Erinn M. Cox. Anapus ryšių: paslaptys, tiesos ir netikėti atradimai

Visi mes ieškome ryšio: su konkrečia vieta, su naujais žmonėmis, su daiktais aplink mus... Atrasti tokį ryšį, iš tiesų teikiantį pasitenkinimą, dažnai yra nepasotinamas siekis.

Juvelyrė Kellie Riggs

Šalia Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos esančioje vitrinoje sustatytos atšiaurios baltos plokštės, iki kraštų užpildytos meistriškai atliktais ir konceptualumu patraukiančiais darbais, kuria sudėtingą „reklaminį stendą“ III tarptautinei šiuolaikinio metalo meno bienalei „METALOfonas: RYŠIAI“, vykusiai spalio 5–25 d. Tai – įspūdingas įvadas, atskleidžiantis intensyvią asmeninę kūrinių introspekciją ir to paties reikalaujantis iš manęs. Vis artėju ir artėju prie lango, kol tvirtai prispaudžiu veidą prie stiklo ir mėginu dešifruoti dažnai nenusakomus, tačiau menininkų mėginamus atskleisti ryšius anapus šio nematomo, bet apčiuopiamo barjero.

Dėmesį iškart patraukia Anneli Oppar sutrūkinėjusios aliumininės dalys „Silent Action“ – solidus kūrinys, galintis apsupti kaklą ir beveik visą liemenį. Oppar ir mėgdžioja kūno formas, ir jų nepaiso, sykiu pabrėžia ir neigia jų svarbą. Ji nušviečia kartais atpažįstamą, o kartais svetimą mūsų egzistencijos svorį, progreso nepastovumą. Autorė kuria vidinį vis pirmyn varančios jėgos jausmą desperatiškai mėgindama išsaugoti ir tai, kas jau yra: dėl abiejų intervencijų rimtumo darbas yra tiek pat baugus, kiek ir viltingas, galiausiai – tikresnis žmogiškajai patirčiai. Netoliese eksponuojama Yingo-Hsieno Kuo (Eunice) „Don’t Go“ –­ išsklaidytas apmąstymas nusivylimo ir absoliutaus sunaikinimo bei žlugimo dėl meilės temomis, gracingai perteiktas koncentrinių metalinių apskritimų pavidalu. Jie negali nei pabėgti vienas nuo kito, nei egzistuoti savarankiškai, kiek­vienas apskritimas yra atskiras, tačiau priklausomas nuo kito, kad pagrįstų savo vietą kūrinyje, savo buvimą. Niekada nesibaigianti vienas ant kito gulančių apskritimų linija ženklina viltį ir pasitikėjimą, kuriuos gali suteikti tik meilė, o metamas šešėlis ataidi praradimu ir neviltimi, kuriuos ji taip pat gali palikti.

Nekantriai keliauju į AV17 galeriją apžiūrėti kitos šios parodos ekspozicijos. Pagrindinėje salėje dar ištaigingesni kūriniai kruopščiai išdėlioti ant akrilo stiklo kampainių, kuriuos prie sienų pritvirtintas laiko gijų tinklas iš juodų nailono siūlų. Toks intelektualus pateikimas, vizualiai bei fiziškai jungiantis ir dalijantis erdvę, tiesiogiai kuria ryšius tarp menininko ir medžiagos, tarp kūrinio ir manęs.

Dviejų kūrinių sugretinimas užmezga stulbinantį dialogą, nors jų medžiagos itin skiriasi. Katjos Toporski „Vanitas = History x Space 2“ yra sudėtinė porceliano liejinio, sudėtingai perverto sidabru, sagė. Pusapskritimis vos ne vos sujungtas su „istoriniu“ cilindru (jo kontūrai atkartoja Šovė urvo piešinius), o jie abu sutvirtinti Čiuriumovo-Gerasimenko kometa – visatos blykstelėjimu. Moksliniu tikslumu Toporski apmąsto laiką, erdvę ir troškimą suprasti jų ryšį su žmogumi. Bet aš jaučiu daugiau, matau amžinus nežinomuosius: gimimo ir mirties paslaptis, gyvenimo visumą tarp šių momentų; nekonkrečius kaip erdvė ir laikas, kaip jie patys. Išskirtinai su kūno viešpatija dirba Holland Houldek. Kūrinys „Femoral Stem with Rheumatoid Nodules – Hip Replacement“, sukonstruotas iš rankų darbo vario ir 450 Swarovskio kristalų, yra įkūnijimo archetipas. Houldek meistriškai kuria protezus įsivaizduojamiems kūnams ir priverčia mane poe­tiškai įvertinti savo pačios fiziškumą, trapumą, mirtingumą per galimybių prizmę, nepaisant sukrečiančio fizinio praradimo.

Už mano pasiekimo ir siūlais laikomų platformų ribų esantys Felicios Mülbaier „Parvus Corpius I/XV“ ir „Parvus Cor­pius IV/XV“ kvestionuoja nuspėjamumą. Maži kūnai (išvertus iš lotynų kalbos) –­ 38 gramų vilnos, sidabro ir nerūdijančio plieno, boluojantys prie juodos plytelių sienos ir vos didesni už delną, – maldauja būti atsargiai apgobiami arba pripildomi. Sudėtinga nuo jų nueiti: darbuose telpa tiek jų pačių atsitiktinis objektiškumas, tiek žiūrovo pasitikėjimas jų gebėjimu išsaugoti brangiausias paslaptis ir lobius.

Apačioje, rūsyje, dėl tankių, tekstūriškų plytinių sienų ir dramatiško apšvietimo darbai yra paveikiausi. Tokia erdvė gerokai artimesnė ir intymesnė nei tradicinis baltas kubas, jos atraktyvumas prisideda prie ryšių mezgimo potencialo. Rios Lins „Cuddle“ yra delikatus šilko ir sidabro gijų šedevras, veikiantis lyg atminties indas išstumiamiems ir kaupiamiems prisiminimams. Prabangūs siūlai susiveja į gražų kabantį maišelį, kuris kvėpuoja: išsiplečia ir susitraukia visai kaip stebėtojo ryšių ir atminimų poreikiai. Ruudtas Petersas akcentuoja ne tokius efemeriškus aspektus ir darbu „Terram „lurra“ garbina pėdų absoliutą: jos yra mūsų judrumas, šaknys ir, svarbiausia, fizinis ryšys su mik­rokosmu bei makrokosmu. Autoriaus demonstruojamas kankinantis deformuotos, net bjaurios ir supančiotos sidabru pėdos būvis – it didelės trapių galūnių galios pripažinimas ir įvertinimas.

Parodą lydinčiame kataloge Riggs taikliai cituoja Wilhelmą Pelikaną iš „The Secrets of Metals“: metalas paveikia ne tik žmogaus kūną, bet ir sąmonę, sielą bei dvasią. „METALOfonas“, siekdamas suprasti metafizinį ryšį tarp medžiagos ir žmogaus, surinko ir pristatė skirtingas, uoliai „išdirbtas“ menininkų filosofijas pakerinčių metalo kūrinių pavidalu. Kiekviena tokia interpretacija žadina smalsumą ir troškimą žvelgti giliau – į darbą ir save. Kol kas mano pačios neapsimestinio ryšio siekis yra daugiau nei patenkintas.

Iš anglų kalbos vertė Goda Aksamitauskaitė

Serena Holm. „Sengen-Sama“, sidabras, antikvarinės lėlės dalys, stiklas, koralas, emalis, 2015