Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Kaip atsisakyti atminties? 

Greičiausiai neįmanoma ir vien todėl, kad tik taip natūraliai ir išeina. O išeina neatrodyti kvailai, nes juk dažniausiai neatsimeni, į kuriuos klausimus jau esi atsakęs, o į kuriuos – ne. Galvoji, kad esi atsakęs, bet, pasirodo, dar nesi. Kiti irgi neatsimena, kad tu atsakinėjai, ir vėl iš naujo juos užduoda. Gera nepasimesti, kai atmintis atsisako tau pagelbėti, vis tiek juk ramiai sau žingsniuoti galima ir be jos. Visiškai nesvarbu pirmyn ar atgal, o gal kur į šoną, iš kurio atėjai, ar taip ir neatsimeni, kodėl norėjai pasukti. Jeigu galima, pamėginsiu prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo. „Aš esu Daiva Kairevičiūtė“, – išgirdau kitoje ragelio pusėje. Kad ir kaip būtų keista, prisimenu, jog lyg ir sakė, kad išsitrynė visa SD atminties kortelė, į kurią fotkino. Gal čia ne ji, gal Dichavičius? Kuo čia dėtas Dichavičius, neatsimenu. Greičiausiai tik šiuo atveju buvo ne visai prasminga atsisakyti atminties. Tačiau kaip tai pavyko, niekaip negaliu atsiminti. Trupiniai ir nuotrupos, išsitrynusios, bet neištrintos nuotraukos ir tos ne viską turbūt atsimena. Net atmintinai jas išmokus ir atkartojus atminty užsimerkus, vis tiek kažkas lieka už kadro. Kažkur persidengia, užsidengia ir (ar) atsidengia ir visada kažkas lieka už kadro. Kadruotėse gausu išsitrynusių atsitiktinių ir neatsitiktinių atsiminimų. Norisi atsikelti ir viską apversti. Apsivertus skraidyti. Apvirsti kartu su vaizdu camera obscura. Tačiau ką aš čia darau? Ogi įtempiu visus raumenis ir bandau prisiminti, kodėl ji ar jis man skambina. Turbūt pirmadienis, bet ne, jau antradienis ir nebe rugpjūtis. Kuri savaitė? Koks dar mėnuo? Kodėl klausiu? Gal metai pagaliau pradėjo suktis atgal ir bus galima nebeprisiminti to, kas mūsų turėjo laukti ateityje. Panašu, prasminga lieka nesistebint stebėti, kaip viskas laimingai ir nuosekliai kartojasi atbuline eiga. Negaliu nesižavėti, kaip, atsisakius atminties, kartojimasis tampa nepakartojamu. Jei teisingai atsimenu, juk taip viskas ir vyksta. Besimėgaudamas tuo, jog dar vis atsimenu, jog nieko nebeatsimenu, manau, to ir pakanka.

 

Kaip ką nors atrasti neieškant?

Toks geras klausimas. Ir gera nuo to, kad jis užduodamas nebe pirmas ir beveik kaip neklausimas. Atsakyti į antrą paprastai būna paprasčiau, nes jis užduodamas kaip jau kitas, vadinas, komunikacija su esamu pašnekovu ar įsivaizduojamu užklausinėtoju nenutrūko. Startinis jaudulys jau startavo ir pasiekė finišą. Jau galima sau leisti ramiai įsijausti ir praplėsti tą patį pirmąjį pasakojimą, kad ir koks jis būtų. Tačiau ar apskritai įmanomas antras klausimas? Akivaizdu, neuždavus pirmojo, antrojo klausimo tiesiog nebūtų. Vadinasi, antras klausimas yra skolingas pirmo klausimo buvimui daug daugiau nei pirmas antram. Su tuo, matyt, tiesiogiai siejasi ir mano atsakymas į jį. Be pirmo klausimo negalėtų būti ir atsakymo į antrą klausimą, nes tada jo nebūtų, arba antras klausimas neskambėtų kaip klausimas nr. du. Jei bandyčiau į jį atsakyti kaip ne į klausimą, turbūt nieko naujo neatrasčiau. O neatrasčiau todėl, kad neieškojau atsakymo. Dauguma atsakymų yra aiškesni dar neuždavus nė vieno klausimo, ir tik po to viskas užsivelia klausimynuose. Manyčiau, čia savaime viskas aišku ir galima pereiti jau prie kito klausimo.

 

Arba kaip sugrįžti prie pirmojo klausimo?

Kaip atsisakyti atminties? Aš neatsimenu, ar buvo toks klausimas. Bet tarkime, kad atsisakius atminties, visiškai nesvarbu, kuris klausimas užduodamas pirmas, o kuris antras. Taip visiems laikams išsisprendžia vištos ir kiaušinio paradoksas, nes pirmumas tiesiog neegzistuoja. Atkrenta begalė su tuo susijusių problemų ir veriasi kiti atradimai, prieinami neieškant. Netgi senolių posakyje „Kas ieško, tas randa“ nenurodyta, kad tai, kas randama, ir yra tai, ko ieškota. Todėl visiškai prasminga būtų pamiršus visus klausimus tiesiog nusišypsoti. 

Lai tai bus šypsena su matomais ir nepamatomai nugrimzdusiais prisiminimais. Netgi tada, kai mes nieko neatsimename, mūsų prisiminimai niekur nedingsta. Jie gyvuoja paralelėse. Jie kartojasi atsikartojimuose ir primena, kad jų pamiršti visiškai neįmanoma. Užtenka tik negalvoti, ką norima prisiminti, užtenka tik neieškoti to, ką norime atrasti. Užtenka tik pasakyti, kad šį tekstą parašiau galvodamas apie būsimą parodą ir visai kitus dalykus. Tai dedikacija ir anotacija, o gal ir aplikacija nuo šešėlinio kuratoriaus be ypatingų autorysčių ir peripetijų. Ji sukomponuota tiesiog improvizuojant Daivos fotografijos ir susitikimo su fotografe formatu, su orientacija į kūrinijos substancijas.

 

Daiva Kairevičiūtė – fotografė ir grafikė.