir matytas. Ir šiaip savotiškas toks. Savo darbų modeliu dažnai renkasi tą patį Aurį, o ir po savo tapyba pasirašinėja Auriu Radzevičium. Nors maža ką – visokių tų nežinomų autorių būna.
Apskritai yra gana sudėtinga vien tiek laiko išlikti visai nežinomu Lietuvoje, nedidelėje valstybėje, kur visi vieni kitus pažįsta, beveik kiekvienas meno veikėjas yra kito tokio pat, na, jei ne šeimos narys, tai bent jau giminaitis ar draugas arba galiausiai kaimynas. Neaišku, iš kur toks personažas išvis atsirado ir kur iki šiol jisai vargšas slapstėsi.
Man rodos, tik tokia pat didingai vieniša, visiškai niekam nežinoma dailėtyrininkė galėtų atskleisti šios meno pasaulio asmenybės didybę beigi tragizmą. Aš tai, pavyzdžiui, esu dar ir kaip žinoma, be to, ne menotyrininkė, todėl į mane nežiūrėkit.
Tačiau gerai paieškojusi kai ką panašaus užtikau. Straipsnis lyg ir be pavardės, matyt, čia ir bus mano ieškoma niekam nežinoma autorė. Galbūt atsirastų ir šitokiai progai tinkama citata, tokia reikalinga kiekvienai gerai ar bent pakenčiamai tapybos parodos recenzijai?
Štai, jau radau: „Geras pasirinkimas gali būti šiltų kraštų peizažas, kuris paprastai atspindi atsipalaidavimą, ramybę ir gerą nuotaiką. Karštos paveikslo spalvos įkaitina ir kambario atmosferą. Ryškių spalvų paveikslai suteikia energijos, pastelinių – nuramina. Nesirinkite pesimistinių, niūrių paveikslų, vaizduojančių mūšio laukus ar prievartą.“1 Va taip teigiama straipsnyje „Kaip išsirinkti paveikslus svetainei“, man rodos, kaip tik ir nagrinėjančiame mūsų nežinomo autoriaus kūrybą.
Net jei ir nebūtų palmių, vis tiek šito nežinomo Aurio, tai yra autoriaus, darbuose kiekvienas galėtume rasti gyvą galą kitų motyvų bei personažų, tinkančių papuošti bet kokią svetainę, virtuvę ar net sandėliuką. Čia aš juokauju. O jei gerokai rimčiau ir dramatiškiau, tai „sociologiniu požiūriu klasikinis ekspresionizmas yra smulkiaburžuazinis maištas prieš buržuazinę santvarką. Kadangi ekspresionistai kovojo prieš buržuazinės visuomenės visas klases, remdamiesi buržuazijos sąmone, tai ir jų menas įgavo atitinkamus bruožus: neapibrėžtus charakterius, chaotišką formą, neaiškų ir nesusikristalizavusį turinį.“2 O Radzevičiaus kūrybos atveju, manau, yra dar baisiau – motyvai arba visiškai neiškoduojami, arba absoliučiai nuvalkioti.
Iš tokių padėvėtų motyvų čia pilna visokių agresyvokų plikų moteriškių „su papais“, išdidintų akių vyzdžių, kaži kokių pusiau atominių, pusiau haliucinogeninių grybų. Viskas atrodo kaip koks keliaujantis cirkas ar koks Lietuvos valstybinis regioninis pankų subkultūros atminimo puoselėjimo muziejus.
Beje, anksčiau šio autoriaus kūryboje, atsimenu, dominuodavo tokie specifiniai apyšiurpiai kiškučiai, bet dabar šių populiacija kažkodėl žymiai sumažėjusi, matyt, vargšai padarėliai visai bus praradę temos naujumą bei aktualumą. Bet labai akivaizdžiai pagausėjo įvairių kaukoliukų ir griaučių (Darius su Girėnu taip pat čia kaukolių pavidalo, beje. Bet apie juos – vėliau). Beje, tos kaukolės irgi klaikiai nuvalkiotas motyvas. Gyvenimas ir mirtis apskritai yra baisiai nuvalkiotos temos.
