Goda Aksamitauskaitė. Ar jūs normalūs?

Paroda „Mokslas ir gyvenimas“ „Titanike“ (II a.) ir kitose VDA erdvėse veiks iki 2018 m. balandžio 22 d. Reportažas čia

 

Oficialiai Vilniaus dailės akademijos meno doktorantų paroda veikia iki balandžio 22 d., tačiau, anot kuratorės Laimos Kreivytės, „[k]ūrinai prasidėjo anksčiau už parodą ir nepasibaigs jai užsidarius“. Siekiant išvengti daugybės planšečių su besisukančiomis skaidrėmis, mokslinių tekstų ir pernelyg teoretizuotos ekspozicijos, kiekvienas parodos dalyvis privalėjo savo tebevykstančiam doktorantūros tyrimui suteikti formą, net jei tai veiktų kaip „nuorodų miškas“ (L. Kreivytės terminas), o ne savarankiški kūriniai ar objektai. Vienas tokių eksponatų – Gintarės Černiauskaitės „#NeNormalus: asmenybių standartizavimas“.

Gintarė Černiauskaitė. #NeNormalus: asmenybių standartizavima. gyčio norvilo nuotrauka

Pavadinimas iš dalies klaidina, kadangi čia kalbama apie žmogaus kūno normatyvizavimą, o asmenybės samprata, kaip žinia, gerokai kompleksiškesnė nei vien fiziniai parametrai. Pavadinimas iš dalies teisingas, nes kūniškas individo spraudimas į rėmus (parodoje tiesiogine šio žodžio prasme galite pasimatuoti, ar jūsų kūnas atitinka „normalų“ juodą rėmą), standartizavimas turi ir psichologinių padarinių: pradedant savęs lyginimu su žmonėmis paveiksluose, nuotraukose, tęsiant žmogaus statusą nustatančių vizualinių modelių steigimu, baigiant architektūrinės erdvės pojūčiu per santykį su žmogiškuoju masteliu. Fiziologinė žmonių standartizacija veda prie socialinės standartizacijos, plačiai atveriančios duris sisteminimui pagal pajėgumus bei bruožus, o taip pamažu, galbūt netgi netyčia priartėjame prie socialinės higienos (eugenikos, „teisingo“ žmogaus sampratos ir kt.). Tarkime, moderni dvilypė nusikaltėlio samprata, leidusi atsirasti kriminologijos mokslui, neatsiejama nuo kriminalinio biotipo formavimo – fiziškai distinktyvaus, kitokio nei buržua, pirmiausia pagal galvos ir veido duomenis1. Iš čia ir šiandien kuo puikiausiai veikiantis mugshot standartas: en face ir profilis. Priežastinė grandinė gali būti ir atvirkštinė: marginalizacija vyksta ne pagal fizionomiją – pirmiau einanti socialinės, politinės, fizinės galios disproporcija lemia hierarchiškai žemiau atsidūrusių grupių redukavimą į kiekybinius kūno duomenis, apimtis, pvz., kolonia­listai matuodavo vietinius gyventojus „atrastuose“ ir „sukultūrintuose“ egzotiškuose kraštuose.2

Kiekvienas, mokęsis akademinio piešimo, greičiausiai atsimins „taisyklingo“ veido proporcijas: dalijama į tris dalis, atstumas tarp akių – vienos akies dydžio, šnervės baigiasi vienoje vertikalėje su vidiniais akies kampais ir t. t. Tada reikia piešti ne gipsinę figūrą, bet tikrą žmogų ir visas taisykles perkonst­ruoti. Galima svarstyti, jog tam tikras „vidutinio“ arba „standartinio“ žmogaus atskaitos taškas buvo ir yra būtinas – kaip kitaip architektai, inžinieriai, baldų ar drabužių dizaineriai žinotų, nuo ko pradėti formaliąja, ne kūrybine prasme? Vis dėlto į individo išvaizdą orientuota industrija jau įvertino žmonių įvairovę ir pradėjo siūlyti platesnius dydžių spekt­rus – skirtingos kompanijos turi savo „standartus“ ir fasonus, net jei juos žymi toks pats dydį nurodantis skaičius, tačiau vartotojas turi pasirinkimą. Už tai, ko gero, reikia dėkoti pasiūlai ir rinkai, kitaip tariant, kapitalizmui. Standartizacija yra ideologijos produktas. Tariamas standarto nebuvimas – irgi.

G. Černiauskaitės instaliaciją antrame „Titaniko“ aukšte juosia 1,8228 m aukštį žyminčios juostelės – architekto Le Corbusier sugalvotas naujas žmogaus standartas, nes anksčiau vyravęs 1,75 m jam pasirodė nepakankamai elegantiškas. Neteigiu, jog vien dėl šios priežasties, tačiau žinome, kokią įtaką jo teorija ir praktika (remiantis jomis ar oponuojant) padarė modernistinės architektūros raidai. Jau kelerius metus maniau esanti 1,81 m ūgio (medicinos seselė buvo per žema, kad tiksliai užfiksuotų skaičių ant žymeklio, o 1,81 vis įdomiau nei 1,80), tačiau Le Corbusier / G. Černiauskaitės juostelę rėmiau galva. Žengus giliau, galima pasimatuoti ir su standartu (pagal lytį) palyginti likusius duomenis: svorį, plaštaką, pėdą, veido formą, viso kūno proporcijas. Menininkė, pasitelkusi interaktyvų žaidybiškumą, tyrinėja istorinį normatyvo konstravimą, o ne natūralų gamtinį faktą, ir problemina kiekvieno individo santykį su aplinka bei pačiu savimi. Vienareikšmiškas atsakymas, gerai ar blogai tilpti juodame standartinio žmogaus rėme ant sienos, neegzistuoja, tai priklauso nuo žiūrinčiojo politinės (nors ir netiesiogiai) pozicijos.
Pasitikrinti, ar jūs normalūs, dar porą dienų galite „Titanike“, kiek ilgiau – ant šio žurnalo galinio viršelio, kasdienybėje lyginti save su kitais galite nors ir visą gyvenimą, bet apskritai idealus „normalumas“ (nei fizinis, nei mentalinis) neegzistuoja, nesukite galvos.

 

1 Allan Sekula. „The Body and the Archive“, October, Vol. 39. – The MIT Press, 1986, p. 15–16.

2 Tokio tipo informacijos gausu pačių kolonialistų darytuose karduose ar dokumentuose, pvz., Vincento Monnikendamo dokumentiniame filme „Mother Dao, the Turtlelike“, sudarytame iš olandų 1912–1932 m. filmuotos medžiagos Indonezijoje.