Paroda „Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (Vilnius) veiks iki balandžio 10 d.

Prieš didžiąsias 2021-ųjų žiemos šventes Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaryta paroda „Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“, kurioje apžvelgiamas moteriškasis tarpukario Vilnius kultūrinės veiklos segmentas. Parodos kuratorės Algė Andriulytė ir Ilona Mažeikienė siūlo menininkių kūrybą patirti per 6 teminius pjūvius.

Pirmiausia lankytojus pasitinka moterų atvaizdų (tapybos, skulptūros ir fotografijos) galerija – „Įrėmintas žvilgsnis“. Tiesa, daugiausiai tai ant porėmių užtrauktos drobės arba itin subtiliai įrėminti portretai. Pavaizduotos pačios menininkės, jų mokytojos ar įkvėpėjos, motinos, seserys, kasdieniškos ar egzotiškesnės išvaizdos pozuotojos.

 

Rachelės (Rozos) Suckever-Ušajevos drobės „Mergaitės portretas“ ir „Benamis berniukas“. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

 

Paveikslai ne tik išlaisvinti iš rėmų, visi tarsi nulipę nuo sienų. Ekspozicija instaliuota erdvėje – paveikslai tvirtinti ant vertikalių konstrukcijų (parodos architektė – Eglė Matulaitytė). Taigi atverta ir kita paveikslų pusė, įprastai nuo žiūrovų akių slepianti ne tik ankstesnius, dažniai nepavykusiais laikytus tapybos bandymus, bet ir parodų, dailės draugijų, savininkų ženklus. Ne mažiau svarbu, kad tokia ekspozicijos struktūra dekonstruoja linijinį pasakojimą, suteikia lankytojams laisvę judėti ir susipažinti su parodos darbais ir jų kūrėjomis, kurių istorijas atskleidžia kuratorių parengti tekstai. Kuratorės primena, kad vilnietiškoje dailininkių aplinkoje autoportretas, kaip būdas įtvirtinti savo poziciją meno lauke, gana retas reiškinys. Pirmoji lankytoją pasitinka mažai iki šiol ir dailės tyrėjams žinoma tapytoja bei skulptorė Leona Szczepanówicz, sukūrusi įstabų savo atvaizdą žalialapės monsteros fone. Autoportretas su profesiniais dailininkės atributais – palete, teptukais ir drobe – parodoje tik vienas, Adasos Gurevič-Grodskos. Savo profesijos autoportretuose neakcentuoja Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė ir Ona Soltanaitė-Römerienė, beje, akvarele nuliejusi ir ne vienai tarpukario Vilniaus dailininkei menine veikla imponavusios garsios lenkų tapytojos Olgos Boznańskos portretą. Šis atvaizdas rodo ir artimą dailininkių bendravimą. XX a. pradžioje O. Boznańskos studijoje taip pat mokėsi vilnietė Liucija Balzukevičiūtė, kurios biografijos detalės ir kūryba parodoje taip pat pateikiamos.

Salėje „Namų teritorijos“ dominuoja įprastai mažiesiems arba moteriškiems žanrams priskiriami vaikų portretai, natiurmortai, interjerai, peizažai, religiniai siužetai. Dailininkės dažnai atsigręždavo į artimiausią aplinką ir ją noriai vaizduodavo, ir tai liudija net penkios realistinės dvarininkaitės O. Soltanaitės-Römerienės akvarelės. Nulieti vaikų atvaizdai, interjeras, trys natiurmortai. Iš kūrinių signatūrų galima susipažinti ir su geografiškai nutolusiomis dailininkės namų teritorijomis – Vilnius, Varšuva, Janapolio dvaras (dabartinė Latvija). Tytuvėnų dvare gyvenusios Sofijos Romerienės kūryba taip pat įtraukta į ekspoziciją, taip primenama, kad ji buvo viena iš nedaugelio tarpukario Lietuvos dailininkių, palaikiusių ryšius ir su tuo metu Lenkijai priklausiusiu Vilniumi.

Čia pat eksponuojamos ir daugiafigūrės kompozicijos, namų teritorijos ribas peržengiančios Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto studenčių nuotaikingos kompozicijos – Irenos Karpińskos „Šventė miesto sode“ (1935) ir neoklasicistins Olgos Żukowskos diplominis darbas „Koncertas“ (1936), akivaizdu, nutapytas vadovaujant Liudomirui Sleńdzińskiui. Pasilinksminimų mieste temą pratęsia Hadasos Gó­re­wicz-Grodzkos salono vaizdas medžio raižinyje „Vai­šės“ (1933). Beje, įdomus ir svarbus parodos kuratorių komentaras – Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete 1919–1939 m. moterys sudarė beveik pusę visų studentų.