Tie visi Aurio kaukoliukai atrodo lyg kokios vienos gerokai komiškos tautos, na, gal bent vienos profesijos atstovai. Ir komiškos, ir kiek kraupokos vienu metu. Kaip kokie sudegusio teatro artistai, kurie patys sudegė su savo teatru. Brrr, čia jau kiek užraičiau, man rodos, metas pakeisti temą.
Taigi, kaip jau pirma autoritetingai nusprendėme, kita Radzevičiaus motyvų ir personažų rūšis yra niekur nematyta ir normaliam žmogui nesuvokiama padermė. Kad ir tas paties autoriaus entuziastingai pristatytas, bet absoliučiai nepritaikomas, niekam nesuprantamas ir nereikalingas erdvinis taškas. Tiesą sakant, net nežinau, kaip jį apibūdint. Na, tiesiog toks erdvinis apskritimas vieno paveikslo kampe, labai simpatiškas ir išraiškingas.
Dar yra švelniai oranžinė nugarinė vienos kaukolių serijos pusė, visu gražumu atsiskleidžianti tik šviečiant neagresyviai vasaros pabaigos saulei, autoriui visiškai atsitiktinai išjungus dienos apšvietimo lempas. Bet čia net ne personažas, matyt, tiesiog neryškiai oranžinės kai kurių Aurio paveikslų nugarėlės, gana agresyviai reikalaujančios neagresyvaus apšvietimo.
Dar tie kalnai su ryškiai mėlyna draperija, garsėjantys tuo, kad tik paveikslą pabaigęs autorius pagaliau suprato, jog tapė juos iš natūros. Nes vėliau surado tokio pat kalno vaizdą internete.
Ir viena visai nedidukė skulptūrėlė. Griaučiukai, tokie maži ir bejėgiai, kad savaime kelia užuojautą. Tai autorius, mačiau, jais rūpinosi ypač atidžiai, visaip derino apšvietimą, kad nebūtų nei per tamsu, nei per šviesu, tie būtų laimingi ir viskuo patenkinti.
Ai, dar prie nuvalkiotų – pamiršau, taigi Darius ir Girėnas. Tokie tinkami tik visokioms suakmenėjusioms teminėms parodėlėms. Žinot, kur tam veikėjui 250, anam 130, arba, pasikartosiu, žinomas nežinomas tas ar anas personažas. Arba galima dar iš tokių pasišaipyt. Tarkim Romą Kalantą ir Antaną Kraujalį kažkas čia visiškai oficialiai buvo pavadinęs neaiškiomis revoliucinėmis asmenybėmis3. Manau, kiek darželinukiškai suformuluota, bet labai labai taikliai. Nes tikrai – nei jie pinigų už savo tą veiklą gavo, nei kokių valstybinių apdovanojimų, nei galiausiai jų išvis kas nors prašė taip keistai elgtis. Tikrai kažkokie neaiškūs.
Taigi ir tie Darius su Girėnu, kaip jau minėjau, šiuolaikinės tapybos parodoje neatrodo adekvačiai ir netgi kyla įtarimas, kad vien dėl tokių temų šių darbų autorius taip ir paliko nežinomas.
Dar tas nežinomas autorius baisiai susirūpinęs Soldino miške esančiu paminklu šitiems dviem lakūnams, kurį grasinasi išrauti lietuvių patriotų (taip niekadėjus įvardijo Auris) pasodintos eglaitės. Eglės auga žaibišku greičiu, per metus ištįsdamos po keletą metrų – čia, man atrodo, gerokai perlenkė nežinomas autorius Auris. Reikia ką nors daryti – kiek įsakmiai siūlė jis. O ką aš jiems padarysiu, galvoju – jei tie patriotai susimokė vienąkart nuversti visas skulptūras ir paminklus, tai jau kažin, ar čia kas bepadės.
