Edvino Mikulskio paroda „Disonansas: pasidavimo strategijos“ Užupio meno inkubatoriuje veiks iki lapkričio 27 d.

Pradėsiu nuo trumpos priešistorės: pasisekė stebėti Edvino kūrybos procesą ir iš dalies dalyvauti jame dar ligi tol, kol jis įgavo šios parodos pavidalą. Jau tuomet nustebino menininko savarankiškumas kuriant tai, kas jam atrodo teisinga, atkaklumas ir priešinimasis bet kokiems nurodymams. Buvo galima pajusti šiokią tokią menininko desperaciją ieškant tinkamo kalbėjimo būdo apibūdinti savo kūrybai, tačiau ši desperacija nėra neigiama: užuot falsifikavęs konceptą, išradęs melagingą kalbą, nuslėpęs disonansą savy, jis karštligiškai bandė atrasti ryšį tarp jausenos ir kūrybos. Menininko sprendimas negali nestebinti – ilgainiui alinantis disonansas, kybojimas tarp reikalavimo pagaminti ką nors aiškaus, suprantamo bei išbalansuojančio vidinio chaoso tapo Edvino kūrybos būdu ir objektu.

Man pasirodė, kad gal kiek asmeniškas pasakojimas apie menininko nuoširdumą, net skausmingą atvirumą tinka konceptualiai įrėminti jo kūrybą. Paties Edvino teigimu, jis pasirenka pasidavimo strategiją, o tai jau savaime stebinantis, gal net šokiruojantis pareiškimas, kartu tiek ideologinio, tiek konceptualinio nonkonformizmo įrodymas, nenoras rinktis jau gerai žinomų ir laiko patikrintų kūrybos scenarijų. Dažniausiai galima pastebėti atvirkštinę tendenciją – tik gavę diplomus jaunieji menininkai skuba užimti vietas jau įsteigtoje hierarchijoje: bendradarbiauja su mokytojais, rengia parodas, duoda interviu, taip kaupdami ir didindami savo simbolinį kapitalą, kuris ilgainiui garantuos vietą meno lauke. Kitaip tariant, jie pradeda veikti, tuo legitimuodami lauką, kuriame veikia. Ką renkasi Edvinas? Neveiklumą, kuris, pasirodo, yra produktyvus.

Vartodamas paties menininko įvestą karo teorijos žodyną, norėčiau priminti skirtumą tarp taktikos ir strategijos. Jei strategija yra globali veiksmų eiga, taktika – laikinas būdas jai įgyvendinti. Vertindami taktiškai, galėtume iš karto nurašyti menininką kaip silpną, dar nepasiruošusį karui dėl statuso ir, vadinasi, nekonkurencingą. Tačiau toks sprendimas būtų labai trumparegiškas ir iš esmės išlaikytų mus tuose rėmuose, anapus kurių žengia menininkas. Taigi, vertindamas strategiškai, drįsčiau teigti, kad Edvinas kūryba pasako mums gerokai daugiau apie karą nei, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, pats karas. Net daugiau: jis bando iš naujo apmąstyti patį karą ir jo prasmę. Nepuola griebtis ginklų ir ginti savo, kaip menininko, garbės. Jis renkasi prasmingesnį kūrybos būdą ir kelia klausimus: kas yra ta menininko garbė? ar ji reikalinga, norint būti atviram ir ištikimam sau, kurti autentišką meną? ar dėl tos garbės apskritai verta kovoti?

Šiuo požiūriu prasminga aptarti tradiciją, kurią menininkas meistriškai demaskuoja. Dar nuo viduramžių, ypač Renesanso epochoje, menininkas buvo laikytinas kūrėju – taigi savo geba ir galia kurti buvo prilygintinas Kūrėjui. Šis motyvas išliko ligi dabar, net psichologiškai kūryba laikoma aukščiausia asmenybės brandos išraiška. Nenuostabu, kad su tokiu statusu labai paranku susitapatinti – būti dievaičiu, tik menas tampa jau nebe ištransliuojama Dievo valia, o chimeriškų ir nekvestionuojamų sąvokų kaip „talentas“, „įkvėpimas“ ar „kūrybingumas“ rezultatas. Bet, užuot drąsiai pareiškęs „Aš – (k/K)ūrėjas“, Edvinas atveria plyšį tarp šios makab­riškos tradicijos ir egzistencinio nerimo, kamuojančio, ko gero, kiekvieną, kas bent kartą buvo susimąstęs (-iusi) apie savo kūrybą. Negana to, menininkas priešinasi bet kokiems galutiniams rezultatams, sąžiningai parodydamas, kad to, kas vadinama menu ir grožiu, medžiaga yra nejauka, skausmas, nuolatinės dvejonės, paralyžiuojantis sutrikimas – būtent neišvengiamas disonansas, tapęs konceptualine menininko kūrybos šerdimi. Todėl pasirinkimas tapyti abstrakcijas yra visiškai pagrįstas meninis sprendimas, tačiau čia susiduriama ne su mums įprastomis nulinio reprezentacijos laipsnio abstrakcijomis, o su abstrahuota kasdienybe, kurioje vis dar atpažįstami vaizdų kontūrai: auto­portretas, gamtos ir miesto peizažai, šešėliai, medijuojantys įtampą tarp vidinio ir išorinio pasaulių.

