Vitalij Binevič. Išsižadėti šmėklų: mirtis, technologija ir popkultūra Baltijos trienalėje

Pirmas Baltijos trienalės skyrius Šiuolaikinio meno centre veiks iki rugpjūčio 12 d.

 Augustas Serapinas. Instaliacija  „Vygintas, Kirilas ir Semionovas“, 2018.  gyčio norvilo  nuotrauka

Kaip skelbia parodos informacinis bukletas, Lietuvoje galima išvysti 31 autorių, o likę 39 bus eksponuojami Latvijoje ir Estijoje. Visi menininkai kolektyviai kviečia „išsižadėti šmėklų“ – būtent taip vadinasi pati paroda. Vilniaus trienalę galima nagrinėti kaip vieną tematinę (ne)šventą šmėklų trejybę.

Pirmoji šmėkla

Pirmoji ŠMC patalpose sutikta šmėkla yra mirtis. Nesvarbu, nuo kurio įėjimo bus pradėta jūsų kelionė po ekspoziciją, nes abu kartus greitai pasirodys būtent ji. Akivaizdžiai mortem temą nagrinėjanti instaliacija – atskirame kambarėlyje išrikiuota Miriam Cahn 13 nedidelių tapybos darbų serija „Schlafen“ („Miegas“), vaizduojanti keistas androginines miegančias personas. Šių humanoidų pozos demonstruoja, kad miegas yra mirtį primenanti būklė – jau senovės graikų mitologijoje personifikuotas miegas Hipnas suvokiamas kaip mirties dievo Tanato dvynys. Tam tikra prasme miegodami kartu ir mirštame, todėl kontrastingas vienspalvis paveikslų fonas, kuriame žmonės levituoja, nurodo į nebūtį. Dueto „Pakui Hardware“ darbai, pasitinkantys lankytoją, ekspoziciją nusprendusį apžiūrėti iš kairės, užčiuopia biofilosofinį klausimą – kas yra gyvybė ir kur prasideda ar baigiasi žmogiškumo ribos? Jeigu bus sukurtas veikiantis šalinimo procesas, atkartojantis žmogiškojo organizmo gyvybingumą, ar tuo pačiu metu bus įkvėpta gyvybė?
Šie klausimai kyla ne tik žvelgiant į kūrinius, bet ir į coma dépassé ištiktą žmogų – tai komos stadija, kai mirus smegenims prietaisais palaikomas organizmo gyvybingumas. Anot biofilosofo Giorgio Agambeno, čia susiduriame su gyvenimo supolitinimu, kai mirties faktą lemia procedūrinis sprendimas. Rachel Rose videokūrinio „Vos prieš minutę“ pavadinimas nurodo į nešvengiamai prarastą laiką. Filmas prasideda mėgėjiškai nufilmuota scena, kurioje poilsiautojus prie vandens telkinio netikėtai užklumpa stipri kruša. Tarp keiksmų ir raginimų bėgti pasigirsta žodžiai: „Jeigu mes mirtume, žinok, kad myliu tave“, tačiau didesnę filmo dalį sudaro perklojimo principu sumontuoti vaizdai. Viename iš jų architekto Philipo Johnsono dvasia – pamėkliška išblukusių kontūrų figūra – pasakoja apie bauhauzo stiliaus stiklinį gyvenamąjį namą idiliškos gamtos apsuptyje ir jo estetiką, kituose kadruose matomas mirtį (pvz., medžiaga uždengtas nešamas negyvėlis) fiksuojantis man nežinomo autoriaus paveikslas ir į spąstus patekęs gyvūnas. Kas vyko vos prieš minutę? Ar tada mes buvome saugūs? Ar pats Ph. Johnsonas, kaip ir jo potencialios krušos ištiktas namas, buvo gyvas? O mes patys esame gyvi ar mirę? Vis dėlto trienalės darbai tik kelia šį klausimą, bet nesugeba jo ypač suprobleminti.