O tos palmės man kažkodėl siejasi su Lietuva. Gal dėl gerokai afrikietiškų vėliavos spalvų, gal dėl to trenkto veikėjo, kuris prieš karą visiems siūlė keltis gyvent į Madagaskarą. Auriui, iš visko matyti, irgi kažkaip panašiai atrodo. Tame paveiksle, kur krinta Darius ir Girėnas, tiksliau, paveiksle, vaizduojančiame tai, ką matė Darius su Girėnu, prieš lėktuvui sudūžtant Soldino girioje, taigi jame matyti, kad jie abu irgi regėjo kaži kokias džiungles. Su tokiu stilizuotu Čiurlionio saulės motyvu. O paveikslo apačioje sustingo lakūnų mirties data, iš tolo primenanti japonų hieroglifus. Na, juk galiausiai jie ir buvo savotiški kamikadzės. O Auris dar pyksta, kad žiūrovai niekaip neiškoduoja šio gana aiškaus ir suprantamo paveikslo. Tada nereikėjo rašyti japoniškai, galvoju.
Beje, tos jo nutapytos džiunglės ir saulė išvis labai primena japoniškus prieškario plakatus. Dariaus ir Girėno laikų lietuvių plakatai irgi kažkodėl panašūs į to laiko japonų (o šie atrodo tokie nejaponiškai drūti, spalvingi ir nebaisiai subtilūs). Lietuvių menas apskritai yra spalvingesnis, nei mes pripratę manyti, ir turi labai daug įvairių paralelių. Kupinas kraštutinumų toksai. Kartais piktybiškai tautinis, kartais politiškai nekorektiškas, ar net toks, kokį norėtume užmiršti. Na, bet greit bus kitoks arba jo išvis nebebus likę. Nes dabar tai kaip toj dainoj, kur vienas tautos dainius vis traukia – kopų ir palmių čionai nebėra. Yra tik keturi vazonykai ant Žaliojo tilto.
O Radzevičius (jis ir nežinomas autorius), beje, visas tas dienas taip ir praleido savo parodoje. Atseit vis derino apšvietimą. O iš tikrųjų tai pasislėpęs klausėsi, ką nieko nenutuokiantys žiūrovai kalbasi apie jo darbus, ir pats sau tyliai krizeno. Bet nereikia žmogaus smerkt taip iš karto. Šis autorius mėgsta būti muziejuose dar nuo vaikystės, pats apie tai prisipažino. Be to, reikia, kad kas prižiūrėtų daugybę jo sukurtų personažų.
Tiesa, pamatęs mūsų delegaciją kiek susimėtė ir atseit ėmėsi reguliuoti vis neįsijungiantį videoprojektoriaus ekraną. Tas niekaip nesidavė. Tada ėmė raustis tarp savo spalvingų veikėjų, sustatytų tamsiame salės užkaboryje, ieškodamas kaži kokių laidų ir jungiklių.
Gal ir knietėjo galų gale pamatyti tą Aurio filmą, galiausiai ne taip dažnai jo darbų pas mus ir išvysi. Tai iš pradžių gerokai nusiminiau, kai paaiškėjo, kad jokio kino seanso nebus.
Bet paskui pamaniau, kad gal nieko čia blogo. Nes labai jau susižavėję visi tie Aurio griaučiai, maumai ir kaukoliukai stebėjo šį netikėtą jų autoriaus performansą potamsę patalpėlę nušviečiančio ultramarino spalvos ekrano fone. Apšalusiais žvilgsniais sekė, kaip ekspresionistiškai blaškosi niekam nežinomas autorius, toks mūsų laikų Don Kichotas.
Tokia neaiški revoliucinė asmenybė.
1 http://domo.plius.lt/interjeras/straipsniai/paveikslai-namuose?page_nr_=3#
2 Lionginas Šepetys. „Modernizmo metmenys“. – V.: „Vaga“, 1967, p. 82.
3 Dainius Liškevičius. „Muziejus“. – V.: „Kitos knygos“, 2013, p. 48.