Įdomu pastebėti, kaip autorius, produktyviai naudodamasis santykio su tradicija patirtimi, sąmoningai nuo jos nukrypsta. Filosofiniu abstrakcionizmo patosu buvo atsisiejimas nuo tikrovės ir juslinių patirčių, aktualios tikrovės suardymas ir naujos tikrovės išradimas meninėmis priemonėmis. Savo ruožtu Edvinas sąmoningai atsiriboja nuo tokių pernelyg ambicingų sumanymų: jis neturi pretenzijos išrasti naują tikrovę, bet veikiau iš naujo atranda tą, kurioje yra pats. Ambivalentiškas santykis su tikrove vizualiai perteikiamas per turinį keičiančią formą – ją perkoduojant, meniškai iškreipiant, vietomis net padarant fantasmagoriška. Laikyčiau tai kūrybos savitumu ir net savotišku menininko atradimu, nes abstrakcija jo kūryboje pasirodo ne kaip vizualus politinis lozungas, o kaip išpažintis, kaip kalba be adresato, kalba, nukreipta į tylą, kaip fragmentiškas dramatiškas santykis tiek su tikrove, tiek su menu – būdu šiai tik­rovei užčiuopti. Vis dėlto nenorėčiau (ir, manyčiau, pats menininkas nenorėtų), kad jo kūryba būtų suvokiama ir jaučiama tik pasitelkus neigiamų emocijų registrą. Disonansas, E. Mikulskio teigimu, yra ne tik beviltiškas bandymas atsekti klaidas, kartu jame esti ir šiltų akimirkų, pozityvios ekspresijos, jaukaus intymumo ir maloniai liūdno artumo.

Recenzijos žanras tarsi verčia išsakyti kritiką, tačiau šis reikalavimas it įsibrovimas į jaukų menininko mikrokosmą, net savotiška prievarta. Todėl, mano galva, būtų daug produktyviau šią kritiką išsakyti kaip rekomendacijas. Visų pirma, nors menininkas ir priešinasi bet kokiam savo kūrybos naratyvizavimui, manyčiau, dabar jo kūrybos recipientui yra sunku susigaudyti gan sudėtingose meninėse strategijose. Produktyvu būtų suteikti žiūrovui žodinę atramą ir pakomentuoti paskirą darbą arba darbų ciklą – strategijos atrodytų kiek gyvesnės ir aiškesnės. Čia E. Mikulskiui praverstų ne akademinio, kūrybinio rašymo pratybos – vėlgi asmeniškas ir atviras kalbėjimas tik praturtintų pagrindinę vizualinę dalį, o sterili akademinė kalba šiame kontekste atrodytų pretenzinga ir melaginga. Antra pastaba – darbų eklektika. Jos, žinoma, be galo sunku išvengti eksponuojant skirtingais laikotarpiais tapytus darbus, tačiau dabar vizualinis „disonansas“, nors iš esmės ir atitinka idėją, yra nesuvaldytas. Pastanga raštu eksplikuoti paveikslus turėtų išspręsti šią problemą. Galiausiai, norėtųsi palinkėti menininkui atrasti naujų pasidavimo strategijų: kiek žinau, ši paroda yra tarpinė, savotiškas pasiruošimas magistro baigiamajam darbui. Tiek darbų skaičius, tiek turinys yra adekvatūs, tačiau norėtųsi šiek tiek daugiau meninio ir konceptualinio lankstumo: jeigu pavyktų pasitelkti naujas kūrybos strategijas ir susieti jas su pasidavimu (galbūt net jas įvardijant), šį jo projektą būtų galima laikyti užbaigtu – aišku, tiek, kiek jis gali būti užbaigtas.

Manau, viena svarbiausių žinučių, kurią parodos autoriui pavyko ištransliuoti, – pasidavimas nėra prilygintinas pralaimėjimui. Ir priešingai: kartais net laimėjimas yra savotiškas pasidavimas, savęs išsižadėjimas. O kartais laimėjimo / pralaimėjimo kategorijos apskritai nėra taikytinos menui – tai E. Mikulskis taip pat parodo. Menas yra ne kas kita, kaip pasidavimas – kartais suplanuotas, o kartais net neprognozuojamas. Tad savo recenziją užbaigsiu pusiau aporišku palinkėjimu: nepasiduoti pasiduodant.