Neoklasicizmo ir art deco stilistikos jungtimi šioje salėje išsiskiria Halinos Bobaryko-Modelskos paveikslas „Mergaitė su knyga“ (žr. 4 viršelį) ir stipriai nuo Vilniaus neoklasicizmo mokyklos nutolę ekspresyvūs, pastoziškai nutapyti Rachelės (Rozos) Suckever-Ušajevos, kuri iki 1933-iųjų dailės taip pat mokėsi Stepono Batoro universitete, natiurmortai. Du šios žydų kilmės dailininkės tapyti portretai eksponuojami ir kitoje parodos salėje. Ir jie, kaip man pasirodė bent pradžioje, yra „Sapnų ir nerimo“ erdvės (taip ją pavadino ekspozicijos kuratorės) alfa ir omega. Pasaulio sielvarto (vok. k. Weltschmerz) nuotaika persmelktos drobės „Benamis berniukas“ ir „Mergaitės port­retas“ (abu – XX a. 4 dešimtmetyje) stipriu emociniu krūviu, ko gero, neturi rimtų konkurentų nei šioje salėje, nei visoje parodoje. Net jeigu nežinočiau (o tai primena ir parodos tekstai), kad R. Suckever 1943 arba 1944 m. nacių buvo nužudyta Treblinkos koncentracijos stovykloje, tie du jos kūriniai man liks vieni ryškiausių socialinės kritikos pavyzdžių tarpukario Vilniaus dailėje.

 

Iš parodos „Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“ ekspozicijos. Apie parodą skaitykite 41 p. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka.

 

Nerimo nuotaikos justi ir šalia eksponuojamuose Kazimieros Adamskos-Roubos paveiksluose, ypač kiek fantasmagoriškame portrete „Senutė su anūke“ (XX a. 3–4 dešimtmetis), o L. Szczepanówicz reljefas „Demonas“ ir moteriškoji jo versija – skulptūra „Mamuna“ – nekelia abejonės, kad tarpukario Vilniaus menininkės įkvėpimo sėmėsi ir iš mitologijos bei legendų. L. Szczepanówicz medžio skulptūros, kaip ir tapybos darbai, mažai žinomi lietuvių publikai, nors net keliolika jų saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Atrodo, po to, kai 1939 m. Vilniaus dailės kultūros sklaidos draugija surengė šios dailininkės pomirtinę parodą, kurioje eksponuota kone 90 skulptūrų ir 70 paveikslų, jos kūryba ilgus dešimtmečius buvo pamiršta. Tad ši paroda neabejotinai padeda atrasti ar priminti tarpukario Vilniuje kūrusių dailininkių vardus ir jų darbus.

Parodos segmente „Tradicinės kultūros atvėrimai“ susipina moteriškių rankdarbių ir XX a. pirmosios pusės profesionaliojoje dailėje vis dar populiarios susižavėjimo etniniu menu temos. Vilniaus dailininkės taip pat domėjosi etnografiniais portretuojamųjų charakteriais, tradicinėmis šventėmis ir jų atributais. Tiesa, rinkosi skirtingas stilistines prieigas. Pavyzdžiui, K. Adamskos-Roubos paveikslas „Tėvas. Motina. Sūnus“ (XX a. 4 dešimtmetis) artimesnis etninius tipus fiksuojančiai fotografijai, čia galima prisiminti parodos lankytojus pasitinkančias ir išlydinčias Marios Znamierowskos-Prüfferowos etnografines nuotraukas. Visai kitokį, romantizuotą žvilgsnį į Vilniaus krašto tradicijas perteikia O. Soltanaitės-Römerienės akvarelė „Kaimietės Kaziuko mugėje Vilniuje“ (1930).

 

Halina Bobaryko-Modelska. „Mergaitė su knyga“, iki 1940. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka. Apie moteris menininkes tarpukario Vilniuje skaitykite 41 p.