Antroji šmėkla

Ar technologija negyva? Kaip neišvengiama civilizacijos dalis, ji dažnai yra priešinama kultūrai ir viskam, kas referuoja į anapusybę, tačiau senovinis terminas techne nurodo ne tik meistrystę, bet ir meną. Šiuo atveju parodos eksponatai taip pat bando perversiškai apversti technologinės gyvybės ir mirties klausimą. Augusto Serapino darbas, sudarytas iš Ignalinos atominės elektrinės statybinių medžiagų, tampa žaidimo objektu – vaikai iš betono ir medienos ekspozicijoje sukuria Babelio bokštą primenantį konstruktą, tačiau šis atkartoja įprastą pastato modelį, todėl technologija (at)kuria tik formos kopiją. Fiziškai gimdyti gyvybę bando Katjos Novitskovos kūriniai „Mamaroo“ – iš elektroninių kūdikių sūpuoklių sudarytos ramiai judančios skulptūros primena ateives motinas, kurių pilve gimsta nauji palikuonys. Psichoanalitinė teorija ne veltui atkreipia dėmesį į trauminę gimdymo ir kūdikio atskyrimo nuo motinos patirtį. Įsčių tamsoje gimę, simbolinėje tamsoje ir mirsime. Įprastos motinas pakeičiančios lopšio sūpuoklės taip pat nagrinėja klausimą, ar technologija gali pakeisti fizinį odos prisilietimą, taigi vizualus K. Novitskovos skulptūrų patrauklumas negali nuslėpti fakto, kad toks pats klausimas kyla ir žvelgiant į meno kūriniu nepaverstas sūpuokles.
Ironiška, jog intelektualiai įdomiausiai technologiją dekonstruojantis darbas kartu yra ir „evoliuciškai“ primityviausias. Antrosios šmėklos kontekste nagrinėjant Caroline Achaintre triptiką „Nedoras vytinis I, II ir III“, kyla klausimas, kas apskritai yra technologija? Iš vytelių supintos širmos, kurios, atrodo, tuoj sugrius, primena mistinius pirmykščioms aukojimo procesijoms skirtus artefaktus. Ar šį iš natūralių medžiagų sukurptą objektą kuria techne, o gal jis vis dėlto išlieka gamtos dalimi? Technologinė šmėkla parodoje sunkiau pastebima ir įdomiau apmąstoma už mirtį, tačiau ji nesugeba išvengti pažįstamų temų.

Trečioji šmėkla

Galiausiai trienalėje sutinkamas ir popsas. Tai nėra blogai, kadangi neigiama popkultūros interpretacija savaime kelia klasikinį mirties ir technologijos klausimą – ar masiškai reprodukuojamas objektas gali tapti originaliu meno kūriniu ir išvengti sustabarėjusio post mortem kartojimo? Užėjus į antrą ŠMC aukštą, iš karto girdimas modernus hiphopo bytas – taip skamba Laure Prouvost instaliacija „Būdas tekėti, laižyti, tekėti“, į kurią patenkama tik praėjus postapokaliptinį Doros Budor darbą „Išsaugojimo mašina“. Geltonai mėlyni siurrealistiniai koridoriai su pakraščiuose išbarstytomis „kino dulkėmis“, vizualiai transformuojantys įprastą ŠMC erdvę, veda į nereikalingais daiktais „papuoštą“ avarijos vietą, kurioje rodomas videodarbas apie paauglių ruošimąsi vykti į kelionę ir kitus laiko leidimo būdus. Pro postapokaliptinę D. Budor prizmę matomas destruktyvus L. Provoust paauglių elgesys primena Sigmundo Freudo nagrinėtą pasąmoninį mirties inkstinktą. Kitaip tariant, popkultūra teigia, kad mes visi geidžiame mirties.
Nors popsas yra štampas, o štampas yra kūrybinė mirtis, Annos Hulačovos instaliacija „Požeminis pasaulis aukštyn kojomis“ pateikia atvirkštinę popkultūros archeologiją. Kas nutiks, jei po tūkstančio metų, nūdienos civilizacijai išnykus, apyvokos daiktai taps iškasenomis? Juk būtent populiariausi daiktai taps žinių šaltiniu ateities žmonėms apie praeitį. Maloniai ir glotniai atrodančios skulptūros, vaizduojančios banalių įrankių aukojimą, klausia, ar ne asmeniniai daiktai po mirties skelbs gyvenimo faktą. Būtina pripažinti, jog parodoje yra išties daug popkultūros atributų: „Tesla“ lempos, elektrinių paveikslų motyvai, pusnuogės krauju apsipylusios satanistinės merginos, su peruku salone važinėjanti, bet per antrą mano apsilankymą trienalėje kažkur dingusi nedidelė elektroninė audinė (automobilis) ir kt. Ne visi darbai įdomūs, tačiau būtent ši šmėkla turi neblogą intelektualinį potencialą.

Egzorcizmas

Parodos lankstinuke teigiama: „...trienalė siekia ne iliustruoti pasaulį ar įrėminti jį idėjose, bet klausti, kaip šiame pasaulyje randasi naujos formos.“ Tačiau kažin kodėl naujų formų beveik neatsiranda, o šmėklos vis dar skraido ŠMC patalpose. Gal tik mane apsėdo mirties, technologijos ir popkultūros baubas? Tada egzorcizmo seansas nenusisekė. Tai nereiškia, kad paroda bloga – tiesiog ji iškelia jau ne kartą įvairiuose diskursuose apmąstytas ir artikuliuotas problemas.

Draugai