Povilas Ramanauskas – jaunas tapytojas, šiemet baigęs tapybos magistrantūros studijas. Jo kūriniuose tapyba suvokiama kaip savitos erdvės kūrimas drobėje, o abstrakti paveikslo erdvė traktuojama kaip vizuali tapybinės dimensijos erdvė, savotiškas tarpas/plyšys tarp realaus ir nerealaus. Ketvirtadienio peržiūrų kambaryje Povilas pristatys tapybos darbų ciklą „Introspekcija“.
Introspekcija – tai savistaba, psichologijos tyrimo metodas, savo sąmonės būsenų, minčių ir procesų stebėjimas. Iš psichologijos pasiskolintą terminą menininkas tapatina su kūryba ir tapybos procesu. Pasak Povilo, „kuriant paveikslus, intuityviai išplaukia prisiminimai ir pasąmonėje glūdintys keisti vaizdiniai. Tapybos metu vyksta savianalizės procesas, susitelkiama apmąstant tam tikrus patyrimus, būtį ir nebūtį. Kūrybiniame procese ieškojau sau naujo paveikslo pateikimo būdo, šiuo atveju – tai jo transformacija į tūrinį objektą. Suobjektinau pačią tapybą ir jos rezultatą – paveikslą. Tad tapybos darbas turėtų būti suvokiamas esantis daugiau negu paveikslas, o kaip ir objektas“.
Povilo darbai yra tapybiniai objektai, kuriuose iš dvimatės dimensijos pereinama į trimatę. Svarbus kūrinių elementas yra kvadratas ir kvadratiškumas. Ši geometrinė forma – stabilumo, kosmoso beribiškumo, pasaulio tvarkos ir fundamentalumo simbolis. Tiesa, Povilo kūriniuose nerasime tobulo, tikslaus kvadrato, čia dažniausiai pasitaikančios formos yra stačiakampiai gretasieniai. Kalbant apie erdvės iškraipymą/išsikraipymą ir kvadratą, kaip kosmoso, pasaulio tvarkos simbolį, stačiakampis ir yra savotiškas tos fundamentalios geometrinės formos (ir simbolio) iškraipymas. O kvadrato, žyminčio stabilumą, kosmoso beribiškumą, pasaulio tvarką, nebuvimas dar labiau paryškina visus netikslumus, išsikraipymus, erdvių/dimensijų/realybių sutapimus.
„Introspekcijoje“ ir ją supančioje erdvėje glūdi paslaptis (abstrakčiąja prasme), pavyzdžiui, apie būtį ir nebūtį, bet tai, kas slepiama, nėra svarbu. Svarbiausia, ką mes darome, kaip mes elgiamės mėgindami ją įminti, koks yra mūsų santykis su pas­laptimi. Paslaptis arba judėjimas paslapties link Povilo kūriniuose žymi savotišką įtrūkį/įplyšimą tikrovės audinyje arba, dar tiksliau, tikrovės (veiksmo) nesatį. Introspekcija – tai ieškojimais apipintas kalbėjimas apie labai aiškią patirtį, mąstant, kas yra šiapus ir anapus tikrovės.
Todėl Povilo tapybiniai objektai abstraktūs, kontempliatyvūs, minimalistiški, netgi šiek tiek architektoniški, tai tarsi savotiškos vidinės būsenos formos ar išklotinės. Toks įspūdis susikuria neatsitiktinai, tapyba autoriui, kaip jis pats teigia, yra kai kas daugiau nei tik vizuali raiška, tai vidinės būsenos atspindys. Tapyba ir yra nuotaika. Regis, Povilo darbai iš dalies ir yra apie nuotaiką (abstrakčiąja prasme), bet kokia ji, neįvardijama, ir visi ją apibūdinantys būdvardžiai pašalinti. Taigi introspekcija čia irgi ne konkretaus subjekto savistaba, o abstraktus kalbėjimas apie pačią sąvoką.
Gali kilti klausimas, ar prasminga tiek daug kalbėti apie formą. Juk ir pats žodis, ir visa, kas su juo susiję, pavyzdžiui, formalioji analizė, šiais laikais meno lauke yra praradę aktualumą. Tačiau Povilo kūriniuose formos ir kalbėjimai apie jas įgauna kiek kitokį pavidalą, jie ne metaforiškai/simboliškai, o beveik tiesiogiai tampa dažais, kuriais tepama, formuojama, iškreipiama ir išlenkiama erdvė (pasaulio tvarka). Į erdvę įsiveržusi (arba joje įstrigusi) forma tampa tapybos objekto išraiškos pagrindu. Povilas kalba ne per formą, o pačia forma.

Povilo Ramanausko tapybos darbų ciklą „Introspekcija“ „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti spalio 11–17 dienomis.

Povilo Ramanausko „Introspekcija“ – 4 viršelyje.