Naujajam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui pagaliau patvirtinus 2018 m. kultūros biudžetą, spaudoje sumirgėjo ne vienas „atrastą šalies didybę“ trimituojantis straipsnis. Išties jau ne vieną dešimtmetį su JAV didmiesčiais rungtyniaujantis Paryžius, regis, pamažu atsikovoja prarastas pozicijas kultūros ir meno srityje. Pastaraisiais mėnesiais turtinga kultūrinė programa į sostinę sutraukė margą pub­liką, o spalio 19–22 d. Didžiuosiuose rūmuose surengta 44-oji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė (FIAC) kultūros dienraščių buvo vienbalsiai pakrikštyta vienu sėkmingiausių ir optimistiškiausių renginių šiemet. Žurnalistams pritarė ir mano kalbinti užsienio svečiai.

Į kasmetį FIAC’o organizatorės Jeniffer Flay kvietimą atsiliepusios rinkos sunkiasvorės – Niujorko, Londono, Milano, Vienos ir Seulo – galerijos anaiptol nenusivylė šiuo kultūriniu įvykiu. Didžioji dalis mugės ekspozicijai atrinktų kūrinių pirkėjus rado dar iki oficialios atidarymo dienos. Spalio 17-osios rytą surengtame uždarame vernisaže vietiniai ir užsienio kolekcininkai buvo itin dosnūs. Štai italų galerininkas Massimo De Carlo džiūgavo per pirmas 10 vernisažo minučių pardavęs daugiau nei 380 000 eurų vertės įspūdingų matmenų vokiečių menininko Güntherio Förgo drobę bei kiek kukliau, 40 000 eurų, įvertintą tautiečio Diego Perrone’s iš nugludinto stiklo sukurtą autoportretą. Nuo italų neatsiliko ir britai: vien Sadie Coles galerijos pelnas per pirmą vernisažo valandą perkopė įspūdingą 2,4 mln. eurų slenkstį. „Paryžiuje viskas gerokai kitaip nei Londono „Frieze“ ar Balio „Art Basel“ mugėse, – teigė S. Coles, – kitokia publika, kitoks mugės turinys, jau nekalbant apie pačią parodų erdvę.“ Paklausta, kaip vertina organizatorių sprendimą FIAC’ą organizuoti vos porą savaičių po „Frieze“, galerininkė teigė žiūrinti itin pozityviai: „Tai priverčia meno mėgėjus rinktis vieną iš dviejų renginių, juk koks įdomumas skirtingose mugėse matyti vis tuos pačius veidus, tuos pačius galerininkus ir menininkus?“ – ironiškai klausė moteris.

Davido Zwirnerio galerijos (Londonas) partneris Gerardas Faggionato taip pat įžvelgė ne vieną Paryžiaus mugės privalumą: „Ne vienerius metus pastebiu, kad per FIAC’ą mūsų stenduose apsilankantys klientai gerokai skiriasi nuo tų, kuriuos sutinkame Londone. Netgi amerikiečiai, kurie renkasi keliauti būtent į Paryžiaus mugę, nepanašūs į tuos, kuriuos galėjome sutikti, pavyzdžiui, per „Frieze“.“ Jam šiųmetė mugė taip pat nepagailėjo dosnių sandorių –­ vos prasidėjus pelnas siekė beveik 300 000 eurų, parduota dauguma mugėje eksponuotų darbų. Vienos pirmųjų tarptautinių FIAC’o viešnių, Niujorko galerijos „Pace“, prezidentė Susan Dunne pabrėžė itin svarbų žmogiškąjį faktorių, išskiriantį Paryžiaus mugę iš kitų. „Mažiau isterijos ir paviršutiniškumo, daugiau eklektiškos, į nutrūktgalviškus meninius nuotykius pasiruošusios nerti publikos“, – su šypsena vardijo galerininkė. Paklausta apie pardavimus S. Dunne vis dėlto neatskleidė visų kortų: „Pardavimai FIAC’e gan tolygiai pasiskirsto per visą mugės savaitgalį ir nors tiesa, kad vernisažo dienomis jų būna gerokai daugiau nei mugės pabaigoje, bet būtent paskutiniai pirkimai būna dosniausi.“ Šių metų „Pace“ pasirinkimai buvo gan ekstravagantiški – vieni atsipirko su kaupu (galerijos biudžetą daugiau nei 1,7 mln. eurų papildė itin retas 1960 m. tapytojo Roberto Irwino kūrinys „Diskas“ ant aliuminio plokštės), kiti, drįsčiau sakyti, finansiškai nebuvo itin palankūs. Centrinis erdvaus stendo eksponatas – iš Indijos kilusio britų menininko Raqibo Shawo bronzos skulptūra „Mėnulio raudotojai“, vaizduojanti ant milžiniško japoniško bonso šakų besisupančius baugius pusiau žmones, pusiau demonus, – pritraukė nemažai publikos dėmesio, tačiau taip ir nesulaukė pirkėjo. Neslėpsiu, ir pati vargiai įsivaizduočiau šiuos bauginančius gyvius stūgaujant elegantiškame paryžiečio bute (nors esu ten mačius ir ne tokių keistenybių).

