Eglė Juocevičiūtė. Gretos Vileikytės korekcijos

Kadravimas ir rakursas. Kalbėdama apie savo kūrybą, Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros ketvirtakursė Greta Vileikytė (g. 1989) vis sugrįžta prie šių terminų. Viena vertus, nestebina, nes tai fotografo amato pamatas, kita vertus, ką nauja galima pasakyti apie pamatinius dalykus? Vis dėlto meno kūriniai, atskleidžiantys amato ir filosofijos pamatines tiesas naujai, bent jau man būna patys įdomiausi, nes jie, atrodantys vizualiai ir konceptualiai nesudėtingai, gali prabilti nauja kalba. Kadruojant –­ apkarpant vaizdą – išryškėja bendrame vaizde nepastebimi formalūs ir emocionalūs įvairių dalių santykiai. Kadre svarbu tai, kas išryškinta, bet dar įdomiau tai, kas palieka už kadro: iš krintančios šviesos ar smulkmenų kadro fone galim įsivaizduoti patalpą, peizažo vaizdą ir atmosferą, iš į kadrą patekusiojo žvilgsnio –­­ kam tas žvilgsnis skirtas. Kadravimas yra vienas geriausių būdų manipuliuoti vaizdu ir mūsų vaizduote. Rakursas –­ neįprasta žvilgsnio ar perspektyvos kryp­tis –­­ į kadravimo išryškintą tašką įveda judesį ir žaidžia atstumų santykiais. „Raccoursir" prancūziškai reiškia trumpinti, o žiūrėjimo krypties ir trumpinimo etimologinė sąsaja atsiranda iš seno, kaip ir pati Vakarų dailė, dailininkų siekio pavaizduoti judantį žmogų ar jo kūno dalį, pavyzdžiui, pėdą, ištiestą ranką ar koją iš priekio, „nesužalojant" vaizduojamojo ir neįtaisant jam „bigės". Atsiradus fotografijai, „bigių" problema nebuvo pernelyg opi, o rakurso apibrėžimas praturtėjo, nes į vieną kadrą netikėtai sujungiami skirtingais atstumais nuo fotoaparato išsidėstę objektai panaikina atstumo jausmą. Čia, žinoma, turėtų prasidėti kalba apie fokusavimo galią, tačiau Greta apie tai savo darbuose nekalba, tad nekalbėsiu ir aš. Šiuo atveju svarbiausia, kad dvimačiui kadravimui rakursas suteikia trimatiškumo, o tai aktualu siekiant sukurti atmosferą ir emocijas.
Savo darbuose pamatinėms fotografijos tiesoms Greta suteikia naują pagreitį –­ kadravimas ir rakursas yra atliekami žmogaus. Gretos videodarbus, fotografijas ir instaliacijas galima vadinti performatyviais vaizdais jau vien dėlto, kad juose visada svarbiausia žmogaus judesys ir jo gebėjimas prisitaikyti prie objektyvo. Šis teiginys įgyvendintas Gretos ir kurso draugės Gedvilės Tamošiūnaitės darbe „Dvi korekcijos" (2012), kurį galima pavadinti performatyvia instaliacija. Atsitiktinumo dėka Greta ir Gedvilė gavo naudotą teleskopą, tiesa, su defektu –­­ vaizdas pro ji buvo matomas apverstas ir tamsus. Tačiau merginos nusprendė taisyti ne teleskopą (kažin ar pataisomą), bet aplinką, kad vis tiek galėtų pasidžiaugti įspūdingu aparatu. Akademijos koridoriaus priešingose pusėse Greta ir Gedvilė įtaisė teleskopą ir skersinį, ant kurio žemyn galva kabantis žmogus patekdavo į teleskopo objektyvo centrą ir per jį buvo matomas apverstas –­ taigi, žemyn kojom, aukštyn galva, aukštyn veido raumenimis ir plaukais. Šis paradoksalus (bet gerai pagalvojus –­ gana dažnas) žmogaus kūno prisitaikymas užsispyrus technikai pavirto į atraktyvų žaidimą.
