Skaitmenybė lietuvių tapyboje

 

Rūtė Merk. „Jomantė“, 2020

 

Prasidėjus vasarai vis dažniau keliauju traukiniu, tačiau retai žvalgausi pro jo langą. Užuot ganiusi akis po judančias pievas, iš įpročio kompiuterio ekrane stebiu į rašomus tekstus vangiai besirenkančias raides, telefone seku naujienų srautą, planšetėje baksnoju darbinius elektroninius laiškus. Visų šių prietaisų languose – šiuolaikinės visuomenės buitis: banko sąskaitos, ateities planų kalendoriai, kelionių archyvai ir dokumentai, liudijantys mūsų tapatybes, santuokas, nuosavybes ir įsipareigojimus. Būtent dėl šio familiarumo skaitmeninio meno ir traukinio bilieto šlovės akimirkų ilgiai dažniausiai sutampa. Kelionės palydovui bilietą nuskenavus, dokumentas taps skaitmenine šiukšle greta kitų greito vartojimo informacijos šaltinių.

Menas atspindi visuomenėje vykstančius procesus – tarp jų ir skaitmenizaciją. Pavyzdžiui, Dariaus Mikšio paveiksle „Computer landscape“ vaizduojamos kelios tuščios programos „Paint“ skaitmeninės drobės, kurios tūkstantmečio pradžioje atrodė kaip nauja medija, kartu žadanti ir naujas kūrybines galimybes. Jau tada buvo galima nujausti, kad vaizdas pro kompiuterio langą galiausiai taps tikrų tikriausiu kraštovaizdžiu vietovės, kurioje paraleliai leisime savo laiką ir vis radikalesniais būdais dalinsimės nesibaigiantį jos plotą. Plotą, kuris kadaise asocijavosi su žaliuojančia kalva ir skaisčiai žydru dangumi virš jos. Tačiau peizažai pro skaitmeninius langus vos per kelis dešimtmečius pasikeitė drastiškai, o kartu su jais ir jų atvaizdų reprodukcijos vizualaus meno pavidalu.

Nei prieš du dešimtmečius, kai pradėjo populiarėti, nei šiandien, vėl sugrįžtant skaitmeninei „Y2K“ (the year 2000) estetikai su jai būdingomis šviesiomis ir ryškiomis spalvomis, permatomomis tekstūromis, futuristiškomis formomis ir įvairiomis vaizdo deformacijomis, skaitmena – kad ir kokia egzotiška – nebūtinai yra virtuali, todėl negali būti priešinama su realybe. Tarytum laiškai mūsų elektroninėse pašto dėžutėse neprivalo būti atsakyti, nes yra mažiau tikri už dulkančius seniai neberakinamose pašto dėžutėse daugiabučių laiptinėse. Tokios lengvabūdiškai žongliruojamos sąvokos kaip „tikras“, „skaitmeninis“ ar „virtualus“ praėjus dvidešimčiai metų dar vis įterpiamos be ilgesnių pasvarstymų. Nepaisant to, kad tariamas meno skaitmenizacijos poreikis aktyviai eskaluojamas, skaitmeninis menas, kaip ir skaitmeniniai muziejai, susilaukia vos kelių mėgėjų dėmesio. To priežastys akivaizdžios ir net šiek tiek primityvios – skaitmeninė kūryba yra per arti mūsų buities, kad būtų suprantama kaip vertinga. Technologiniu efektyvumu kultūros kokybės nepagerinsi, todėl lengvai perjungiamų telefono programėlių vedama greita navigacija iš pasaulio žemėlapių tiesiai į nuotraukų galeriją negali motyvuoti taip, kaip ilgi laiko ir erdvės atstumai iki parodos, susiformuojantys meno troškimą.

