Laisvydės Šalčiūtės paroda „(MELO)DRAMOS. (MELo)NCHOLIJA. MELIUZINA“ galerijoje „Artifex“ veiks iki balandžio 22 d.

Cirkas – pramoginio meno šaka, pagrįsta jėgos ir miklumo demonst­ravimu, ekscentrika ir dresuotų gyvūnų atrakcionais etc. Arba organizacija, rengianti cirko vaidinimus, vieta, kur šie vaidinimai vyksta. Tai didžiulė palapinė plynėje greta „Akropolio“, kurios kasmetį, o gal ir dažnesnį apsilankymą sostinėje boikotuoja gyvūnų teisių ir gero skonio gynėjai.

„Naujojo cirko“, vykstančio visai kitoje, nebe šlovingą mūsų antikinę kilmę menančioje Vilniaus vietoje, pavadinimas klaidina visus: ir mažamečius, pamėgusius ant dviejų kojų straksinčius pudelius, ir jų tėvus, pamėgusius tų pudelių dresuotoją ar ant lyno balansuojantį akrobatą su triko. Šiuolaikiniame cirke, kitaip nei tradiciniame, nėra klounų, malšinančių žiūrovams įtampą tarp kvapą gniaužiančių artistų pasirodymų, o ir paties kvapo gniaužimo mažiau, tiesa, pasitaiko konceptualumo, nuogybių ir siaubo. Tačiau tai dar nereiškia, kad ten – mažesnė klounada.

Cirkas yra shibari – žmogaus supančiojimas virvėmis, suprantamas kaip erotinis vergovės menas. Iki XVIII a. Japonijoje tai buvo kankinimo ir galios pozicionavimo priemonė. Vėliau į virves įpinta erotizmo gijų ir ne be Nobuyoshi’o Araki’o bei panašių į jį indėlio tai tapo ne tik kultūriniu palikimu, uždarų ratelių pramoga, bet ir globaliu reiškiniu, net verslu (esu girdėjusi juokelį – sugalvokite bet kokį dalyką ir kažkur pasaulyje jau egzistuoja jam skirtas fetišas). Dabar suaugusiesiems skirti tinklalapiai ir instagramas lūžta nuo fotografijų, kuriose pagal vidaus organų išsidėstymą storomis virvėmis supančiotų moterų kūnai pamėlusiomis galūnėmis ir styrančiomis krūtimis, o kiek labiau pašėlusio, bet vis dar padoraus charakterio merginos, besiruošdamos į vakarėlius, ant drabužių juosiasi nuo klubų iki šonkaulių ar net kaklų pakilusius diržus. Nors šie jau išeina iš mados.

Mokslinis ir / arba makabriškas cirkas – tai anatomijos teatrai. Žmonių ar gyvūnų kūnų pjaustynės amfiteatrinio kambario centre turėjo padėti įvairių disciplinų studentams susipažinti su anatomija. Tiesa, jie nebūtų įmanomi, jei ne teisinė galia naudoti kūnus po mirties prieš tai savininkams leidus. Anksčiau mokslininkai mokiniams organus ir kaulus lipdydavo iš vaško, o domėjimasis vientisam kūnui nebepriklausančiomis dalimis ir jų dramatizavimas neatslūgsta daugiau nei 500 metų – vien ko vertos mokyklose sklandančios legendos apie x ir y, apsivėmusius po apsilankymo anatomijos muziejuje. „Ji gyveno dėl kitų ir mirė dėl mūsų“ (angl. „She lived for others and died for us“)¹ – ironiška ir kokčiai taikli žemišką materiją mokslo pažangai paaukojusiųjų pagerbimo frazės apropriacija moters padėčiai apibūdinti.