Ne vienerius metus FIAC’e dalyvaujanti Vienos galerininkė Ursula Krinzinger pastebėjo, kad paryžiečių praktikuojamas lėtas gyvenimo tempas persikelia ir į meno pirkimų sritį: „FIAC’e pardavimai vyksta lėčiau nei kitose tarptautinėse mugėse. Meno mėgėjai čia neskuba, atidžiai renka informaciją, lygina kainas, atsakingai apsvarsto prieš sukirsdami rankomis su galerininku.“ Nepaisant lėto paryžietiško tempo, per pirmas mugės valandas praktiškai visi U. Krinzinger galerijos eksponuotų menininkų (Hanso Opo de Beecko, Sudarshano Shetty, Marinos Abramovič ir kt.) darbai buvo kaipmat pažymėti „parduota“ arba „rezervuota“ ženkleliais. Akivaizdu, mugei ištikimos ir ilgai joje eksponuojančios galerijos spėjo užsitikrinti saugią poziciją vietinių kolekcininkų akiratyje.

Vienos įtakingiausių Azijos regiono galerijų „Kukje“ (Seulas, Pietų Korėja) direktorė Bo Young Song taip pat teigė pastebėjusi ne vieną Paryžiaus mugės lankytojų privalumą: „Prancūzai sofistikuotesni nei britai ar amerikiečiai, kuriuos dažniausiai traukia tik akį rėžiantys, naujausias mados tendencijas atitinkantys kūriniai. Prancūzai gerokai jautresni Azijos meno estetikai, jos propaguojamam dzen požiūriui.“ Pasiteiravus, kodėl jos atstovaujamos galerijos stendas beveik tuščias, B. Young Song nusijuokė, kad didžioji dalis eksponuotų darbų iškeliavo į skirtingas kolekcijas dar mugės išvakarėse. Didžiausio kolekcininkų dėmesio esą sulaukė 1970 m. Korėjoje gimusiam avangardo judėjimui „Dansaekhwa“ priskiriami darbai, kurių kainos svyravo nuo 50 000 iki 200 000 eurų.

Kas iš šiųmetės mugės labiausiai įsiminė paprastam mirtingajam, kuris į ją užsuko iš gryniausio smalsumo, o ne patuštinti piniginės? Man pritrūko pernykštės šventinės nuotaikos, tačiau išties buvo į ką paganyti akis. Vos įžengus pro centrinį įėjimą lankytojus aitria aukso spalva akino „Perrotin“ galerijos stendą puošianti fantasmagoriška japonų menininko Takashio Murakamio skulptūra „Troškimo liepsna“, kuri, kaip juokavome su kompaniją palaikiusiu draugu, greičiausiai įkūnija visą šiuolaikinio meno rinkos paviršutiniškumą ir tuščią blizgesį. Milžiniška, kelių metrų aukščio skulptūra vaizdavo į dangų kylantį liepsnos pliūpsnį, iš kurio publikai šypsojosi japoniškų animacinių filmukų stilistiką primenanti kaukolė. „Vien tik auksas valdo mus“ tema atsikartojo dar keliuose galerijų stenduose, tačiau niekas neprilygo „Daniel Templon“ stende eksponuotai Jano Fabre’o skulptūrai „Vyras, matuojantis debesis“, vaizduojančiai... taip, taip – ant auksinių kopėčių pasilypėjusį vidutinio ūgio auksinį vyruką, auksiniu metru matuojantį virš galvos besidriekiančią erdvę.

Maloniai nustebino „Galleria Continua“ eksponuota žaisminga italų menininko Michelangelo Pistoletto instaliacijų serija be pavadinimo: puošniuose auksiniuose (!) rėmuose puikavosi pirminėmis spalvomis nudažytos drobės, kurių viduryje pūpsojo įvairių formų veidrodžio dalys. Regis, iš kitų eksponatų mažai kuo išsiskiriantis meninis eksperimentas (tiek veidrodiniai elementai, tiek pirminės spalvos, tiek masyvūs rėmai ir, žinoma, auksas atsikartojo beveik kas antrame stende) atgydavo kaskart sušmėžavus lankytojams, kurių atspindžiai užpildydavo tuščią drobę šimtais galimų paveikslo siužetų. Vienu originaliausių mugės eksponatų įvardyčiau visą „Esthera Shipper“ galerijos stendo plotą užėmusią Thomáso Saraceno instaliaciją, pavadintą oksimoronu „Nejudrumas judesyje“. Skirtingų instaliacijos elementų (veidrodžio ir metalo konstrukcijos, juodi lynai, vielos tinklas) išdėstymas, stendą supančios aplinkos atspindžiai skaidriuose paviršiuose, skirtingos tekstūros padėjo sukurti itin dinamišką ir judrų meno kūrinį, „įkalintą“ šaltame ir nejudriame pavidale.