Kitas Gretos žmogaus kūno pritaikymas prie kadro ir rakurso – keturių ekranų videoinstaliacija „Slinktys" (2011). Čia kiekviename ekrane matome vis kitą nuogą žmogaus kūno dalį – petį, kelį, smakrą ir šlaunį, kurios horizontaliai sujungtos sudaro kalvoto horizonto (ir nykoko peizažo) įspūdį. Filmuoti paprašytų sustingti žmonių kūnai, tad tai, kas iš pirmo žvilsnio atrodo nekintama kompozicija, pamažu pradeda krutėti ir banguoti. Netobulas, pozavimui nepritaikytas žmogaus kūnas čia pralaimi prieš tikslią filmavimo ir vaizdo atkūrimo techniką (ką reiškia šiek tiek pabūt sustingusiam lyginant su šitiek sudėtingų procesų, kuriuos turi atlikti technika?). Tačiau kartu niekaip nenuraminamas kūnas – pulsuojantis peizažas – lieka ištikimas gyvybei, kurią gauna iš žemės ir kurią jai atiduoda.
„Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje Greta pristatys du darbus. Vienas – „Be pavadinimo" (2013), jos bakalauro studijų baigiamasis darbas, prieš savaitę apgintas prieš akademijos bendruomenę, tęsiantis žmogaus kūno „aiškinimąsi" su kameros objektyvu, bet jau nauju lygmeniu. Dvie­jose projekcijose matysime pačią Gretą, keliaujančia lygaus lietuviško peizažo horizonto linija. Atrodytų – nieko ypatinga, bet vienoje projekcijoje ji keliauja lėtai, sunkiai, dėdama daug pastangų ir svirdama į priekį, kitoje – itin atsargiai ir atsilošus. Žiūrėdamas į ją, jautiesi fiziškai nepatogiai, norisi jai padėti, palaikyti ar pastumti, prisimeni žmogaus, vaikštančio po mėnulį, bejėgiškumą. Su kamera Greta gana stačios kalvos šlaitą pavertė lygia horizonto linija, tad projekcijose matome, kaip ji kopia į stačią kalvą ir leidžiasi nuo jos. Taip Greta kovoja su savo įgimta baime nukristi, o pasinaudodama technikos galimybėmis įgyvendina savo fiziologinį troškimą – išlyginti visas kalvas, kad baimės nugriūti liktų kuo mažiau. Paklausta, į kokio žanro lentynėlę įdėtų šį darbą, ji atsako: „Gal į savo „Performansą kamerai", bet veikiau į „Veikimą pagal aplinkybes." Aš, geriau pagalvojusi, jam suteikčiau dar vieną vardą – įvietinto (site-specific) performatyvo, nes veiksmas, atliekamas paklūstant specifiškos vietos – šlaito – aplinkybėms, yra filmuojamas kamera, nes be kameros Greta šlaito neįveiktų ir neištiesintų.
Kitas peržiūrai pristatomas darbas –­ diptikas „Greta" (2011), ankstyvas darbas, iš pirmo žvilgsnio kiek iškrentantis iš aptartų darbų konteksto, tačiau vėl prisijungiantis prie jų po keleto įdėmesnių žvilgsnių. Tai du balto popieriaus lapai baltuose rėmuose. Blizgūs stiklai primygtinai atspindi žiūrinčiuosius ir supančią aplinką. Akis užkliūva už kažko dešiniuose apatiniuose kampuose. Už lenktos linijos. Tiksliau – už plauko. Viena linija lyg ir atspausdinta... 2011 metais vienuose rėmuose buvo plaukas, kituose – skaitmeninės spaudos plauko atspaudas, abu vienodo linkio. 2013 m. tikrasis plaukas nuslinkęs žemyn, nesustingdomas, kaip kvėpuojantis žmogiškas peizažas, ir veikiamas gravitacijos, kaip nuokalnėn besi­leidžianti Greta.

Gretos Vileikytės darbus „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje bus galima apžiūrėti birželio 13–20 dienomis.

G. Vileikytės darbo „Be pavadinimo" kadras –­ 4 viršelyje.

Draugai