Plačiai skaitmeninėje erdvėje cirkuliuojančių vaizdų autentiškumą patvirtinti ir sukurti jų poreikį kurį laiką buvo stengiamasi taikant skaitmeninį įrankį. Nepakeičiamų žetonų technologija, geriau žinoma trumpiniu NFT, buvo ir tebėra naudojama norint perleisti, tai yra parduoti, skaitmeninį meną kartu su jo nuosavybės teisėmis. Skaitmeniniai vizualaus meno kūriniai, netiksliai meno lauke įvardinami „NFT menu“, lyg patys iš savęs būtų atskira meno rūšis, nors kompiuterinės grafikos iliustracijos ar skaitmeninės fotografijos modifikacijos tinkle cirkuliuoja ir be teisinių įrodymų, tiesiog kaip laisvi interneto estetikos reiškiniai. Nepakeičiamų žetonų technologija ar jos taikymas meno lauke savaime nėra nei menas, nei vertė – tai viso labo skaitmeninis čekis, vokas ar parašas, kuriuo stengiamasi patvirtinti reikšmę arba kur kas dažniau – ją sukurti. Pirmas ir tikriausiai paskutinis didesnio masto bandymas Lietuvoje įvyko 2021 metais šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ projektų zonoje, kur buvo pristatyta NFT paroda „How Soon is Tomorrow. Collecting NFTs“. Sunkiai susiformuojančią vertę piršto prisilietimu pasiekiamoje skaitmenybėje meno lauke stengiamasi kompensuoti savotiškomis jau sukurtos vertės reprodukcijomis. Ne išimtis ir ši ekranų ekspozicija, įvardinta kaip meno rinkos aktua­lijų refleksija, kurioje pristatyti tokie menininkai kaip institucinio kičo klasikas Damienas Hirstas, tuometinis Lietuvos atstovas Venecijos bienalėje Robertas Narkus, pasaulinio lygio muzikos žvaigždė Tommy’s Cashas ir keli chrestomatiniai blokų grandinių technologijos projektai kaip „CryptoPunks“ ir „MoonCats“. Tarytum netiesiogiai užsimenant, kad skaitmenybėje vykstantys procesai, skaitmeninių menininkų kūrybinės išraiškos ir pati skaitmenybė yra nepakankama ir negalinti lygiomis teisėmis konkuruoti su fizinio pasaulio logika be papildomų teisinių technologijų, didžiausios kainos pardavimų ar gerai žinomų vertės advokatų.

 

Kadras iš Lietuvos kultūros instituto interviu serijos su Lietuvos menininkais (2020; kalbino Virginija Januškevičiūtė, filmavo Vilius Vaitiekūnas)

 

Dar būdami studentais, pirmame Dailės akademijos kurse, buvome prigrasinti netapyti iš telefonuose esančių nuotraukų – ieškoti siužetų dabarties akimirkoje, užmezgant laike besikuriantį santykį su objektais. Buvome raginami stengtis akimis pastebėti šešėlį, tarytum patvirtinantį objekto egzistavimą, taip pat suprasti formos tūrį, kuris išnyksta fotografijoje, ir „atitaikyti“ spalvą, kuri keičiasi medijuojama. Taigi, jokiais būdais nenaudoti telefone esančios kameros kadrui surinkti, vietoje to – rinktis tuščio kartoninio langelio technologiją, norint sustabdyti pastebėtą reiškinį. Tačiau šiandien ištisi siužetai įvyksta už liečiamojo stiklo, todėl tapymo iš telefono nebeįmanoma apkaltinti meistro sukčiavimu. Algoritmų kuruojamose galerijose – siužetai, susikūrę iš absurdiškiausių vaizdų derinių, kuriuose cirkuliuojantys vaizdai konkuruoja dėl mūsų dėmesio, o jį pritraukus yra be paliovos reprodukuojami. Vienas ryškiausių tokios vaizdų rankiojimo ir skirstymo tapybos pavyzdžių – Kazimieras Brazdžiūnas, viename interviu skambiai prasitaręs, kad neturi fantazijos, todėl kuria postprodukcijos principu. Iš plokštėjančių ekranų K. Brazdžiūnas rankioja idėjas savo paveikslams ir prie jų kuriamo vaizdo artėja toldamas nuo drobės per trafaretinės tapybos technikas. Kūryba – neįveikiamuose atstumuose tarp drobės ir dailininko bei reiškinių ir jų skait­meninių atvaizdų. Atstumuose, kuriuose jaučiama nesibaigianti tapybos subjekto įtampa.