 

Ko gero, didžiausias kontrastas etnografiniams tipažams yra modernios moters įvaizdžiai, kurių ekspozicijos kuratorės siūlo ieškoti Vilniaus populiariojoje kultūroje. Tad parodos dalyje „Stilingo gyvenimo ritmu“ galima susipažinti su moterimis iš kitų sričių – scenos menininkėmis, literatūros kūrėjomis, veikliomis Vilniaus kultūrinio gyvenimo tarpukariu organizatorėmis, jų atvaizdais, istorijomis ir net asmeniniais daiktais. Greta – ir naujosios moters tipažą propaguojantys Varšuvoje leisto žurnalo „Kobieta w Świecie i w Domu“ žurnalai, papuošti art deco stilistikos viršeliais, sukurtais Stefano Norblino, o fone skamba svajinga Hankos Ordonównos daina „Meilė tau viską atleis“ („Miłość ci wszystko wybaczy“). Čia parodos naratyvas suskilęs į atskirų meninių draugijų ir asmenybių mikroistorijas, teigiančias modernią moterų savivoką. Emancipuotos moters atvaizdus, žinoma, kūrė ir to meto dailininkės, vis dėlto kodėl šioje parodos dalyje eksponuojami Krystynos Wrób­lewskos ir K. Adamskos-Roubos tapyti vyrų portretai – nesupratau.

Paskutinioji dalis „Meno piligrimės“ skirta moterų kelionių temai. Keliauta daugiausiai edukaciniais tikslais, tad salėje galima sekti, kokias geografines kryptis bei meno institucijas rinkosi profesinio tobulėjimo siekiančios Vilniaus dailininkės. Ekspoziciją papildo jų kelionių dokumentai. Venecija, Roma, Grenoblis, Paryžius ir kiti Europos miestai bei jų motyvai liko užfiksuoti dailininkių darbuose. Smalsaus žiūrovo akį traukia kelioniniai piešinių albumėliai, ypač Stepono Batoro universitete moksline sekretore dirbusios filosofijos istorikės Walentynos Horoszkiewiczównos, kuriame ne tik užrašai ir aplankytų vietų piešiniai, bet ir juos papildantys džiovintų augalų pavyzdžiai.

Parodoje pristatoma 60 autorių, kurių darbai, jų gyvenimo istorijos ir su jomis susiję dokumentai leidžia geriau pažinti Vilniaus meninio gyvenimo tarpukariu įvairovę. Eksponatus parodai skolino įvairios Lietuvos institucijos ir privatūs asmenys, dalis kūrinių eksponuojami pirmą kartą kone po šimtmečio.

Per dviejų pasaulinių karų įrėmintą dvidešimtmetį Vilniaus dailininkių kūrybinė veikla buvo kaip niekad ryški. Į meninį gyvenimą įsijungė Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto studentės, kurios čia galėjo studijuoti lygiomis su vyrais teisėmis. Moterys dalyvavo parodose ir priklausė įvairioms meninėms organizacijoms. Tiesa, vilniečių dailės stilistika, regis, nėra tokia įvairi kaip to meto nepriklausomoje Lietuvoje. Dailės fakulteto aplinkoje vyraujanti stilistinė kryptis buvo neoklasicizmas, o parodoje, be dominuojančios realistinės moterų kūrybos, matome ir ekspresionizmo, ir art deco stilistikos pavydžių. Bet svarbiausia, kad apie tarpukariu Vilniuje kūrusių skirtingų kartų ir tautybių moterų dailę jau galime kalbėti užtikrinčiau ir matyti ją kaip platesnį reiškinį. Tai padaryti leidžia kuratorių tyrimai, atradimai, iš dalies ir pasirinkti pa­rodos teminiai pjūviai. Tiesa, man pasirodė, kad kitų sričių menininkių įtraukimas į ekspoziciją parodos seg­mente „Stilingo gyvenimo ritmu“ kiek išbalansavo pasakojimo vientisumą. Kita vertus, netolygūs, kartais ir tragiški buvo Vilniaus menininkių gyvenimai, jų kūrybą neretai ribojo ekonominiai ar socialiniai rūpesčiai, balansavimo tarp karjeros ir šeimos dilema, būta ir ankstyvų žūčių. Tad Vilnius tarpukario kūrėjoms buvo ir lūkesčių, ir galimybių miestas.

Beje, 1939 m. pabaigoje, kai Lietuvos moterų dailininkių draugija Kaune rengė bendrą moterų kūrybos parodą, joje dalyvauti pakvietė ir Vilniaus menininkes. Nors vilnietės gana entuziastingai sutiko šią žinią, bet laiške mandagiai pranešė, kad dėl laiko stokos nespės pristatyti darbų iki 1940-ųjų sausio, kai Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje buvo atidaryta minėtoji paroda. Jau 2017 m. Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta paroda „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.“, o dabar Vytauto Kasiulio dailės muziejuje galima susipažinti su to paties laikotarpio vilnietiškąja dailininkių kūryba. Gal ateityje sulauksime ir bendros tarpukario moterų dailės parodos?

Fotoreportažas iš parodos ČIA.