Cirkas yra identiškos, kone nepriekaištingos moterų figūros bronzinį at­spalvį įgavusia oda, tačiau baltomis nuo viršutinės maudymosi kostiumėlio dalies krūtimis ir paprastąja bikini depiliacija, kuria vienos moterys kovoja su perversišku jaunystės (netgi vaikystės) kultu, kitos grįžta prie gamtos, trečios ir ketvirtos turi savų paskatų.

Cirkas yra drabužiais apsirengę vyrai ir nuogos moterys, tačiau kartu – iš kelnių ištraukti vyrų falai bei plaukų trikampėliais uždengti moterų tarpkojai. Spenelio išlaisvinimo socialiniuose tink­luose judėjimui įgaunant pagreitį, genitalijos toliau lieka intymiausia ir neretai nepageidautina staiga išvysti, neestetizuojama kito žmogaus kūno dalimi. Tad vis dėlto kurie nuogesni?

Cirku galėtų būti siuvinėjimo – turbūt vieno lėčiausių pomėgių pa­sau­­lyje – tiesioginės transliacijos. Jį pralenktų nebent nesumontuota ornitolo­gija, nepagreitintas neva turinčios mus priversti susimąstyti akcijos „100 sluoksnių makiažo“ vykdymas ar deginimasis (dėl rusvumo, o ne idėjų). Madoje ir mene (dažnai jiedu pradėjo žengti koja kojon, ar ne?) siuvinėjimas kelis sezonus užtik­rintai kopė į viršų ir įtvirtino pozicijas. Tradiciškai moteriškas užsiėmimas buvo iš naujo apmąstytas, reabilituotas ir, nors vis dar dažniausiai atliekamas moterų, yra įgalintas – dediskriminuotas lyties atžvilgiu. O kadangi tai tikrai daug laiko ryjantis, preciziškas ir monotoniškas užsiėmimas siuvinėjant gėles, nugirstas ar perskaitytas frazes ir žuvų uodegas, kartu efektyviau išnaudojant laiką galima žiūrėti filosofijos paskaitas arba žongliravimo filosofinėmis sąvokomis cirką: preciziškumas yra estetinė ar moralinė kategorija?²

Sirenų, tai painiojamų, tai tapatinamų su undinėmis, cirkas jūrose pražudė daugybę jūreivių – graikų mitologijoje užgimusios ir daugybės kitų kraštų folk­lore aptinkamos pavojingos būtybės nepaprasto grožio balsais ir giesmėmis viliodavo laivus uolų link, o kartais būdavo apkaltinamos ir kanibalizmu. Ne veltui trofėjaus terminas taikytinas ir egzotiškiems keturkojams, ir rekordinio dydžio žvynuotiems vandens padarams, ir „dailiosios lyties atstovėms“. Slidi žvynuota uodega ir balsas arba dvi it nulietos kojos, tačiau tyla už šypsenos per amžius. Ir sukąstų švelniai jūsų sielą už sprando, ir užmyluotų į tamsą ir rojų.³ Nuo seno su aistra, isterija ir pavojumi sietos moters nukenksminimas visu gražumu diegiamas Arielės pasakoje ir glamūriniuose viršeliuose su neturinčių ką pasakyti viršelių herojų interviu viduje. Pukytė, rašydama apie Davido Hockney’o parodą Londone, klausia: gal skonį pakeičia beskonybė? Siuvinėta servetėlė parodoje Vilniuje atsako: gerą skonį peni blogas skonis.⁴

Cirkas yra daiktavardis ir būdvardis, keiksmažodis, įžeidimas ir jaustukas. Šveplumo pasitikrinimas, provokacija ir nuostaba.

Laisvydės Šalčiūtės paroda, kurioje visa tai ir dar daugiau galite rasti, irgi yra cirkas. Cirkas – estetinė ar moralinė kategorija?

 

¹ Sakinys, parašytas vienoje iš parodoje eksponuojamų Šalčiūtės akvarelių.
² Sakinys, išsiuvinėtas ant parodoje eksponuojamos servetėlės.
³ Ibid.
⁴ Ibid.