Panašia skaitmenybės archeologija užsiima ir interneto spartos greičiu savo tarptautinę karjerą akceleruojanti Rūtė Merk (Rūtenė Merkliopaitė), kurios tapybos braižas keičiasi lyg ryškėjanti to paties kompiuterinio žaidimo grafika. Dailininkės paroda „Pažadai“ liepą atidaryta Nacionalinėje dailės galerijoje. Nuo pažadų neatsiejamas atstumas ir jame tvyranti įtampa tarp vartotojų bei jų skaitmeniniais vaizdais medijuojamų trokštamų objektų jaučiama ir čia. Skaitmeninių vaizdų cirkuliacija – erdvė įvaizdžių, kuriuos mūsų personažiškos tapatybės fizinėje realybėje lengviausiai susikuria dėvėdamos kostiumą. Todėl iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturintys bendraamžiai menininkai R. Merk ir K. Brazdžiūnas abu referuoja į savo kartos aprangą iš aukštosios mados namų draperijų ir tapatybės kūrimo logiką, naudojant vartojimo prekes. R. Merk paveiksluose kostiumus vilki šiuolaikybės archetipų avatarai, primenantys dirbtinio intelekto sukurtus neegzistuojančių žmonių veidus. Portretai parodos kuratorės Inesos Brašiškės įvardinti kaip leidžiantys susimąstyti apie naujųjų technologijų sukurtus kūno pokyčius, jo reprezentaciją ir pačią kūniškumo sampratą. Sakoma, kad žmogus net susapnuoti negali veido, kurio nėra matęs, o dailininkas – nutapyti dviejų vienodų. Tačiau šiandien iš beribių duomenų debesų į naujus vizualinės informacijos rinkinius sukrentanti informacija sukūrė begalinių galimybių erdvę. Skaitmenizacija pakeitė ne tik klasikinius peizažo ir portreto žanrus. Nesiliaujantis technologijų naudojimas leido fiksuoti, be perstojo medijuoti, manipuliuoti ir deformuoti vartojimo produktų vaizdus, taip vis iš naujo „numarinant“ gamtą išsiplėtė ir natiurmorto žanras. Žanras, vaizduojantis produktus, kurių dalis savybių šiandien yra viso labo prekių skaitmeninės reprezentacijos bruožai. Taigi belieka vulgarus prekinis fetišizmas – atstumas, įvardintas kaip pažadas tarp vartojimo objekto ir vartotojo.

Šiandien jau regimas esminis tapytojų kartų lūžis ir skaitmenybės čiabuvių vaizdo produkavimo logikos skirtumai. Karta, kuri nebetiki pažadais, sulaužo kompiuterinį kodą ar tiesiog atsisako budriai skirstyti duomenis ir ima tolti nuo iki šiol be paliovos naudotų ženklų bei simbolių, išsižadėdama įtampos, besikuriančios atstume tarp tikrovių. Skaitmeninių technologijų įsigalėjimas kultūroje sukūrė sąlygas kaip niekad laisvai interpretuoti įvairias iki šiol esmines sąvokas. Nuo technologinio pasimetimo sukurtos įtampos besistengianti atsiriboti jaunoji dailininkų karta į klasikinius tapybos žanrus nebetelpa. Erdvė ar kūnas nebėra esminiai dailininkų analizės objektai iki šiol buvusia prasme, nes įtampai išnykus vaizduojami objektai praranda kolektyviai suvokiamą prasmę. Tarytum nebėra svarbu, ką įsimyli – kursiokę ar kompiuterinio žaidimo heroję, nes jausmas nuo to nepasidaro mažiau tikras. Pavyzdžiui, Šarūnas Baltrukonis savo paveiksluose pakeičia vaizdavimo kampus, pakabina užstrigusias tekstūras erdvėje – taip, kaip tai nutinka kompiuteriniuose žaidimuose. Skaitmena jo paveikslais išeina į fizinę realybę ir per nukirstas, deformuotas drobes, primenančias iki galo neužkrautus, užstrigusius paveikslėlius kompiuterio ekrane. Tuo tarpu kitas jaunosios kartos tapytojas Mantas Valentukonis apsupančius tapybos kūrinius taip pat generuoja vedamas savo patirčių skaitmenybėje, kompiuteriniuose žaidimuose, atsigręždamas į teksto pradžioje minėtą dutūkstantųjų – laikotarpio, kuriame gimė – estetiką. Abiejų menininkų kūryba, neseniai pristatyta „Drifts“ galerijoje Vilniuje, sukuria galimybę mėgautis vaizdo patirtimi, pailsint nuo racionalumo. Skystėjančią skait­menybę vis sunkiau redukuoti, todėl ji rodosi esanti virtuali ar net dvasinga.

Už šios technologinės jausmų manipuliacijos slypi vis rečiau apnuoginami programinės įrangos inžinierių surenkami nuliai ir vienetai – mūsų virtualėjančių patirčių dailininkų įrankiai. Menininkė Sandra Golubjevaitė savo instaliacijoje „{ww} [-a] [-non]“ Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje parodoje „JCDecaux premija 2023: Mainais į amžius“ atskleidė, kiek žmogaus darbo reikia pastatyti skaitmeninei architektūrai, kuria be jokių pastangų naviguojame kiek­vieną dieną. Štai ir traukinys, kuriuo važiuoju – viso labo preciziškai sukonst­ruotas metalo gabalas, pro kurio langus ir ekranus sklinda šviesa, juose regimi peizažai – akims ganyti, visi tikri ir reikšmingi.