Iš prancūzų galerijų didžiausią įspūdį paliko drąsiais meniniais pasirinkimais ir tikėjimu jaunosios kartos kūrėjais mane žavinti Georges-Philippe’o ir Nathalie Vallois galerija. Dar šią vasarą akademiniais tikslais kalbinusi Prancūzijos galerijų asociacijos prezidentą Georges-Philippe’ą galėjau įsitikinti itin novatorišku požiūriu į šiuolaikinį meną, aštriomis įžvalgomis apie meno rinkos tendencijas ir nuoširdžiu dėmesiu kiek­vienam jo ir žmonos Nathalie galerijoje eksponuojamam menininkui. Tuomet galerininkas teigė, jog šiame pinigų ir reputacijos valdomame meno pasaulyje tuščių ambicijų nesugadintas menininkas yra tokia retenybė, kad jam, kaip prisiekusiam meno gerbėjui, galerijai pašventusiam beveik visą gyvenimą, būtų gėda vien dėl finansinių sumetimų atsisakyti eksponuoti nors ir menkai žinomą, bet kūrybiniams ieškojimams atsidavusį menininką. Šiemet FIAC’o publikai Vallois pora pristatė dešimtį itin skirtingų meno darbų, iš kurių akį labiausiai traukė du: kubiečio Lézaro Saavedros skulptūra „Karlas Marxas“, vaizduojanti iš gipso nulietą K. Marxo biustą tarytum pamušta raudona akimi, ir brazilo Henrique Oliveros kūrinys „Skilimas“ – sienoje žiojintis įskilimas ir tarytum jį pagauti bandantis medinis rėmas.

Kaip ir pernai, FIAC’o eksponatai persikėlė ir į viešąją erdvę: nemažai įdomių meno darbų nutūpė greta Didžiųjų rūmų plytinčioje Winstono Churchillio alėjoje, Tuilerie soduose, Vogėzų aikštėje, Pompidou centro kieme, o štai mugės laikotarpiu Mažuosiuose rūmuose pristatyta kasmetė didesnės apimties meno instaliacijų programa „Įvietinta“ šiemet kiek nuvylė darbų kokybe ir įvairovės trūkumu.

Bene svarbiausia mugės akimirka pavadinčiau tradicija tapusią kasmetės Marcelio Duchamp’o šiuolaikinio meno premijos laureato paskelbimo ceremoniją. Šiemet iš keturių komisijos atrinktų finalistų sėkmė nusišypsojo libaniečių menininkų duetui Joanai Hadjithomas ir Khalilui Joreige’ui. Jie konkursui pristatė monumentalią instaliaciją „Nesutarimas / Neatitikimas“, ją įkvėpė Paryžiuje, Atėnuose ir Beirute menininkų vykdyti geologiniai kasinėjimai. Skirtingų amžių uolienų pavyzdžius, išdėstytus dešimtyje plastikinių cilindrų, menininkai interpretuoja kaip skirtingų mūsų civilizacijos istorijos intarpų metaforą. Ne mažiau įspūdingi buvo ir kitų 3 premijos laureatų darbai: bosnių kilmės menininkės Majos Bajevič garsinė instaliacija –­ sala, mirksinčiomis lemputėmis bandanti iššifruoti utopiškus Morzės kodo pranešimus; britės Charlotte’s Moth instaliacija „Rezervas“, pristatanti iš skirtingų viešųjų Paryžiaus miesto erdvių atgabentų skulptūrų kompoziciją; italo Vittorio Santoro manifestas „Durys turi būti atviros, o ne uždaros“, įkvėptas paties M. Duchamp’o ir pristatantis meno kūrinį tarytum chronologinę menininko veiksmų seką. Iki 2018 m. sausio Pompidou centre veiksianti laureatų paroda ne tokia stipri, kaip praėjusių metų, tačiau ne mažiau žavinti originaliais kūrybiniais sprendimais ir unikaliu netradicinių priemonių panaudojimu.

Taigi ar šių metų FIAC’as išties žymi Prancūzijos ir Paryžiaus kaip meno sostinės atgimimą? Vertindama rudens sezono renginių programą bei jų kokybę, galiu drąsiai teigti – taip! Telieka tikėtis, kad po šio daug žadančio starto prancūzai neužries nosies ir neužmigs ant laurų, bet ir toliau atkakliai sieks įsitvirtinti šiuolaikinio meno ir kultūros olimpe. Nesislėpdami už akinančių auksinių skulptūrų ir nesivaikydami laikinų amerikietiškų tendencijų, bet darydami tai, ką moka geriausiai, – lėtai besimėgaudami tikru, laisvu, finansinei sėkmei ir reputacijai nevergaujančiu menu.

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1599181860175037.1073742052.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="780" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}