Kovo 9–20 d. Lietuvos ambasados Paryžiuje iniciatyva renginių erdvėse „Espace Commines“ pačioje Prancūzijos sostinės širdyje pristatyta grupinė Vilniuje kuriančių menininkų paroda „Geležinis vilkas“. Parodą rengė galerija ,,Menų tiltas“, kuratorė – Julija Palmeirao.

Vilko kauksmą netikėtai išgirdau besiblaškydama Paryžiaus gatvėmis. Jis ir atvedė prie mėlynų „Espace Commines“ durų. Mėlyna – dieviškumą simbolizuojanti spalva. Galbūt už durų slepiasi Pažadėtoji žemė? Peržengusi slenkstį netrukus atpažįstu man artimus potėpius, kompozicijas, medžiagas, formas, kvapus. Jau neabejoju, kad vilkas staugė lietuviškai. Todėl esu čia, uodžiu jau primiršto Vilniaus kvapą. Jei tėvynę galima prilyginti Pažadėtajai žemei, esu arti jos (galite kaltinti mane maironišku gimtinės idealizavimu).

 

Andrius Zakarauskas. „Neliesk manęs“, akrilas, aliejus, drobė, 200 × 160 cm, 2022. Vidmanto Ilčiuko nuotrauka

 

Kol už durų gatvėse siautėja protestai, čia, „Espace Commines“, ramu. Meditatyvios, japoniškai ramybei bei estetikai artimos Vytenio Lingio tapybinės kompozicijos primena gamtoje patiriamą harmonijos jausmą. Drobių lingiškas šviesumas tampa balto kubo dalimi, paveikslai atrodo tarsi sienų freskos. Abstrakčios kompozicijos suteikia erdvei jaukumo – jausenos, patiriamos grįžus į namus. Patricijos Jurkšaitytės olandiškų namų interjerai taip pat persmelkti tyla ir ramuma. Galbūt todėl ten neįžvelgiame žmogaus pėdsako? Ar kūriniai skambėtų taip pat, jei iš jų nebūtų eliminuotas žmogus? Abejoju, visgi esame būtybės, linkusios griauti pusiausvyrą.

Harmonijos jausena apima ir pažvelgus į Imanto Selenio analitinių nuotraukų seriją „Hawaii“. Matome Vilniaus daugiabučius, jau spėjusius tapti mūsų identiteto dalimi. Pabandžius užsidėti prancūzo akinius ir į kūrinius pažvelgti jo akimis, postsovietinė Vilniaus daugiabučių rajonų architektūra gali pasirodyti savotiškai egzotiška. Tokią hipotezę perša ir serijos pavadinimas. Tačiau tokia urbanistinių landšaftų estetika lietuviui yra sava, niūrių pilkų atspalvių daugiabučiai yra mūsų namai. Jei esi žmogus iš Lietuvos, žiūrėdamas į fotografijas užmiršti elegantišką neoklasikinę architektūrą Paryžiaus gatvėse, įtraukia patetiškas nostalgijos sūkurys.

Mykolo Saukos „Vaikų kambarys“, regis, gali nustebinti net ir daugybę Paryžiaus muziejų ir galerijų aplankiusį meno mylėtoją ar mėgėją. Šiame skaitmeninio meno pasaulyje kūrėjas pasirinko archajišką medžio drožybos techniką, tačiau jo angeliukai nė iš tolo nespinduliuoja liaudiškų rūpintojėlių ramybe. Vis dėlto iš šio kambario nesinori išeiti. Nepaisant to, kad į tave susmigę anatomiškai pažeistų kūdikių žvilgsniai. Jei „Vaikų kambaryje“ jie – besimėtantys žaislai, paprašysiu nesitvarkyti, nesudėti į spintą. Maga ilgiau pasigrožėti estetiškai išvirtusiomis žarnomis, pasilikti apimtai nejaukumo būsenos.

Audros Vau „Intymūs elementai“ parodinių erdvių rūsyje pratęsia keistenybių kambario atmosferą. Muile inkrustuotos kaukolės, augalai, sudaužytų automobilių dalys tarsi inkliuzai gintare primena vaikystės vasarų tradiciją apsilankyti Nidos gintaro muziejuje. Vis dėlto apšviesti neonine šviesa objektai suponuoja žmogaus bei gamtos su(si)naikinimo idėją. Ar mūsų laikus vis dar reprezentuos sakuose įstrigusių voriukų ar bitučių fosilijos? Gal ateities kartoms muziejuje po didinamuoju stiklu padėsime gintarą su plastmasine lėlės ranka, o gal gintaro inkliuzas bus kompiuterio klaviatūros mygtukas? Gyvename antropoceno epochoje, tad kuo įvairiausiais būdais parodykime savo pranašumus varžantis su gamta.

Ačiū manyje staugiančiam geležiniam vilkui, kad prisikvietė mane čia. Dar kartą prisiminiau, kokie unikalūs yra Lietuvos kūrėjai ir kad kiekvienas (-a) iš jų yra vilkas – drąsus, pasitikintis savimi bei savo instinktais, stiprus ir, svarbiausia, laisvas.

Apsilankiusi parodoje, tiesa, neplanuoju sekti kunigaikščio Gedimino pėdomis, pilti piliakalnio ir statyti pilies, miesto. Bet to ir nereikia, nes toks miestas jau gyvuoja 700 metų, jo pavadinimas – Vilnius.

Andriaus Zakarausko „Neliesk manęs“ – viršelyje.

Emilija Lipska studijuoja dailėtyrą ir kuratorystę VDA, dabar tęsia studijas Paryžiaus Nanterre’o universitete pagal Erasmus mainų programą. Autorės siekis – ne įmantrūs, o suprantami tekstai tiems, kas nepriklauso profesionaliam meno laukui.