Eglė JUOCEVIČIŪTĖ. Prieblandos zona pagal Rosandą Sorakaitę

Paskutinį rugpjūčio savaitgalį aiškiai suprantu, kad vasara jau baigėsi, morališkai ruošiuosi tam, kas artėja, ir bandau prisiminti, kaip reikia išgyventi gruodį. Tik prieš porą dienų pastebėjau, kad ėmė temti anksčiau nei baigiasi mano diena. Sutemsta tuo metu, kai dar būna likę keletas reikalų. Atrodo, kad vėluoju, kad prie kurio nors darbo užtrukau per ilgai. O galbūt dalis dienos neįvyko dėl programavimo klaidos. Keletą ateinančių mėnesių vis didesnė dienos dalis, laužydama sutarties sąlygas, neįvyks, tačiau prie neteisybės jausmo priprasiu. Saulės ruožas ant grindų bus veikiau malonus netikėtumas nei pažadas. Labiau tikėsiuos būti nudžiuginta harmoningu1 ryškiai oranžinio gatvės apšvietimo ir tamsiai mėlyno dangaus deriniu. Apsiniaukusiais besibaigiančio gruodžio rytais pro mažus kambario langus besisunkianti dienos šviesa nebepajėgs sėkmingai įvykdyti pažado apšviesti knygos lapą. Energiją taupanti elektros lemputė pamažu įsišvies, spalvos ir atmosfera kambaryje pasikeis2, šešėliai nežinos, į kurią pusę kristi. Tai, kada mano diena prasidės ir baigsis, priklausys nuo reikalų ir noro prisiversti, o jį galima pareguliuoti įžiebiant ir prigesinant lempas. Kai dieną tenka savomis jėgomis ir dirbtiniais būdais pratęsti, įgundi kontroliuoti organizmo laiko suvokimą. Namuose prie kompiuterio gali dirbti nuo penktos vakaro iki penktos ryto, už lango mažai kas pasikeis, svarbu, kad galvoje būtų diena.
Mano prosenelė vakarinės prieblandos metu nedegdavo šviesos. Tą laiką, kai dar blausiai šviesu, bet dirbti jau nebeišeina, ji išnaudodavo pabendravimui prie arbatos su sausainiais. Saulės laikas ir elektros laikas yra du atskiri laikai, dvi skirtingos darbinės būsenos, o riba tarp jų – tam tikra nulinė zona – gali būti metas, kai laikas išnyksta. Gruodį įsigyvenam į nuolatinį elektros laiką, o saulės laikas yra nuolatinė prieblandos zona, į kurią galim patekti išjungę stalinę lempą.
Šviesa ir skirtingos laiko – nuosavo ir nenuosavo, tikro ir dirbtinio, judančio ir stovinčio – jausenos susiduria Rosandos Sorakaitės (g. 1988) tapybos cikle „Kasdienybės paviršiai“ (2012). Šiais metais baigusi tapybos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete, Rosanda yra itin ryškus menininko kaip akylaus stebėtojo pavyzdys. Savo akylumą „Kasdienybės paviršiuose“ ji skyrė vakarinės prieblandos proceso stebėjimui. Vieninteliai mažų gabaritų drobių veikėjai – šviestuvas su trimis gerai pažįstamos apverstos vazos formos gaubtais ir langas, dengiamas romantiškos šviesios užuolaidos. Drama sukuriama ten, kur susiduria dienos šviesą praleidžiantis langas, ryški lempa ir juos supančios tamsumos.
Erdvė „Kasdienybės paviršių“ drobėse abstrahuota – gylio, tūrio iliuzija sukuriama minimaliomis priemonėmis, sudedant tik kelias nuorodas į skirtingus planus (pirmame dega oranžinis šviestuvas, antrame – ant blizgių sienos dažų atsispindi šalta šviesa, krintanti pro langą) arba saikingai naudojant šviesotamsą (dekoratyvus gelėtos užuolaidos stačiakampis ištapytas klostėmis, kaip draperija, per ją persimato lango ribos). Tačiau kartu minimaliomis priemonėmis sukuriamas déjà vu įspūdis – atvaizduota šviestuvo forma yra populiari tiek iki šiol išlikusiuose sovietiniuose interjeruose, tiek naujuose, į paprastą klasiką pretenduojančiuose interjeruose, tiek (o galbūt kaip tik dėl to) lietuvių šiuolaikinės tapybos ikoniniuose kūriniuose (pavyzdžiui, Eglės Ridikaitės darbuose). Tai Rosandos darbams suteikia kelis lokalaus atpažįstamumo ir suprantamumo sluoksnius.
Kaip pirmoji, impresionistinė šio teksto dalis parodo, Rosanda siekė pajausti, išnagrinėti ir perteikti labai asmeninį prieblandos būsenos tyrimą, kur kartais nugali natūrali, išsklidusi prieblanda, o kartais – dirbtinė, koncentruota šviesa. Tačiau kartu ji su šiuo ciklu įkrito į sau skirtą vietą lietuvių šiuolaikinės tapybos kontekste, kur jos subjektyvūs patyrimai, tapdami vieši, papildė klasikinius pavyzdžius.
Rosandos Sorakaitės ciklą „Kasdienybės paviršiai“ „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti rugsėjo 13–20 dienomis.

1 Spalvų teorijoje geltona, raudona ir mėlyna yra pagrindinės spalvos, kurias papildo violetinė, žalia ir oranžinė. Pagrindinė ir ją papildančioji spalvos, pavyzdžiui, mėlyna ir oranžinė, sudėtos greta, atrodo sodresnės, ryškesnės, gerai dera.
2 Saulės šviesa yra šilta, dirbtinis apšvietimas gali būti šiltas arba šaltas, taip pat imituojantis dienos apšvietimą, tačiau visiškai atkartoti natūralaus apšvietimo spindulių dažnio neįmanoma. Atsižvelgiant į apšvietimo šaltumą ar šiltumą, visos mūsų matomos spalvos atitinkamai atrodo šaltesnės arba šiltesnės.

R. Sorakaitės drobė iš ciklo „Kasdienybės paviršiai“ – 4 viršelyje.